Per Lietuvą nuvilnijus žiniai, kad legendinis krepšininkas Gintaras Einikis grįžta į areną kaip Gargždų komandos aukštaūgių treneris, suskubome visa tai išgirsti iš pirmųjų lūpų. Taigi, šio šeštadienio svečias humoro nestokojantis Kretingos rajone, Kulūpėnuose augęs, daugkartinis Lietuvos bei Europos vyrų krepšinio čempionas, vienintelis Lietuvos krepšininkas su vyrų rinktine iškovojęs 3 bronzos medalius, už nuopelnus savo šaliai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko bei Komandoro kryžiumi Gintaras Einikis.
– Gerbiamas Gintarai, papasakokite kaip ten su tais Gargždais? Ar iš tiesų grįžtate į krepšinio ringą ir treniruosite Žemaitijos aukštaūgius?
– Čia kažkas labai gudriai paleido antį. Nieko niekam nežadėjau ir jokių derybų nebuvo.
– Vadinasi su kažkokiu konkrečiu pasiūlymu niekas net nesikreipė?
– Ne.
– O kaip pats manote ar Jums pavyktų su jais bendradarbiauti, kartu dirbti?
– Net nežinau, kol kas nesvarsčiau apie tai.
– Neseniai TV 3 parodė serialą „Einikis“. Kaip Jums šis serialas, ar esate patenkintas kūrybinės grupės darbu?
– Kūrybinė grupė tikrai gerai dirbo, tik labai daug jau to filmavimo buvo. Kaip sakė tie filmuotojai, jei pusantros valandos filmuoji – tai filme, geriausiu atveju, pasirodys 3 minutės. Tai, turbūt, įsivaizduojate kiek laiko viskas užtruko.
– Bet šiuo serialu likote patenkintas?
– Beveik. Norėjosi, kad tas filmas linksmesnis būtų.
– Tai gal bus dar vienas, linksmesnis sezonas?
– Net nežinau (juokiasi).
– O šiaip gyvenime esate linksmas žmogus? Suprantate juokus, pokštus, mėgstate humorą?
– O, taip, man labai patinka visokie pokštai, tik žmona ne visada juos supranta, – šypsosi pašnekovas.
– Tai gal per dažnai juokaujate ir paskui nebeaišku kada Jūs rimtai šnekate, o kada tik pokštus laidote?
– Aš visada juokauju.
– Dabar grįžkime prie rimtesnės temos: ką galvojate apie šių metų vyrų krepšinio rinktinę? Kaip ji Jums pasirodė?
– Negaliu atsakyti. Žinoma būtų gerai, jei būtų praėję. Galbūt reikėjo geriau viską apskaičiuoti. Jei italai buvo padėti ant lėkštės ir jų nesugebėjo paimti, tai nežinau kame problema buvo. Anksčiau būdavo, kad visos komandos žaidžia vienu metu ir nežinai varžovų, o čia buvo kaip ir aišku – serbai ir italai, tai aišku, kad italus reikėjo rinktis. Nieko baisaus nebūtų įvykę, jei būtų toje kovoje pralošę. Bet čia tik mano nuomonė.
– Ar matote perspektyvių aukštaūgių iš dabartinio jaunimo? Dabar paskutiniu metu jau ateina krepšinio žaisti buvusių krepšininkų vaikai. Kaip manote ar tie tėvų genai jiems padeda siekti dar didesnių aukštumų?
– Taip, žinoma, genai kažką duoda, bet reikia ir daug darbo įdėti. Tas genų startas yra gerai, bet dirbti irgi reikia. Dabar labai daug tų aukštų krepšininkų, bet ir konkurencija didesnė. Mūsų laikais to nebuvo – mažiau tų sporto mokyklų buvo, mažiau ir krepšininkų rasdavosi. Kai filmavome tą filmą, buvome erdvėje, kur „Žalgirio“ dubleriai treniruojasi, tai tikrai mačiau, kad gerai jaunimas dirba, yra tų aukštų, greitų ir gana perspektyvių. Bet nepamirškime, kad ir pasaulyje, ir Europoje yra ta konkurencija, regis, ir gerai dirbame, bet nepasiekiame tų aukštumų.
– Ką šiuo metu veikiate? Turbūt nesate labai nuo krepšinio nutolęs?
– Esu nutolęs. Šiuo metu mėgaujuosi gyvenimu.
– Ar esate dažnas svečias tėvų namuose?
– Pakankamai dažnas. Su žmona labai mėgstame grybauti, tai vis važiuojame į Darbėnų pusę. Gyvename Klaipėdoje, bet į Kulūpėnų pusę dažnai atklystame.
– Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą? Kaip Jums sekasi šeimoje?
– Kartu grybaujame, kartu gyvename jau daug metų, auginame dukrą Adrianą, su kuria gana neblogai sutariame. Nors nėra toli, stengiuosi ją nuvežti iki mokyklos, pasiimti po pamokų.
– Su dukra turite stiprų emocinį ryšį?
– Žinote, tėvai gi visada nori, kad tas ryšys dar glaudesnis būtų, bet tikrai mūsų santykiai geri, draugiški. Vyresnioji Smiltė gyvena Vilniuje, aš jau esu senelis, turiu anūką.
– Sveikinimai Jums. Sakykite, o gal Adriana iš Jūsų yra paveldėjusi aistrą krepšiniui?
– Ji yra pakankamai aukšta ir tikrai turinti duomenis krepšiniui ar tinkliniui, bet kol kas jos sportas nežavi. Esu jai sakęs, kad jos sudėjimas kaip krepšininkės, bet dabar jaunimas šiek tiek tinginiauja. Dabar daugumai galvoje kompiuteriai, žaidimai, į lauką nebeina išvaryti. Mums vaikystėje didžiausia bausmė būdavo, jei į lauką neišleisdavo, o dabar varu neišvarysi. Bet šiaip mano mažoji gana gera mergaitė, turi draugę, kuria mes pasitikime, pas ją išleidžiame, pas mus ateina, turi bendraamžę pusseserę, irgi gražiai bendrauja.
– Tai gal anūkas paseks Jūsų pėdomis ir kada nors žais krepšinį?
– Tai būtinai. Jo tėtis yra krepšinio treneris, Vilniuje dirba sporto mokykloje, treniruoja jaunimą.
– Tai dvigubi genai – tėčio ir senelio tikrai kada nors Lietuvai ir pasauliui padovanos naują krepšinio žvaigždę.
– Labai to laukiu ir tikiuosi.
– Gintarai, galbūt, pabaigai, galėtumėte apie save papasakoti kažką pikantiško, ko niekas nežino?
– Kažką pikantiško šįsyk pasiliksiu tik sau, – nuoširdžiai nusikvatoja pašnekovas.
– Ačiū Jums labai už pokalbį.
Kalbino Jurga Valery
10,736 peržiūrų (-a)