Kai redakcijos archyve pamačiau segtuvą su 1985 m. „Švyturio“ komplektu, pasidarė įdomu, ką rajono laikraštis rašė „brandaus socializmo“ laikais, kai komunistų valdžia skalambijo apie įvairių programų, turinčių kelti žmonių pragyvenimo lygį, vykdymą. Garsiausia iš jų buvo, matyt, taip vadinama „maisto programa“: ją vykdant tais metais ir kiek vėliau iš parduotuvių lentynų galutinai išnyko daugybė maisto produktų, – kruopos, sviestas, pienas buvo atleidžiami tik tam tikromis valandomis ir labai ribotais kiekiais, o apie bet kokį mėsos gabaliuką galėjai tik svajoti. Kaip apie niekada neateinantį „šviesų komunizmo rytojų“. To laikotarpio labiausiai įstrigęs vaizdelis – ilgiausios eilės prie visų parduotuvių, kai žmonės grūmėsi ne tik dėl duonos kąsnio, bet net dėl degtukų.
Tai buvo laikmetis, kai komunistinės propagandos ideologinės nuostatos ir realus žmonių gyvenimas atrodė kaip du niekaip nesusiję dalykai. Oficialioji ideologizuota statistika nepamiršdavo parašyti, kad visko visur gaminama vis daugiau ir daugiau, o realiai tarp žmonių tikrąja valiuta buvo tapęs alkoholis ir cigaretės. Rublis gavo „medinio“ pavadinimą, jis buvo visiškai bevertis.
Paėmus 1985 m. sausio 10 d. „Švyturio“ laikraštį į akis iškart krenta to meto ideologizuotos spaudos klišės. Pirmoje ryškiausioje pozicijoje – LKP rajono komiteto biuro nario, rajono LDT pirmininko Jono Vaikėno pranešimo ištrauka, skaityta LKP rajono komiteto VII plenume apie melioracijos svarbą (!). Jis remiasi TSKP CK spalio plenumo (1984 m.) medžiaga ir kalba, kad „plenume pasakytoje ryškioje ir turiningoje drg. Konstantino Černenkos kalboje teoriškai pagrįsta ir labai aiškiai atskleista mūsų partijos strategija įgyvendinant jos agrarinę politiką“. Tame pranešime dar minimas kitas tuometinės sovietų sąjungos vadovų – ministras pirmininkas Nikolajus Tichonovas. Šias pavardes paminėjau neatsitiktinai: abu buvo jau tokio amžiaus senoliai, kad mūsų neprilygstamasis rašytojas Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ tikrai turėjo pagrindą apibendrintai vadinti juos „Lavonidas Iljičius“.
Taigi, tokie „lavonidai“ dar kurį laiką vadovavo sovietų imperijai, kol atėjo pavasaris, „lavonidai“ nusibaigė, o tada staiga nušvito Gorbačiovo žvaigždė. Tačiau apie tai kiek vėliau…
Tų metų pavasarį žmonių laukė „rinkimai“ į sovietinės Lietuvos aukščiausiąją tarybą bei vietines tarybas. „Švyturys“ rašė, kaip susirinkimo Karolio Požėlos kolūkyje metu kandidatu į AT buvo pasiūlytas LKP rajono komiteto pirmasis sekretorius Valerijonas Kubilius. Jo kandidatūrą palaikė ir Darbėnų kolūkio darbuotojai.
Pirmajame puslapyje neužmiršta ir privaloma gamybinė tema. Spausdinamas reportažas iš „Laisvės“ fabriko, kuriame apdailos baro pluošto paruošimo skyrių savo jėgomis atnaujino patys fabriko statybininkai. Nauji dažymo aparatai dvigubai našesni už buvusius, dabar pajėgūs dažyti 500-600 kg pluošto. Fabriko technologas G. Venclauskas pasakojo, kad sutvarkius šį gamybos barą pastebimai pagerėjo ir darbo sąlygos: „senos patalpos buvo drėgnos, trūko erdvės, blogas buvo apšvietimas. Naujosiose visos bėdos buvo pašalintos“.
