Mes kertame mažiau, negu galėtume

Artėjant rugsėjo 16 – ajai, Miškininko dienai, kalbiname Valstybinių miškų urėdijos, Kretingos rajoninio padalinio vadovą Tomą Zaleckį.
– Gerbiamas Tomai, prisimenant animacinį filmuką, kuriame girios sergėtojas Girinis saugojo mišką nuo triukšmo, netvarkos ir mašinų ūžimo, noriu paklausti nuo ko šių dienų miškininkai saugoja mišką?
– Visų pirma tai nuo gaisrų. Taip pat nuo šiukšlių, kurios vis atsiranda ir nuo kenkėjų, tokių kaip kinivarpos, bei kitų aplinkos veiksnių.
– Kas didžiausias miško priešas – žmogus, ugnis ar gamtos stichijos?
– Pats didžiausias vienareikšmiškai – gaisras. Ugnis po savęs palieka tik pelenus ir nieko daugiau.

Kaip atrodo miškininko diena
– Gal galėtumėte papasakoti kokia Jūsų, kaip miškininko, darbo diena. Kada ji prasideda, kada baigiasi? O gal kartais tęsiasi ir kiaurą parą?
– Mes, miškininkai, esame priklausomi nuo sezoniškumo. Žiemą, kai iškrenta daug sniego ir gyvūnams sunkiau atrasti maisto, prasideda tas vadinamasis baltasis badas – mes kertame drebules, verčiame jas ant žemės, kad gyvūnai galėtų maitintis, vežame pašarus, valome kelius, tuo pačiu padedame ir vietos gyventojams. Artėjant gražiausioms metų šventėms Kalėdoms, Naujiesiems metams – rengiame įvairias akcijas: „Parsinešk šaką į namus“, prikertame šakų ne tik pasipuošimams, bet ir augalams, rožių krūmams apdengti, taip pat gyventojai gali atvykti ir užsisakyti eglutę. Pavasaris – tai vienas svarbiausių metų laikų, kai mes pradedame gyvybės ciklą, tai yra atkuriame ir įveisiame naujus miškus, kasmet visoje Lietuvoje pasodiname apie 32 milijonus sodmenų, įveisiame apie 700 – 800 hektarų naujų miškų, kur jie iki tol neaugo. Taip pat pavasario metą esame didžiulėje parengtyje, kai išdžiūsta pievos, kanalai, pamiškės – dažnai pasitaiko šių teritorijų gaisrų, kurie pereina į miškus. Turime priešgaisrines komandas, antžemines gaisrų stebėjimo sistemas, bokštų stebėjimo sistemas. Bokštuose sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros, kurių pagalba – operatoriai ir fiksuoja visus aplink kylančius dūmus. Gavę signalą bei koordinates į vietą siunčiame girininkus, gaisrininkus, bendradarbiaudami su vietos ugniagesiais, su policija ir vietos gyventojais. Pavasario pradžioje keliame inkilus, organizuojame akcijas su jaunaisiais miško bičiuliais, mokyklomis, vietos bendruomenėmis, kad iškeltume grįžtantiems paukščiams ( musinukėms, zylėms, varnėnams, pelėdoms bei šikšnosparniams) inkilus. Pasidžiaugsiu, kad mūsų padalinio dailydė bei darbuotojai visai Vakarų Lietuvai (Mažeikių, Telšių, Tauragės, Kretingos padaliniams) paruošė inkilus: buvo sukalta apie 2,5 tūkstančio inkilų. Tuos inkilus mes prižiūrime, valome. Juose apsigyvena ne tik paukščiai – esame radę miegapelių, širšių lizdų, voverių atsargų. Vasarą suintensyvėja kurortinis sezonas – apeiname visus pažintinius takus, apžiūrime rekreacinius objektus, viską sutvarkome ir laukiame