„Pastaraisiais metais vidutinis realusis darbo užmokestis Lietuvoje ne tik kad neauga, bet dar ir traukiasi“, – tokiu faktu prof. dr. Ignas Vėgėlė praėjusią savaitę pradėjo dar vieną diskusijų ciklo „Ieškome sprendimo“ laidą. Prie itin aktualios diskusijos šį kartą prisijungė ekonomistas Sigitas Besagirskas.
I. Vėgėlė pašnekovui iškėlė klausimą, kur nukeliauja augančio Bendrojo vidaus produkto (BVP) pinigai, jog, pasitelkę statistiką, matome realiai besitraukiantį gyventojų vidutinį darbo užmokestį.
„Augantis BVP persiskirsto išties labai netolygiai, didelė dalis pinigų nukeliauja į kelias kišenes, na, o visiems kitiems sekama pasaka, kad jūsų darbo užmokestis auga. Tačiau atmetus infliaciją pamatysime kiek kitokį vaizdą – tas augimas kartais neigiamas“, – aiškino S. Besagirskas.
I. Vėgėlė papildė pašnekovą, kad gyventojai gana dažnai girdi apie BVP augimą, kuriuo tarsi ir turėtų džiaugtis, tačiau šis rodiklis neparodo realaus visų šalies žmonių finansinės gerovės augimo. Žiūrint į statistiką, nuo 2021 metų dėl infliacijos Lietuvoje kainos padidėjo apie 30 proc., o atlyginimai gyventojams taip sparčiai aukštyn nekilo. Tai reiškia, kad daugeliui teko labiau spaustis arba pragyvenimui naudoti sukauptas santaupas.
Pasak ekonomisto S. Besagirsko, tokį infliacijos šuolį lėmė energetikos sektoriaus nesuvaldymas. Jis priminė, kad prasidėjus karui kitos šalys dėl išaugusių energetikos kainų ėmėsi svarbių sprendimų, o Lietuva nedarė jokio rimtesnio poveikio jų padariniams švelninti.
Dėl energetikos krizės turėjome aukščiausias energijos kainas regione, kas, žinoma, itin neigiamai paveikė ir užsienio investicijas. Praėjusiais metais tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje susitraukė iki 1 proc. nuo BVP, tuo metu Latvijoje – 3 proc., Estijoje – 3,5 proc.
I. Vėgėlė savo pašnekovo klausė, kas, ekonomisto manymu, nulėmė tokias beprotiškas energetikos kainas Lietuvoje.
„Pirmiausia, tai – skaidrumo nebuvimas, taip pat trūko energetikos ministerijos procesų kontrolės. Neaišku, kodėl nebuvo suteiktos valstybės subsidijos, kaip tai padarė Lenkija ir kitos šalys, dėl ko energijos kainomis buvo išgąsdinti tiek vidaus, tiek užsienio investuotojai, o dalis lietuviškų įmonių persikėlė į kitas šalis. Šiai dienai mūsų kaimyninės šalys – Estija, Latvija, Lenkija – užsienio investuotojams atrodo žymiai patrauklesnės“, – atsakė S. Besagirskas.
Tiek I. Vėgėlė, tiek ir S. Besagirskas sutiko, kad Lietuvos ekonomikos konkurencingumui ne mažiau įtakos padarė ir konfliktas su Kinija. Kinija yra tas prekybos partneris, su kuriuo bendradarbiauja visos didžiausios prekybos rinkos, o Lietuva nusprendė, kad apie pusė milijardo eurų eksporto į Kiniją nėra labai svarbu. Ekonomisto aiškinimu, reaguodami į šį konfliktą, daugelis užsienio investuotojų nusprendė ignoruoti Lietuvą, kadangi norėjo likti Kinijos pusėje, o kai kurie jau esantys Lietuvoje verslai iš čia pasitraukė. S. Besagirskas teigė, kad šiai dienai Lietuva Europoje išsiskiria tuo, kad yra itin brangi ir nepatraukli investuotojams kaimyninių šalių atžvilgiu.
Diskusijos metu buvo pabrėžiamas ir itin brangus kapitalas arba, kitaip tariant, brangūs pinigai Lietuvoje.
„Pinigų kaina tiesiogiai lemia ir gyventojų gerovė. Juk yra paskaičiavimų, kad mūsų būsto paskola vidutiniškai kainuoja apie 50 proc. daugiau, lyginant su Vakarų Europos valstybėmis, o vidutinė palūkanų norma – apie 5 proc., kuomet Europos Sąjungoje – apie 3,5 proc. Kodėl Lietuva negali turėti pigaus kapitalo?“ – iškėlė klausimą I. Vėgėlė.
Ekonomistas atsakė, kad tai lemia konkurencijos nebuvimas bei poreikis liberalizuoti šį sektorių, kuomet lietuviai galėtų skolintis palankesnėmis sąlygomis užsienio šalių bankuose, o tam reikalingi atitinkami valdžios sprendimai. „Būsto įperkamumo rodikliai Lietuvoje šiandien yra tokie kaip pokriziniais 2009 metais. Įsigyti būstą tampa misija neįmanoma“, – pabrėžė S. Besagirskas.
Diskusijos pabaigoje I. Vėgėlė aptarė ir kitus itin aktualius klausimus Lietuvos visuomenei. Vienas jų – pensijų dydis ir jų kaupimas. Pasak ekonomisto, pensijos Lietuvoje yra labai mažos.
„Jeigu lygintume vidutinį darbo užmokestį su vidutine pensija, tai tas atotrūkis yra vienas didžiausių Europoje. Kalbant apie aktualų pensijų kaupimo klausimą, asmeniškai aš matau vienintelį gerą sprendimą – pačiam atsidėti ar investuoti“, – atsakė S. Besagirskas.
Pakrypus pokalbiui apie valdžios svarstomą įvesti gyventojams papildomą mokestinę naštą – nekilnojamo turto mokestį, – ekonomistas buvo gana kategoriškas. „Nekilnojamojo turto mokestis, pirmiausia, turėtų būti įvestas valstybei, nes ji yra didžiausia nekilnojamojo turto valdytoja Lietuvoje, kuri nesugeba juo tinkamai disponuoti. Jei ir būtų įvedamas toks mokestis, tam turėtų būti taikomos labai aukštos grindys“, – komentavo ekonomistas. Svarbu suprasti ir tai, kad tokio mokesčio administravimo kaštai greičiausiai viršytų surenkamą mokesčio dydį, jei tai būtų taikoma visiems nekilnojamojo turto savininkams.
„Per pastaruosius dešimt metų mokesčių našta gyventojams ir verslams ne tik nemažėjo, o didėjo, valstybė susirinko daugiau mokesčių, tačiau dar daugiau skolinosi. Pasiekėme kritines situacijas švietime ir sveikatos apsaugoje. Trūksta mokytojų ir gydytojų. Sigitai, kur yra priežastis?“ – klausė I. Vėgėlė.
„Valdymas – vadovauja tie, kurie nemoka vadovauti. Jei tokie žmonės vadovautų įmonei, ji būtų seniai bankrutavusi, bet valstybė realiai nebankrutuoja, išskyrus išimtiniais atvejais“, – diskusijų ciklo „Ieškome sprendimo“ moderatoriui Ignui Vėgėlei atsakė ekonomistas S. Besagirskas.
Iš YouTube laidos „Ieškome sprendimų“
623 peržiūrų (-a)