Romas Dambrauskas scenoje nuo 1985 metų. Šiandien tai vienas žinomiausių pop muzikos atlikėjų Lietuvoje. Romas – vienas produktyviausių kūrėjų muzikos industrijoje. Šiais metais jis ketina išleisti 100 geriausių dainų albumą, o sulaukęs sceninės veiklos 40-mečio, planuoja išleisti ir 150 kūrinių albumą.
Rugsėjo 22 d. savo rudens koncertinį turą su gyvo garso grupe pradeda nuo Kretingos. Šį penktadienį, 18 val. Romas Dambrauskas savo klausytojų lauks 18 val Kultūros centro salėje, o rugsėjo 28 d. Skuode.
Koncerto išvakarėse “Švyturys” pakalbino lietuviškos populiariosios muzikos legendą Romą Dambrauską.
– Gerb. Romai, į šiųmetinį koncertinį turą savo gerbėjus pakvietėte rudenį. Ar tai kaip nors susiję su lapkričiu, kai švenčiate gimtadienį? Ar esate tas rudeninis paukštis, apie kurį dainuojate?
– Iš tikrųjų ruduo man yra nuostabus metų laikas, todėl, kad pats esu gimęs lapkričio 5 dieną. Nuostabus jis dar ir todėl, kad aš labai mėgstu koncertus salėse. Tai autoriniai, dar vadinami bilietiniai koncertai, kai aplink nėra kažkokių lauko mugių ar festivalių. Tiesiog – salė, žiūrovai joje, scena ir geriausios dainos. Tada galima pagroti, padainuoti daugiau lyriškų dainų. Žmogus kažkaip kitaip jaukiai jaučiasi sėdėdamas salėje, rudens metu. Tai yra mano mėgstamiausi koncertai, kurie prasidės jau šią savaitę.
„Rudeninis paukštis“ yra labai sena mano daina. Aš jau nebenorėčiau jos dainuoti scenoje, bet žmonėms reikia jos, ypač rudens koncertuose, juo labiau kai kas nors salėje švenčia savo gimtadienį. Yra nuostabu išgirsti šią dainą, skirtą specialiai rudens gimtadieniui.
– Esate Sąjūdžio laikų žmogus, bet Jūsų dainų tekstai aktualūs ir šiandien. Tad vyresni žino mintinai. Ar randate bendrą kalbą su jaunu klausytoju?
– Nežinau kokių laikų esu žmogus, aš manau, kad per visą savo gyvenimą, o po poros metų švęsiu 40 metų scenoje sukaktį, stengiausi kurti tik savo dainas, nes per tai galiu iš tikrųjų pasakyti tai, ką nori pasakyti: ir melodija, ir žodžiais. Gal vieniems atrodo, kad esu kiek pasenęs muzikoje, kitiems – aktualus ir šiandien. Svarbiausia, kad žmogus klauso, galvoja, prisimena ir turi apie mane nuomonę.
Matau, kad į bilietinius koncertus ateina ir jaunesni žmonės. Tai mane labai džiugina. Ateina ir autografų, ir nori pabendrauti po koncerto. Tai yra labai, labai malonu.
-Kas kuria Jums tekstus ir muziką? Ar tai Jūsų kūryba, ar poetų žodžiai?
– Savo dainoms tekstus rašau pats. Būna taip, kad kitų kūrėjų eilėm labai sunku sukurti melodiją, kažkur sustoja, užstringa mintys. Tada kreipiuosi į kolegas ir jie užveda ant to kelio, kuris turi būti toje dainoje.
-Kokia yra Jūsų kūrybos sėkmės formulė, kad kūrinys paliestų širdis ir liktų ten ilgai?
– Man pačiam kalbėti apie kūrybos sėkmę yra be galo sunku. Tegul kiti kalba. Tačiau dabar koncerte pristatysiu mano 100 geriausių dainų albumą. Kai pradėjau rinkti tas dainas, supratau, jog galiu surinkti ir 150. Tačiau kol kas apsiribojau 100-tuku. Tebūnie šiais metais išeis toks albumas – 100 dainų. Prieš pandemiją buvau išleidęs savo 60-mečio proga albumą iš 60 dainų. Labai simboliška: 60 metų, 60 dainų. Tuo tarpu 100 dainų albumas greitai pasirodys. Kaip tik Kretingoje ir bus pirmasis turo per Lietuvą koncertas, kuriame bus pristatytas būtent šis albumas. O apie 150 dainų albumą aš tikrai pagalvosiu po kelių metų, kai švęsiu 40 metų sceninės veiklos jubiliejų.
Na ką gi, mieli kolegos, pasivykite mane! Padarykite tą patį (Juokiasi). Jeigu galite.
-Kokia Jūsų daina yra asmeniškai brangiausia?
– Žinote, visada būna taip, kai sukuri paskutinę dainą, ji tampa pačia artimiausia, pačia svarbiausia autoriui, pačiam kūrėjui. Tačiau po kiek laiko, praėjus daug metų, pradeda aiškėti, kiek ta naujai sukurta daina turi galios, kiek laiko ji nugyvens scenoje. Todėl šiandien sunku pasakyti, kokia šiai dienai mano daina man yra geriausia. Bet gerai, aš pasakysiu. Labai senai norėjau padainuoti italų kūrėjų dainą Liberta (Al Bano & Romina Power). Ir aš tai padariau. Ši daina vadinasi „Audroje“. Visuose savo koncertuose su meile dainuoju šią dainą. Ji scenoje visada laukiama.