mūsų tautiečių ir svečių iš kitų šalių. Tik norėčiau priminti, kad tai, ką atsinešėme į mišką – reikėtų iš jo ir išsinešti, nepalikti šiukšlių, nemėtyti nuorūkų dėl kurių padaugėja gaisrų tikimybė. Taip pat primenu, kad kur panorėjus laužų kurti negalima – laužams yra numatytos tam tikros vietos. Mūsų internetinėje (vmu.lt) svetainėje yra pažymėti rekreaciniai objektai ir ką juose galima bei ko negalima veikti. Jei kyla abejonės visada galima pasiskambinti ir pasiklausti. Šiemet turėjome stichinę sausrą, kurios metu kai kurios savivaldybės buvo paskelbusios draudimą lankytis miškuose. Noriu pasidžiaugti, kad mūsų visuomenė sąmoningėja, nėra abejinga šiukšlinimui ir gaisrams, tikrai operatyviai susisiekia bendruoju pagalbos telefonu, informuoja, o mes aktyviai reaguojame ir viską stabilizuojame. Vasaros pabaigoje organizuojame miško kuopą, kurios metu tvarkomės miškus. Šiemet sulaukėme gana nemažo susidomėjusių dalyvių skaičiaus. Nors tai gana nauja akcija, bet jau pastebėjome, kad ji pasiteisino. Ne todėl, kad renkame šiukšles, bet dėl to, kad sulaukiame vis daugiau susidomėjusių piliečių, o šiukšlių randame vis mažiau. Tikiu, kad kažkada ateis toks laikas, kad mes jų visai neberasime. Na, o ruduo – tai laikotarpis, kuomet pradedame planuoti ateinančius metus: ruošiame projektus kiek planuojame sodinti, ruošiame dirvą, suariame vagas. Taip pat ruošiame biokurą savivaldybių katilinėms, rūpinamės, kad atėjus žiemai nepristigtume šilumos.

Lietuvoje miškų nemažėja
– Ar Lietuvoje labai iškertami miškai? Ar spėja ataugti naujai pasodintas atžalynas? Lyginant su Europa ir visu kitu pasauliu ar mes tebesame žalioji zona, ar tų žalių vietų mažėja?
– Tikrai nemažėja, netgi, sakyčiau daugėja. Kai studijavau – miškingumas Lietuvoje buvo apie 32 procentus visos teritorijos, o šiai dienai siekia apie 34 procentus. Lietuvos aplinkosaugos ministerijos vienas iš pagrindinių tikslų – didinti miškingumą, tad manau, jis tik didės. Mes, miškininkai kertame tikrai mažiau, nei galėtume, kadangi vadovaujamės tvarios miškininkystės principais, dalį pagamintos medienos naudojame baldų, statybos pramonei, biokurui, dalį paliekame natūraliems gamtiniams procesams, tam tikroms rūšims, kurioms reikalinga negyva mediena. Patikinsiu – visi miškai yra ne tik atkuriami, bet ir naujai įveisiami – ten kur seniau miškas neaugo. Urėdija organizuoja žemės pirkimą iš gyventojų, su galimybe joje įveisti mišką. Ta žemė turi atitikti įvairius reikalavimus, nederlinga ir tinkama miškams įveisti, turi būti tam tikras našumo balas. Norinčius pasitikslinti ar jų žemė atitiktų miško įveisimui – kviečiu užsukti į mūsų puslapį arba pasiskambinti. Taip pat noriu priminti, kad visi mūsų miškai yra sertifikuoti ir mūsų užauginta produkcija – mediena, sodmenys yra kokybiška, atitinkanti visus tarptautinius reikalavimus bei teisės aktus.
– Gal galėtumete papasakoti ką reiškia sengirė ir kodėl ją reikėtų saugoti?
