Taip tuos 25 metus ir gyvename vienas kito pasiilgdami

Prieš ketvirtį amžiaus rugsėjo 12-ąją jiedu sumainė aukso žiedus. Prieš 25 metus Arūnas Valinskas pajuokavo, kad Šarūno viešbutyje padėta bomba. Atvažiavo gaisrinės, išminuotojai. Už tą pokštą A. Valinskas susimokėjo priekabą baltų centų. Žilvinas su Irena nuo tos dienos skaičiuoja 25 santuokos metus.
Jubiliejų švenčiančią šeimą sutikome Drevernos uoste. Iš pradžių Žilvinas, vėliau prie pokalbio prisijungusi Irena atsakė į „Švyturio“ klausimus.
-Esate mūsų kraštuose mylimas žmogus, todėl negalėjome Jūsų nepakalbinti tokia proga. Kokia yra jūsų bendro gyvenimo paslaptis?
Žilvinas. Turbūt sutiksite, kad gyventi kartu yra menas. Tai ji praėjo 25 metus, ji mane iškentėjo. Tai, kad šiandien galime švęsti šį gražų jubiliejų – Irenos nuopelnas. Ji yra mūsų laimingo gyvenimo kalvė.
-Ar buvo jūsų bendro gyvenimo kelyje aštresnių kampų, kurie liko atmintyje?
Žilvinas. Visko būta. Mes koncertuojame ir kartu, ir atskirai. Dažnai į gastroles išvažiuojame atskirai. Tai padeda pasiilgti. Kai nematai žmonos ilgesnį laiką, pradedi pasiilgti. Taip tuos 25 metus ir gyvename vienas kito pasiilgdami. Aš pasiilgstu. Tada suprantu, kad man vienam per sunku. Juo labiau per paskutinius dvejus metus, kai mūsų vaikai išėjo gyventi atskirai, kai namuose likome vieni. Man yra labai svarbus Irenos buvimas šalia. Ir taip pat labai svarbus išsiskyrimas tam, kad pasiilgti.
Esame didelė Žvagulių bendruomenė. Visi vaikai, tiek mano iš pirmos santuokos, tiek mūsų su Irena, švenčiam kartu, džiaugiamės, dalinamės kartu. Čia į Dreverną atvažiavo ne tik visi mūsų vaikai, bet ir anūkai, kad kartu švęstume šią šventę.
Tiesiog įsimylėjo Dreverną
-Jūs atradote save šiame nuostabiame Drevernos uoste. Kaip tai atsitiko?
Žilvinas. Kažkada į šią vietą mane buvo atvežęs tėvas. Prieš daug metų čia buvo pelkynai. Dar prieš 20 metų jis man sakė, kad čia turi sodybą. O aš jam sakydavau: ką ten galima veikti toje pelkėje? Praėjusiais metais nutiko taip. Drevernoje koncertavo Irena. Aš atvažiavau tik pasižiūrėti. Ir nuo to laiko, viskas, mes čia likome. Mes iš čia nebeišvažiavome. Šią vasarą beveik du mėnesius praleidome šiame miestelyje prie marių.
Anksčiau apsistodavome Klaipėdoje ir iš ten važiuodavome koncertuoti po Žemaitiją. O dabar mes apsistojame čia. Kadangi šia proga Starošaitė dar gavo dovanų laivą, katerį ir turi išsilaikiusi laivavedžio pažymėjimą, kapitonu ji yra ne tik šeimoje, bet ir laivo denyje. Mano darbas – valyti laivą, atsišvartuoti ir prisišvartuoti.
-Kiek turite anūkų? Ar laimingas yra senelis Žilvinas?
Žilvinas. Turiu tris anūkus. Labiausiai laimingas esu kai gimė anūkė. Aš savo gyvenime turėjau tris sūnus. Ir labai norėjau turėti dukrą. Sūnus Ąžuolas su Ineta šią šventę man suteikė. Pora susilaukė dukros, kurios vardas – Barbora. Mano Salantų močiutės mama taip pat buvo vardu Barbora. Lankydamas kapines pamaniau, koks gražus vardas. Sūnaus šeimai taip pat labai patiko šis vardas. Pas Ąžuolą auga kitas sūnus, vardu Bernardas. Ir dar mano vidurinysis sūnus turi Liutaurą Žvagulį.
Salantai visada yra širdyje
-Minėjote močiutę ir Salantus. Kažkada ankstesniame mūsų pokalbyje sakėte, kad jums gaila Salantų užtvankos, kurios nebėra, kad miestelis kažką svarbaus prarado? Kokie prisiminimai iš ten?
Žilvinas. Mane daug kas laiko salantiškiu ir man tai labai malonu. Būna žmogus paskambina ir sako, kad su manimi kartu mokėsi Salantų vidurinėje mokykloje. Man ima juokas, nes žmonės turi fantazijos. Iš tiesų gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Bet vasaros metu būdavo svarbiausia, kad tėvai atvežtų mane vasaroti pas močiutę, nes ji leisdavo viską, tik liepdavo išgerti karvės pieno su Salantų pyragu. Ir mane paleisdavo po laukus. Man tai buvo geriausios gyvenimo akimirkos. Man Salantai yra širdyje ir dar daug aplink širdučių laksto.
Man močiutė užrašė žemę, o namas buvo prie pat Salanto upės užtvankos, reikėdavo tik nusileisti nuo kalno. O dabar ten nieko nebeliko, purvas ir mažas upelis. Anksčiau buvo planų močiutės garbei ir atminimui pasistatyti ten namelį ir atvažiuoti ten kokią vieną kitą naktį pernakvoti. O dabar – atšoko fantazija.