Šiaip aš pastebėjau tokį dalyką, kad man labai yra artima senoji italų muzika, tai yra maždaug 1985- 89 metai, kada labai populiarūs buvo Sanremo festivaliai, kada visas pasaulis dainavo italų dainas. Aš irgi dainavau. Ir mano pirmieji žingsniai scenoje prieš beveik 40 metų buvo susiję su itališka muzika, kurios melodijoms pats pasirašydavau žodžius ir mačiau kaip jos patinka publikai. Tada ir buvo sėkmė.
– Ar papildote repertuarą naujais kūriniais? Ar užtenka to, kas jau laiko išbandyta?
– Kol kas savo naujų dainų nekuriu. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad yra daug svarbių kitų darbų. Tačiau, kai tik atsilaisvinsiu nuo kitų reikalų, vėl sėsiu prie savo kūrybos, prie muzikos, prie naujų savo dainų ir jūs jas tikrai išgirsite.
– Ar šiuo metu vis dar gyvenate Mažeikiuose?
– Taip, gyvenu Mažeikiuose, džiaugiuosi šiuo miestu. Nes čia tikrai yra man ramu. Čia esu ir gimęs. Tiesiog visą gyvenimą Mažeikiuose pragyvenau. Ir man čia patinka: ten kur yra ramybė, bet ne per didelė ramybė. Nepatiktų, kaip draugai svajoja, turėti mažą namuką prie ežero, toliau nuo kaimynų ir aktyvaus gyvenimo. Man reikia bendruomenės, man yra reikalingi kaimynai.
– Lietuvos populiariosios muzikos kultūros laukas šiandien – kokias tendencijas įžvelgiate?
– Lenktynės dėl populiarumo, dėl pinigėlių gaunamų iš koncertų. Ir šitos lenktynės neduoda jokio rezultato nei kultūrai, nei Lietuvos pop muzikai. Todėl, kad kai paklausau vienos, antros, trečios grupių atliekamų dainų aš nesuprantu kokia tai grupė, koks pavadinimas? Taip, dainos gal ir įsimintinos, šiais laikais sukurti galima daug ką. Tačiau balsai ir pats atlikimas, dainininko įvaizdis, stilius, viskas taip suvienodėję, kad atrodo taip lėkšta. Ir tai labai gaila. Aš labai norėčiau, kad šiais laikais atsirastų tokie atlikėjai, kurie turėtų ir savo spalvą, ir savo balsą. Tokie atlikėjai buvo atsiradę tada, kai buvome jaunesni ir galvojome tik apie muziką, apie saviraišką muzikoje, apie tai, kaip įdomiau padaryti pasirodymą, kaip būti matomam, žinomam ir atpažįstamam. Ir šito dalyko dabartinių pop muzikos atlikėjų gretose beveik nebematau. Tai yra labai gaila.
– Daugelis Jus matė Šeimų sąjūdžio renginiuose. Kaip scenos žmogui tai buvo drąsus iššūkis. Kaip pavykto atlaikyti tas kritikos strėles po to?
– Na, apie Šeimų sąjūdį esu daug pasisakęs anksčiau, todėl daugiau apie tai nešneku. Aš užsiimu muzika, dainuoju. Džiaugiuosi tuo, kad galiu koncertuoti. Turiu minčių ir idėjų tolesnei kūrybinei veiklai ir kitiems koncertams. Tas puolimas buvo. Jis niekur nedingo. Puolimas yra todėl, kad aš mėgstu sakyti tiesą. Aš noriu sakyti tiesą, aš noriu dainuoti tiesą. Štai ir viskas, visos paslaptys šiame klausime. Tiesa yra mano pagrindinis iššūkis. Ir, galbūt, pagrindinis gyvenimo tikslas. Tiesa – mano kelrodė žvaigždė. O tiesa yra toks produktas, kuris daug kam nepatinka. Daug kam patogiau gyventi mele, melagystėse. Aš noriu sakyti tiesą ir dainuoti tiesą.
– Daina „Kelkis, Lietuva”, tapo savotišku nauju himnu. Ko dar reiktų, kad Lietuva tikrai keltųsi?
– Mano daina „Kelkis, Lietuva“ yra tiesiog daina, didelės reikšmės jai, prašau, nedarykim. Tiesiog joje, mano galva, teisingi žodžiai, teisinga melodija. Ir viskas. Ir tiek. Jeigu politinės partijos mato tame daugiau, tai prašau, imkite šią dainą, dainuokite. Galite išmesti ją į šiukšlių dėžę, pykite ant manęs, bet aš jos nepropaguoju. Jeigu ji gyvena internete, tegul taip ir būna. Ji pati atras savo kelią į žmonių širdis. Ji jau atrado. Kalbėdamas su žmonėmis suprantu, ką jie nori pasakyti. Jie dėkoja man už šią dainą. Bet aš sakau, jog tai tiesiog yra daina, ji pati gyvena savo gyvenimą ir patys pamatysime kiek ji gyvens, kiek ji stipri, kiek ji ateityje bus prisimenama. Tai yra jos gyvenimas, tos dainos gyvenimas.
– Ką norėtumėte palinkėti žiūrovams šio koncertinio turo metu?
– Linkiu visiems, kas ateis į mano koncertus, gero, šilto rudens, gero oro. Aš linkiu žmonėms šypsotis, nežiūrint į nieką, nežiūrint į tai, kad kažkas slegia, kad yra blogai. Ir linkiu visiems galvoti apie ateitį. Ateitis yra tokia šviesa tunelio gale, kurios negali nepastebėti nė vienas žmogus. Tereikia atsukti akis į tą pusę. Ir jūs pamatysite tą šviesą. Ir tegul būna viltis pas visus širdyse matant šitą šviesą. Ir svarbiausias dar dalykas – norint kažką daryti, reikia eiti į tą šviesą. Negalima stovėti vietoje.
– Dėkojame už pokalbį ir linkime gražaus rudens ir puikaus koncertinio turo!
Kalbino Gintaras Mikšiūnas
