Neslėpsiu – rašyti šį komentarą paskatino pasirodęs Valstybinių miškų urėdijos pareiškimas apie „priešiškas nevyriausybines organizacijas” ir dėl jo kilusios diskusijos viešojoje erdvėje. Retai atsitinka, kad valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti mūsų visų turtą, taip agresyviai atsakytų į pareikštą kritiką. O kritika pagrįsta, nes klaidų tikrai padaryta, tiek saugant mišką nuo kenkėjų, tiek jį kertant.

Ne priešai, o draugai
Manau, kad visas dėl kirtimų sunerimusias organizacijas ir atskirus miško gerove susirūpinusius piliečius vertėtų vadinti miško draugais. Ir vertėtų jiems dėkoti, net jei kartais jų susirūpinimas yra kiek perdėtas ar pateikta informacija ne visai tiksli.
Nieko nėra blogiau, kaip akivaizdžiai pademonstruoti, kad piliečio nuomonė nereikalinga: stipri valstybė remiasi atsakingais, sąmoningais ir aktyviais piliečiais. Jie turi pilną teisę domėtis ir gauti informaciją – ir ne tik iš valstybinės valdžios ar valdymo organų, bet ir iš valstybės įmonės. Valstybės įmonės darbuotojui tai turi būti suprantama ir tikiu, kad daugumai iš jų niekada nebūtų kilę sunkumų, sprendžiant tokį viešųjų ryšių uždavinį.
Deja, už viešuosius ryšius atsakingi darbuotojai šį kartą grubiai suklydo. Tai rodo po kurio laiko pasipylę atsiprašymai (atsiprašė ne tik įmonė, bet ir aplinkos ministras). Na, geriau vėliau negu niekada. Svarbiausia, kad būtų pasimokyta ir padarytos išvados.

Problematiška reforma
Tačiau ar bus mokomasi? Ir kodėl keliu šį klausimą, kodėl man kirba abejonės?
Todėl, kad daugelis šiuo metu matomų Valstybinių miškų urėdijos problemų buvo įvardytos jau gerokai anksčiau, dar prieš pradedant pastarąją urėdijos reformą.
2018 m. pradėtos reformos esmė buvo aiški: padalinių ir darbuotojų skaičiaus mažinimas, specialistų vijimas iš įmonės ir iš miško, „stuburo“ miškininkų profesinei bendrijai sulaužymas, labai svarbių, bet pajamų nenešančių funkcijų atsisakymas, lojalių reformatoriams rato suformavimas įmonės centre, miškų kirtimo normos didinimas. Visa tai buvo vykdoma žadant, kad darbuotojų atlyginimai kils, bus vienodinamas darbo krūvis, įmonė taps moderni, pažangi, bus perimama geriausia užsienio miškininkavimo praktika ir t. t.
Mažai kas iš miškininkų nuoširdžiai pažadais tikėjo. Jau pati reformos pradžia parodė, kad gerai nebus: patyrę miškininkai buvo grubiai vejami iš darbo, buvo skambiai pranešama apie pradėtas bylas buvusiems vadovams (mano žiniomis, visi kaltinimai subliuško, iki teismo nė viena byla nenukeliavo), o po kurio laiko ir patys reformos tiesioginiai vykdytojai dingo iš Aplinkos ministerijos ir iš įmonės. Dingo ne tuščiomis: kas pasiėmęs daugiatūkstantines išeitines kompensacijas, kas į kitas „geras“ pareigas.
Akiai matomi rezultatai: eiguvų (ir atitinkamai eigulių) – iš viso neliko; girininkijų sumažėjo beveik du kartus – iš 337 liko 192 (tai reiškia, kad jos gerokai padidėjo), o jose dirbančių darbuotojų – mažiau, nei buvo anksčiau. Tik centrinio aparato darbuotojų skaičius, lyginant su buvusia Generaline miškų urėdija, padidėjo apie septynis kartus.
Iš dalies – suprantama, funkcijų tikrai padaugėjo, tačiau ar tikrai septynis kartus? Turint galvoje, kad buvo aiškinama, kaip palengvės buhalterinė apskaita dėl suvienodintų programų, kaip automatizuotai bus generuojamos ataskaitos, kaip puikiai veiks tarpusavio komunikacija ir įmonės vidinė kultūra, klausimą apie centrinės būstinės darbuotojų skaičiaus kaitą kelti galima.
Kyla ir daugiau klausimų: kodėl mažėja specialistų miške ir kodėl daugėja darbuotojų centre? Tikiuosi, nebūsiu apšauktas „priešišku elementu“ dėl domėjimosi šiais klausimais.