-Kaip jūsų šeimos gyvenime atsirado šakočių verslas?
Žilvinas. Mes taikome tokį verslo stilių, kuris vadinamas butiku. Šakočiams gaminti naudojame tik natūralius produktus, jokių pakaitalų ir cheminių priedų. Kiekvieną dieną moterys perskelia po du tūkstančius natūralių kiaušinių. Dirba dvi pamainos, mes iškepame penkias su puse tonos, tačiau tai yra maksimumas ką galime padaryti. Norėtume kepti ir daugiau, bet nespėjame fiziškai. O fiziškai plėstis nenorime todėl, kad gali prapulti kokybė.
Ieškant skonių ir receptų, tai labai prisidėjo sūnus Ąžuolas, Irena. Ieškojome skaniausio varianto. Mūsų šakočiai, beje, gavo tautinio kulinarinio paveldo ženklą.
-Kam daugiau širdyje vietos skiriate šakočiams, ar kūrybinei veiklai?
Irena. Tai jau tapo mūsų gyvenimo būdu. Muzika, dainavimas – svarbiausia, mes tam baigėme mokslus. Scenoje mes kitaip ir gyvename, mes atsigauname. Tas bendravimas su žiūrovais yra atgaiva. O šakočiai tai toks papildomas hobis, įdomi veikla, kuri tuo pačiu tapo ir papildomu verslu. Juk mes nesame profesionalūs kulinarai, teko mokytis, ieškoti informacijos. Tačiau muzika išlieka pirmoje vietoje. Nes tai yra ir kūryba, ir širdžiai atgaiva
-Kiek dažnai tenka kartu koncertuoti, o kiek atskirai?
Irena. Kai daug koncertuojame kartu su Žilvinu, tai pasiilgstu savo koncertų. Bet kartu koncertuoti lengviau, nes kai esi dviese scenoje – visai kitas jausmas. Kai esi vienas scenoje – turi atlaikyti visą žiūrovų spaudimą ir vienas pats jiems turi išdalinti savo energiją ir dėmesį.
-Kokia daina yra brangiausia?
Irena. Yra daina, kuri – kaip mano vizitinė kortelė negali būti nebranginama. Būtent ši daina davė man Irenos Starošaitės sceninį vardą. Kai žmonės išgirsta šį vardą, jie prisimena ir dainą „Pažiūrėkim kaip saulė laidžias…“. Kitas mano kūdikis: „Nubudom per vėlai…“. Aš ypatingai džiaugiuosi, kai žiūrovai salėje per šią dainą tiesiog šėlsta. Tai viskas yra labai brangu ir gera širdžiai, kad tavo dainą taip priima ir visi ją taip smagiai išgyvena.
-Kaip jums, Irena, praėjo tie 25 bendro su Žilvinu gyvenimo metai?
Irena. Kaip viena diena.
Dvi tos pačios sielos pusės
-Ar galit jūs dabar kartu su Žilvinu pasakyti, kad jūs ir yra tos dvi sielos puselės, kurios rado vienas kitą šiame keistame pasaulyje?
Irena. Turbūt, kad taip ir yra. Ką aš dabar be jo veikčiau?
Žilvinas. O šito kažkaip man nesakei (juokiasi)?
Irena. Na niekas kitas šalia manęs negalėtų būti. Gal čia kaip tame beprotnamyje, yra minkšta siena, į kurią neįmanoma atsitrenkti. O man reikia tokio vežimo, kuris patemptų.
-Kaip sekasi vairuoti laivą? Sunkiau ar lengviau nei šeimą?
Irena. Puikiai. Viską moku. Bet valdant laivą labai svarbu mokėti sėkmingai prisišvartuoti. Kiekvieną kartą, išplaukus, lieka galvoje klaustukas, kaip pavyks grįžti, kaip pasiseks prisišvartuoti, koks bus vėjas, kaip suksis vandens srovės. Taigi, nervuko šiek tiek yra. Šiemet – pirmi metai, kai rimčiau ir daugiau pradėjau plaukioti laivu. Praėjusiais metais buvau tik ką išmokusi.
-Kelis žodžius pasakykite apie renginį Drėvernoje, kuris rengiamas rugsėjo 16 d. jūsų bendro gyvenimo jubiliejaus proga.
Žilvinas. Tiek savo gimtadienius, tiek ir kitas šventes stengiamės sutikti scenoje. Turiu įsitikinimą: kaip sutiksi šventę, taip gyvensi ir toliau. Visada per Naujuosius metus būname scenoje dviese.
Irena. Per bendrą gyvenimą kartu buvo gal kokie 5 Naujieji metai, kai nedainavome.
Žilvinas. Bet tais 5 kartais dainavome atskirai. Todėl ir šiemet sutinkame savo kuklų 25 metų jubiliejų scenoje. Čia, Drevernoje taip pat dalyvauja Valinskai, Deivis su Renata, Algis Radzevičius iš Patrulių su Melisandra, Violeta ir Vilius Tarasovai ir daugelis kitų. Visi jie – mūsų šeimos draugai. Valinskai – mūsų piršliai. Ir šį kartą atvažiuoja tas pat kunigas, kuris prieš 25 metus mums pašventino žiedus. Jis žiedus pašventins iš naujo.
O Valinskas sakė, jeigu norite, kad jubiliejus būtų įsimintinas, galime prieš 25 metus įvykusį pokštą pakartoti. Bet tai jau nebūtų nauja.
-Dėkojame už pokalbį ir linkime geros šventės!