Tačiau iškalbingiausia tos dienos publikacija – „Žvaigždžių karų prieš žmoniją planai“. Ji privertė prisiminti buvusią to laikotarpio sovietinės propagandos isteriją būtent dėl tų nelemtų „žvaigždžių karų“. Sovietiniai vadovai labai sunerimo, kai tuometinis JAV Ronaldas Reaganas kažkuriame pranešime tiesiai šviesiai prakalbo apie vadinamąją strateginę iniciatyvą gynybos srityje. Kad prezidento teiginiai būtų aiškesni ir įtikinantys, amerikiečiai sukūrė ir animacinį filmuką, kaip į kosmosą iškeltos jų raketos numušinėja sovietų paleistas raketas su branduolinėmis galvutėmis. Sovietams tai buvo šokas. Jie strimgalviais puolė kurti analogišką atsaką, tam buvo panaudoti milžiniški resursai, galutinai nustekenę „lavonidinę“ ekonomiką. Kelios citatos iš šios publikacijos, gautos iš Maskvos informacinės agentūros TASS, leis geriau pajausti tuomet gyvavusius propagandinius mitus ir vyravusias nuotaikas. „Dabartinė Amerikos vadovybė ketina sukurti kosmose branduolinį „skydą“ Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kuris įgalintų Amerikos imperializmą diktuoti savo valią kitoms tautoms. (…) 1983 m. JAV buvo atliktas eksperimentas – sudarytos karinės kosminės pajėgos, kurias Pentagonas dabar ketina papildyti visų keturių ginkluotųjų pajėgų rūšių atstovais. Sausio pabaigoje turi įvykti labai slaptas šaudyklinio laivo „Diskoveri“ skridimas. Pagal gynybos ministerijos užduotį jo komandoje bus vienas iš „kosminių komandosų (…) Realizuodamas šią programą Pentagonas ketina per artimiausius penkerius metus išleisti didžiulę 26 milijardų dolerių sumą“. Toliau – sovietinio „lavonido“ Černenkos kalbos citata, kad „dabar labai svarbu išspręsti kosminio ginklo klausimą“.
Tais metais JAV prezidento R. Reagano komanda, gynybos ministerija, amerikiečių žvalgyba sugebėjo įtikinti sovietų vadus, kad visai netrukus „tie prakeiktieji imperialistai“ kosmose įgis neabejotiną pranašumą ir rusų balistinės raketos bus sėkmingai naikinamos. Ir tos dienos publikacijoje aprašyta nemažai esminių detalių apie, neva, į kosmosą iškeltus lazerinius ginklus, infraraudonuosius daviklius, galinčius sekti lėktuvus, kažkokius ginklus, veikiančius „dalelių pluošto principu“, greitašaudes elektronines patrankas. Atseit, net Amerikos spauda tokius planus jau pavadino „žvaigždžių karų“ programa.
Įdomiausia, kad vertinant iš šių dienų perspektyvos, galima paminėti bent du šios senokos istorijos aspektus. Pirma, kad rusai 100 proc. patikėjo „žvaigždžių karų“ programa, nes jų šnipai taip ir nesugebėjo prisikasti iki tikrosios tiesos. Antra detalė, nukelianti jau į mūsų dienas, kad beveik lygiai tą patį panaudojo ir Rusijos fašistas Putinas (gal vylėsi, kad amerikiečiai jau užmiršo savo legendinį prezidentą Reaganą?). Ne taip seniai viename iš savo metinių pranešimų Putleris kalbėjo ir rodė „analogovnet“ ginkluotę, kaip rusų raketų spiečiai atakuota vakarinę JAV pakrantę. Skirtumas tik tas, kad dabar niekas nepatikėjo rusų fašisto fantazijomis ir animacijomis, o paskutinė rusų nesėkmė kosmose su Mėnulio moduliu parodė, kur realiai atsidūrė Rusijos visos kosmoso programos.
Pabaigai – apie kiną. Kai ruošiau pokarinio „Švyturio“ apžvalgas, akys vis užkliūdavo už kritiškų žinučių apie kaimiškose vietovėse prastai demonstruojamus kino filmus. Tada buvo laikai, kai kino darbuotojai arkliukais važinėdavo po kaimus. Pasirodė, kad ir 1985 m. kino filmų demonstravimas ne visada būdavo sklandus. „Nori – rodo, nori – ne“ žinutėje rašoma, kad Salantuose dar gruodžio mėnesį į vieno filmo demonstravimą neatėjo kasininkė, nebuvo ir kitų darbuotojų. Pasirodo, vietoje dvi dienas numatytų seansų, įvyko tik viena demonstracija, tačiau žmonių niekas neperspėjo. Redakcijai tada atsakė Kretingos kino direkcijos direktorius T. Butkus, kad iki 1984 m. gruodžio 15 d. Salantuose vietoje planuotų 30 seansų buvo parodyti 32, todėl kino darbuotojams priklausė viena papildoma poilsio diena. Deja, salantiškiai jos nesuderino su direkcija, už ką kino mechanikas A. Visagorskas buvo įspėtas.
Parengė Andrius Juškevičius
4,333 peržiūrų (-a)