Bulviakasys – bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kodėl jam reikalinga talka? Nagi atartų bulvių negalima palikti šalnoms. O kai talka, darbas smagesnis; pajuokaujant, pasižodžiaujant. Klausia: „Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs, pašvilpti gali!“ „Kam biedni žmonės skūrą lupa? – Bulvėms!“, O jei verdamos bulvienės puodas bėga pervirš, šaukia: „Bulvės bėga!“ – Atsako: „Uždaryk duris, kad neišbėgtų !“ Arba tokie palyginimai: „Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“ Merginą pavadins „bulvinuke“ – tai pagirs, kad tokia sveikatinga, apskritutė. Bet bulvianosio nepavadinsi gražiu… O „bulvieninis“ – tai kareivis, šaukiamas pakartotiniam apmokymui.
Žinoma, bulviakasio darbe seniau būta visokių burtų, tikėjimų, atodairų. Štai, kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo – antraip kitąmet menkos teužaugsiančios. Pagal senoviškuosius papročius bulves į rūsį ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį – kad gerai išsilaikytų iki pavasario. O pradėti pilti reikia nuo pietinio kampo, tada žiemą neperšals. Bulviakasį seniau užbaigdavo apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Dabar kitokios rūšys paplito mūsų krašte, tad ir bulviakasis žymiai ankstesnis. O Mykolinės, sakydavo, žiemos orus nurodo; pagal rytmečio oro kryptį.
O kokia yra bulvių istorija? Į Europą pirmosios bulvės pateko tik prieš puspenkto šimto metų. Garsusis anglų kapitonas, karališkasis piratas Frensis Dreikas kartą parplukdė Amerikos pakrantėje užgrobtą ispanų laivą. Pasirodo, išmokę iš indėnų bulves valgyti, ispanų jūrininkai vežiodavosi jų atsargas laivo triumuose. Ir skanu, ir gerai laikosi. Anglijos karalienė paliepė supiratautas bulves pasodinti Londono botanikos sode tarp kitų egzotiškų augalų. Taip augalas ir išplito Europoje: iš vieno botanikos sodo į kitą. Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Turbūt iš tų tolimų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės, kai bulvės žydi!“
Ši naujoji žemės ūkio kultūra gelbėjo valstiečius ir varguomenę nuo pavasarinio bado; mat anksčiau visuotinai augintos ropės ar griežčiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki naujo derliaus, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė senajame žemyne plito labai pamažu: juk valstiečiai tradiciškai laikosi to, ką darė jų tėvai ir seneliai. Sakydavo, kad užjūrio bulvės – velnio išmislas. Tad maistui auginti bulves imta tik nuo XVII a. vidurio. Vokiečių miesto Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II Didysis net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Sėkmingiau jos paplito Prancūzijoje Liudviko XVI laikais. Gana keistomis aplinkybėmis: po karūnacijos 1775 metais valdovas pakėlė grūdų mokesčius, tada šoktelėjo ir duonos kaina; valstybėje kilo vadinamasis Miltų maištas. Padėtį išgelbėjo geras patarimas: toks karys veteranas Antuanas Ogiustenas Parmentjė, sėdėjęs keletą kartų prūsų kalėjime ir ten maitintas tik bulvėmis, įtikino karalių jų nauda. Kam kovoti dėl duonos, jeigu galima pramisti bulvėmis, dar ir įvairiausių patiekalų iš jų prisigaminus. Tačiau teko imtis gudravimų, kad paskatinti bulveles auginti savo žemėje. Karalius paliepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę jo gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvelę; pasisodindavo sodybose, – jeigu net pats karalius jas taip vertina. Ant A.O. Parmentjė kapo iki šiol žydi bulvės… O kapitonas seras Dreikas pagerbtas ir Vokietijoje: Ofenburgo mieste jam pastatytas paminklas. Ten jis pavaizduotas laikantis rankoje bulvės žiedą; paminklo pjedestale iškaltas ilgas tekstas – vargingų žmonių padėka, kad gelbėjo nuo bado.
Labai tiksliai žinoma, kada bulvės pasiekė Lietuvą. Mat vyskupas Motiejus Valančius apie tai parašė savo kūrinyje „Antano Tretininko pasakojimas“. Tai nutikę jo gimtajame Nasrėnų sodžiuje 1806 metais. Pasak rašytojo, pasiturįs ūkininkas Pilypas Brazdauskis Klaipėdos turguje iš vokiečio nusipirko septynias kartopeles. Dvi paragavo, penkias pasodino, o rudenį prikasė trisdešimt tris. Rašytojas po šios žinios dar pridūrė: „Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“. Mūsų tautodailininkai tam faktui pažymėti Nasrėnuose pastatė drožinį, vaizduojantį linksmą bulvę.
Šiandien sakoma, kad bulvės yra antroji lietuvio duona, – kasdien jas dedame ant stalo įvairių valgių sudėtyje. Jos būtinos prie sriubos – kopūstienės, šaltibarščių, tinka ir prie mėsos patiekalų. Plokštainį dažniau vadiname kugeliu – taigi pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais; pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo von Zeppelin pavardę. Pirmojo pasaulinio karo metais šie apvalaini skraidymo aparatai pasirodė mūsų padangėje. O šis tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas. Mėsos subproduktų prikimštus cepelinus patiekdavo karčiamose – mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus… Ypač šaltuoju metų laiku – ir verslas klesti! Kaime verdami didžkukuliai yra su varškės įdaru, paskanintu mėtomis; užpilami spirgiukais. Žemaičiai juos vadina pyragiukais.
O vaikai labai mielai traškina bulvinius traškučius. Ir jų išradimo istorija įdomi: 1853 m. Amerikoje „Mėnulio ežero“ restorano lankytojas papriekaištavo virėjui Georgui Crumui, kad bulvės blogai išvirusios. Tas supykęs supjaustė jas plonais griežinėliais ir išvirė pasūdęs aliejuje, – valgyk paskrudintas! Traškučiai arba amerikietiški čipsai į Europą atėjo po pirmojo pasaulinio karo. O į Lietuvą – kartu su nepriklausomybe. Stebėtina, kaip per pastaruosius porą šimtų metų pasikeitė mūsų tautos mityba, jos įpročiai.
Prof. Libertas Klimka

 

 1,572 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes