Lietuvos savivaldos sistema neatsiejama ne tik nuo investicijų ir išlaidų, bet ir nuo pajamų – kad šalies savivaldybės efektyviai funkcionuotų, joms reikalingos savarankiškos pajamos. Tačiau finansinė situacija savivaldybėse nepriklauso vien nuo jų dydžio ar gyventojų skaičiaus – taikant mažesnius žemės ar NT mokesčių tarifus arba didesnes lengvatas, gaunama ir mažiau savarankiškų pajamų. Kokia savivaldybių savarankiškų pajamų situacija yra iš tikrųjų, padeda įvertinti Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) sukurti analitiniai įrankiai.
„Visos savivaldybių pajamos susideda iš gyventojų pajamų mokesčio, dotacijų ir savarankiškų pajamų, tarp kurių – ir pajamos iš turto mokesčių. Nors pajamos iš turto mokesčių sudaro tik dalį visų savivaldybių pajamų, jos yra svarbus savarankiškų pajamų šaltinis – ypač žemės ir NT mokesčiai. Vis dėlto ne visoms savivaldybėms pavyksta gauti pakankamai mokestinių pajamų, dėl ko susidaro pajamų ir mokesčių atotrūkiai, lyginant su klasterio ar šalies vidurkiu“, – komentuoja CPVA ekspertas Viktoras Sirvydis.
Pasak jo, kad situacija būtų kuo aiškesnė ne tik savivaldybių atstovams, bet ir jų gyventojams, bendradarbiaujant su Finansų ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija ir kitomis įstaigomis, buvo sukurtas Pajamų atotrūkio savivaldybėse analitinis modulis. Šis įrankis leidžia stebėti, kaip skirtingais metais kito galimybė savivaldybėms pasididinti pajamas iš žemės ir NT mokesčių ir kiek jose naudojami tarifai, lengvatos bei turto mokestinė vertė skiriasi nuo šalyje arba savivaldybių klasteriuose taikytų tarifų, lengvatų ar mokestinės vertės vidurkių.
Remiantis 2021 m. duomenimis, didžiausią pajamų atotrūkį dėl tarifų ir lengvatų skirtumo nuo klasterio vidurkio tarp didžiųjų miestų turi Vilnius (5,43 mln. eurų), tarp kaimiškųjų savivaldybių – Šiaulių rajonas (1,39 mln. eurų), o tarp kurortinių – Neringos savivaldybė (230 tūkst. eurų). Kitų savivaldybių, nepatenkančių į minėtas 3 kategorijas, klasteryje išsiskiria Vilniaus rajono savivaldybė su 4,65 mln. eurų pajamų atotrūkiu.
„Šie atotrūkiai pagal klasterius atsiranda tada, kai savivaldybės taiko mažesnius tarifus arba didesnes lengvatas, nei klasterio vidurkis. 2021 metais Lietuvoje fiksuotas suminis atotrūkis nuo klasterių vidurkių dėl tarifų ir lengvatų siekė 26,38 mln. eurų, iš kurių didžioji dalis – 19,85 mln. eurų – buvo iš žemės mokesčio, o likusi dalis iš turto mokesčio“, – sako V. Sirvydis.
Geriausia situacija tarp didžiųjų miestų fiksuota Panevėžyje, turinčiame beveik nulinį pajamų atotrūkį dėl tarifų ir lengvatų skirtumo nuo klasterio vidurkio– iki 7,59 tūkst. eurų. Tuo tarpu kaimiškųjų savivaldybių klasteryje yra net 6 savivaldybės, kurios turi nulinius arba labai mažus (iki 3 tūkst. eurų) atotrūkius: Pasvalio, Anykščių, Joniškio, Biržų, Kupiškio ir Pakruojo rajonai. Kitų savivaldybių klasteryje nulinį atotrūkį turi Kaišiadorių ir Šalčininkų rajonai – atitinkamai 0 eurų ir 779 eurų. Kurortinių savivaldybių klasteryje mažiausią atotrūkį turi Birštono savivaldybė – 15 tūkst. eurų.
Leis įvertinti ne tik skirtumus, bet ir galimybes
Pasak Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docento, dr. Algirdo Bartkaus, savivaldybės yra labai nevienodose pozicijose, vertinant jų galimybes apsirūpinti pajamomis.
„Išlaidos komunalinėms reikmėms, aplinkai, transportui, sporto, kultūros reikmėms atskirose savivaldybėse yra skirtingos, tačiau galimybės apsirūpinti pajamomis yra dar skirtingesnės. Didžiausias galimybes užkamšyti pajamų spragas turi tos savivaldybės, kuriose ekonominė veikla yra intensyviausia, sukuriama didžiausia pridedamoji vertė. Tokiose savivaldybėse žemės ar NT vertės yra pačios didžiausios. Tuo tarpu tos savivaldybės, kuriose sukuriamos pridedamosios vertės, tenkančios vienam gyventojui, rodikliai yra mažesni, turi dažniausiai ir menkesnes galimybes apsirūpinti papildomomis pajamomis“, – sako jis.
Pašnekovo teigimu, skirtumai tarp išlaidų, kurias savivaldybės patiria finansuojant įvairias gyventojų poreikius tenkinančias reikmes, yra daug mažesni nei skirtumai tarp pajamų, kurias jos gauna iš su verte siejamų mokesčių. Dėl šios priežasties, analitiniai įrankiai padės ne tik geriau suprasti esamą situaciją, bet ir imtis reikiamų priemonių.
„Centrinė Lietuvos Respublikos valdžia, suteikdama galimybes savivaldybėms apsirūpinti dalimi pajamų, netiesiogiai perkelia joms ir atsakomybę už savivaldybės finansų būklę. Todėl savivaldybės, įgaudamos vis didesnį kiekį mokestinių priemonių, tampa atsakingos ir už efektyvų jų panaudojimą. Kompleksas pateiktų analitinių priemonių padeda gana paprastai nustatyti ir įvertinti papildomas pajamas, kurias savivaldybė gaus pritaikiusi didesnius tarifus ar išplėtusi mokestinę bazę. Pavyzdžiui, Pajamų atotrūkio modulis leidžia įvertinti, kiek padidinus mokestinės bazės ar mokesčių tarifus būtų galima surinkti papildomų lėšų į savivaldybės biudžetą“, – tvirtina doc. dr. A. Bartkus.
Pasak jo, analitiniai įrankiai yra naudingi ir gyventojams, norintiems geriau suprasti savivaldybių finansinę situaciją: „Viena iš nesusikalbėjimo tarp valdžios ir gyventojų priežasčių yra nežinojimas. Labai dažnai valdžia nesugeba tinkamai ir argumentuotai paaiškinti žmonėms savo sprendimų motyvų. Pajamų ir išlaidų atotrūkių vertinimai leis savivaldybėms lengviau surasti būdus ir kelius, kaip skaičiais ir faktais pagrįsti savo priimamus sprendimus. Tai yra kelias naujo tipo socialinio dialogo atsiradimo link“.
Savivaldybių vertinimas atliktas CPVA įgyvendinant Europos Sąjungos (ES) finansuojamą projektą „Savivaldybių galimybių pasididinti pajamas vertinimas, tam plėtojant analitines priemones“, kuriam skirtos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšos. Tarp vertintų rodiklių – ir gyvenimo kokybės indeksas (GKI), sudarytas siekiant įvertinti skirtumus tarp Lietuvos savivaldybių nuo 2013 metų.
Savivaldybių GKI įvertinti galima interneto svetainėje www.lietuvosfinansai.lt.
2,934 peržiūrų (-a)