– Dauguma įsivaizduoja sengirę, kaip brandų ąžuolyną, bet juk sengirė gali būti baltalksnynas, pasiekęs 30 – ties metų ribą ar koks šabakštynas, kuris virsta nuo senatvės, nes jau yra pasiekęs gamtinę brandą. Kadangi tai kiekvienas žmogus įsivaizduoja skirtingai, pasakysiu, kad sengirė gali būti ir 30- ties ir 200 – tų metų senumo, priklausomai ką mes norime šiuo žodžiu apibrėžti. Tai yra brandus medynas, pasiekęs gamtinę brandą, kuriame yra sukauptas tam tikras tūris, tam tikra eko sistema, kur gyvena daugybė rūšių, o tarp tų rūšių vyksta nepertraukiamas ciklas. Kaip jau minėjau mūsų miškai yra sertifikuoti, yra pristeigta kertinių miško buveinių, apibrėžti tam tikri saugotini objektai, vertybės, kurias turime saugoti ir palikti ateinančioms kartoms.
– Ką įdomaus ir neįtikėtino žmogui gali padovanoti miškas?
– Aš žemiškas žmogus, tad rišuosi prie žemiškų dalykų. Štai prasideda grybų sezonas ir mes paruošiame žmonėms kelius, nušienaujame pakeles, kad būtų patogu privažiuoti. Sekantis dalykas – gamtos spalviškumas, mozaikiškumas, kuris džiugina akį ir paglosto sielą. Tai vertybės, kurias reikia puoselėti, saugoti, o kai ką palikti pačios gamtos savieigai.
– Kokį, ne kasdien sutinkamą, gyvūną esate sutikęs miške?
– Esu medžiotojas ir daug laiko praleidžiu gamtoje. Turbūt ne kiekvienas gali pasigirti matęs vilką. Šiais metais teko užfiksuoti vilką – tai tikrai įspūdingas gyvūnas, pasižymintis aukštu intelektu, apdovanotas išvystytais pojūčiais: uosle, klausa, rega. Šį gyvūną pamatyti yra retas dalykas. Tad noriu pasidžiaugti, kad man teko jį sutikti. Toliau seka jūriniai ereliai, taurieji elniai, kurių ruja šiuo metu yra prasidėjusi – gali išgirsti jų riaumojimus. Šie visi garsai bei vaizdai labai įtraukia ir suteikia žavesio miškininko profesijai. Tiesa, nepaminėjau, kad žiemą, vykstant laukinių gyvūnų apskaitai, kai iškritus sniegui, mes apeiname teritorijas ir stebime pėdsakus, tai prieš keletą metų esame užfiksavę devynių vilkų gauja. Tai gana didelė gauja, galinti įveikti didelį gyvūną (elnią, briedį).
– Kokių žmonių trūksta urėdijoje ir ar paragintumėte jaunimą studijuoti miškininkystę?
– Tikrai taip, raginu! Šiuo metu mūsų regioniniame padalinyje visi etatai yra užpildyti, bet visą laiką vyksta ta natūrali kaita – vieni žmonės išeina į užtarnautą poilsį, kitiems pasikeičia gyvenimo sąlygos, išsikelia kitur ar išvyksta į užsienį. Tad į urėdiją kviestume ateiti visus norinčius, kuriems patinka miškas, natūralūs procesai vykstantys gamtoje, kuriems rūpi gyvūnai, medynai, rekreacija ir visa kas mus supa. Šiais laikais, vystantys technologijoms, yra daugybė medienos perdirbimo būdų, todėl tvari miškininkystė, žengdama koja kojon su technologijomis, turėtų paskatinti dabartinę kartą nelikti abejinga vykstantiems procesams, klimato kaitai, turėti bei išlaikyti savo nuomonę ir įsilieti į mūsų gretas, taip prisidedant prie Lietuvos miškų gerovės.
– Ar skatintumėte jaunimo savanorystę?
– Taip, žinoma. Praėjusiais metais surinkome buko sėklas ir iš tų sėklų išauginome medelius. Šiemet esame sukvietę iš visų mokyklų po kelis atstovus, kad sudalyvautų šioje įveisimo akcijoje ir kartu pasodintume bukyną Kretingos regioniniame padalinyje. Į šią akciją jau atsišaukė begalė žmonių Taip įprasminsime miškininko dieną.
– Ačiū už išsamų pasakojimą ir gero jums oro, kartu su moksleiviais sodinant sėklas, iš kurių išauga gyvybe alsuojantys medžiai.
Kalbino Jurga Valery