PRISIMINIMAI IŠ VAIKYSTĖS
Kadaise buvo tokie laikai,
Kai visko buvo mažai,
Mamytė, tėvelis daug dirbo,
Kad būtų pavalgę vaikai.
Per dieną mama prie darbelių,
O vakare prie ratelio palinkus,
Vis mina ratelį,
Vis lygina siūlelį..
Mamyte, o gal pavargai,
Juk Tavo rankelės pavargo,
Be laiko pražilo plaukai..
Mes tavo vaikai, rūpestėlis,
Mes mylim tave taip karštai,
Prie stalo žibalinė lemputė,
O mes susėdę aplink,
Vis prašom: mamyte, pasek pasakėlę
Apie gerą mergaitę raudonkepuraitę..
Vaikučiai, juk reikia skubėti,
Žiema juk ateis nelaukta,
Jums reik kojinytes numegzti,
Kad nebūtų kojelėms šalta.
Nebuvo šiltų batelių,
Žiemą – šikšniniai klumpeliai,
Vasarą – basom kojelėm,
Tik šventėm – medžiaginiai bateliai,
O kokie jie buvo brangūs,
Nes buvo jie vieni…
Šiuo jautriu eilėraščiu „Švyturio“ skaitytojams prisistato kretingiškė Danutė Bražinskienė, ką tik paminėjusi 85 – erių metų sukaktį.
– Mano gyvenimas nebuvo lengvas, daug ir sunkiai dirbau. Jei žinote, Kartenoje yra ežeras, tai mes savo rankomis tą ežerą esame iškasę. Buvome dešimties žmonių brigada, dirbome prie kelių, reikėjo tą žvyrą iškasti, prikasdavome po 100 mašinų per dieną, tai yra po 10 mašinų žvyro kiekvienam. Man tuomet buvo 16 metų. Paskui dirbau akmens skaldykloje, tekdavo ir laukuose akmenis rinkti, į mašinas krauti. Esu ir vaikus žiūrėjus, ir močiutę slaugius, ir prie gyvulių ėjus. Kai sukūriau šeimą, kartu su vyru esame namą pasistatę, patys darėmės plytas, statėm, mūrijom. Paskui dirbau bufete, valgykloje Kretingoje. Darbas buvo visą dieną, vaikai patys augo, vienas kitą augino. Žmonėms papietavus, greit namo parbėgdavau, vaikams pietus paruošdavau, gyvulėlius pašerdavau ir vėl bėgte į darbą. Darbas baigdavosi apie aštuntą vakaro, kol grįždavau namo – jau ir devynios. Gyvenimas nebuvo lengvas, bet įdomus: statėmės namuką, bendravom su kaimynais, mėgdavome susėsti prie stalų, dainą užtraukti, pasikalbėti. Esu dalyvavusi ne vieneriuose vestuvėse kaip pamergė, virš 20 kartų kaip viešnia, esu keturis kartus kūma, nebuvau ištižus, mokėjau linksmintis. Kaip į mano gyvenimą atėjo eilės? Net, nežinau, regis galvoju, galvoju ir žodžiai patys sugula, susidėlioja. Viskas ateina iš gyvenimo, iš širdies, bet turiu iš karto užsirašyti, nes kitaip užsimiršta. Labai myliu vaikus, gyvūnus. Užauginau tris dukras, turiu 5 anūkus ir 3 proanūkius. Į tikrąją pensiją išėjau tik 72 – jų metų, dar iki tol darbavausi turguje, prekiavau skerdiena. Moku ir siūti, ir maistą ruošti, ir daržą prižiūrėti. Jokio darbo nebijojau ir dabar be veiklos negaliu – sėdu ant dviračio, numinu iki turgaus, prie žemėlės prieinu, vageles pasitvarkau, augalais pasidžiaugiu. Neturiu laiko lovoj gulėti ar kažkuo skųstis. Svarbiausias dalykas gyvenime – tai sveikata. Jei yra sveikatos – tai kalnus galima nuversti, o jei jos nėra – tai ir džiaugsmo nebelieka, niekas nedžiugina. Džiaugiuosi, kad turiu labai gerus vaikus, nuostabius anūkus, proanūkius – jie manimi labai rūpinais, saugo, globoja, į keliones ar išvykas pasikviečia. Sako: tu tik dar neskubėk išeiti, kuo ilgiau pabūk, esi mums labai reikalinga. Tai ir būnu – skanėstais palepinu, vėdarų prikepu, spurgų išverdu ar naują eilėraštį paskaitau – nuoširdžiai šypsosi Danutė.