Vis toliau nuo miško
Kodėl akcentuoju tą eiguvų panaikinimą ir girininkijų stambinimą? Todėl, kad, mano nuomone, pranyko konkretaus miškininko konkreti atsakomybė už konkretų miško plotą.
Ir tai yra labai blogai. Ne tik todėl, kad dabar jau negalės gerbiamas miškininkas pasakyti – „čia aš sodinau, aš puoselėjau, čia miškas užaugo man ant akių…“
Tai labai blogai ir todėl, kad dabar nėra tų akių, kurios būtų pamačiusios pirmuosius medžius, apsėstus kenkėjų, ir kurios laiku būtų galėjusios imtis priemonių. Nukirtę tik grupelę medžių, miškininkai būtų ramiai konstatavę, kad išgelbėjo mišką.
O dabar situacija tokia, kad plynaisiais sanitariniais kirtimais reikia kirsti virš 4000 hektarų, kone pusę metinės kirtimo normos apimties. Dar klausimas, ar čia jau viskas suskaičiuota ir sužiūrėta? Anksčiau, matyt, būtų ir antpečiai, ir galvos nulakstę, o dabar gi tik pareiškimai apie „priešiškas organizacijas“ pasirodė.
Na, o pastaruoju metu pasigirdo, kad ir urėdijos padalinių skaičių reikia mažinti. Specialistai bus dar labiau nutolinami nuo miško, o realiai jį matys tik pakeliui į darbą ir iš darbo. Kokia tokios idėjos atsiradimo priežastis? Neaišku. Kaip dažnai būna: gal pavaldinys netinka, gal per daug savo nuomone vadovaujasi – vieni miško dievai težino.
Tačiau ar tikrai šiuo metu tai yra pirmaeilis spręstinas klausimas? Ir kaipgi su tais atlyginimais? Mokytojai streikuoja, nes jų atlyginimai nepadidėjo iki žadėtų 130 proc. nuo vidutinio atlyginimo. Tai štai, miškininkų specialistų (tų, kur ne centre dirba) – ir vidutinės algos nesiekia.

Ar Valstybinė miškų urėdija atlieka savo pareigą?
Vyksta papildyto ir atnaujinto Miškų įstatymo projekto svarstymas. Jame akcentuojama kompleksinė miškų ūkio veikla. Ji apibrėžiama, kaip „apimanti miškų įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miško išteklių naudojimą bei prekybą mediena, miško ištekliais ir biokuru, taip pat gamtos apsaugos, gamtotvarkos priemonių miškuose įgyvendinimą, rekreacinės miško infrastruktūros įrengimą ir priežiūrą“ (2 str.).
Šio įstatymo projekto 4 straipsnis „Miškų urėdija“ aiškiai sako, kad ji „vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą jai patikėjimo teise perduotuose valstybiniuose miškuose“.
Todėl natūraliai kyla keli klausimai: ar dabartinė Valstybinė miškų urėdija su tokia struktūra yra pajėgi vykdyti tokią miškininkystę, ypač „miškų įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, <…> gamtos apsaugos, gamtotvarkos priemonių miškuose įgyvendinimą“? Ar šiai valstybinei įmonei keliami tokie lūkesčiai ir uždaviniai? O gal apsiribota tik medžių kirtimu ir medienos pardavimu?
Kas tai – neprofesionalumas, neapsižiūrėjimas ar motyvuotas kenkimas Lietuvos miškams? Ir kodėl norima iš miškininkų atimti miškų apsaugos funkciją (kurią jie dabar turi), jei tai yra jų kasdienio darbo dalis, apibrėžta įstatymu?
Tikiuosi, atsakymus gausime ir sugebėsime išsireikalauti tikro, valstybinio, visiems Lietuvos žmonėms tarnaujančio požiūrio į miškus. Ir miškų puoselėjimo su meile ir atsakingumu, kurio taip pat visi tikimės. To atsakomybės jausmo už savo darbus visų pirma ir linkiu. Nes darbo, daromo miškuose dabar, rezultatai pasimatys po šimto metų. Jais arba džiaugsis, arba dėl jų liūdės jau mūsų anūkai.
Remigijus Lapinskas, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas

 8,959 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes