Ankstesnėje laikraščio „Švyturys“ apžvalgoje priminėme, kad tų metų pavasarį Sovietų sąjungai pradėjo vadovauti Michailas Gorbačiovas. Jo garsiai paskelbta „perestrojka“ nuskambėjo kiek vėliau, o 85-siais viską užvaldė neišjudinama ekonominė stagnacija, kurios bene skaudžiausia realybė, palietusi milijonus žmonių, buvo visuotinis maisto produktų trūkumas. Vienas populiarų to meto anekdotų klausė: kas ilgas, žalias iš Maskvos juda ir dešra kvepia. Atsakymas: traukinys su alkanais rusais, apsipirkusiais sostinėje.
Didžiulė sovietų imperija įžengė į paskutinę savo žlugimo stadiją, nes per septynis egzistavimo dešimtmečius jau galutinai įrodė tos santvarkos ekonominį nepagrįstumą. Galima pastebėti, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse padėtis buvo kiek geresnė. Pas mus bent valgyti buvo ką. Vėliau nei kitos į sovietiją prijungtose valstybėse, Baltijos šalyse dar nebuvo galutinai sunaikinti protingo ūkininkavimo įgūdžiai. Apie tai galėtų byloti lyg ir visai nekalta trumpa „Švyturio“ žinutė, publikuota 1985 04 27 „Viena – 13 tonų antienos“. Joje rašoma, kad Pajūrio žuvininkystės ūkio ančių augintoja Katryna Vitkienė per tris 1985 m. mėnesius išaugino 4465 antis, svėrusias po 3,13 kg. O tai reiškia, kad ūkis vien tik K. Vitkienės išaugintų ančių pardavė valstybei net 13 tonų paukštienos. Tais laikais mums badauti neleido ir tai, kad klestėjo asmeniniai ūkiai, žmonės augino, ką pajėgė.
Kad jau pradėjome nuo pilvo reikalų, tai galima priminti, kad „partija ir vyriausybė“ labai rūpinosi, kaip čia padėti žmonėms nemirti, o tam buvo sukurta popierinė „Maisto programa“. Jos atgarsiai – ir 1985 04 06 „Švyturio“ puslapiuose. Publikacijoje „Sėkmę lemia kadrai“ K. Stanaitis rašė, kaip Kurmaičių paukštininkystės tarybinio ūkio Kurmaičių fermos (koks ilgas pavadinimas!) gyvulininkystė brigadininkė Virginija Lingaitienė vieną dieną po karvių melžimo susumavo darbo rezultatus ir liko labai patenkinta. „Fermoje išmilžis 4 centneriais didesnis, kiekviena juodmargė per dieną davė po 1,8 kg pieno daugiau“. Paminėta ir Emilija Piluckienė, kuri per dieną iš kiekvienos karvės primelžė po 17,5 kg pieno. Kartu dirbo ir kitos šaunios melžėjos – Adolfina Miežetienė, Janina Tiškuvienė, rūpestingi karvių šėrėjai Kazimieras Diglys ir Antanas Tiškus. „Džiaugiasi šėrėjai, kad yra ko paduoti gyvuliams ir, svarbiausia, kad pašaras įvairus“. Vykdant Maisto programą būtina kalbėti ir apie ateities planus, o jie nemenki: „ateinantį penkmetį pasiekti iš kiekvienos karvės ne mažesnį kaip 4400 kg pieno išmilžį“. Beje, „ateinantis penkmetis“ jau buvo Lietuvos nepriklausomybės laikas.


Matyt, rūpinantis tos Maisto programos vykdymu, laikraščiui, matyt, buvo keltas tikslas kuo plačiau ir daugiau rašyti apie gerus žemės ūkio darbuotojus. Gal todėl rajono „spaudos organe“ paminėtas Jokūbavo kolūkio veršelių šėrėjas Petras Zaboras. Jis fermoje prižiūri 180 veršelių iki 6 mėnesių amžiaus. Pernai jo prižiūrimų veršelių priesvoris buvo 682 gramai, o šiemet per atitinkamą laikotarpį – jau 696 gramai. Petras Zaboras – daugkartinis socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas!
Tos pačios dienos laikraščio pirmajame puslapyje yra ir kitos tipinės to laikmečio žinutės. Nemenka publikacija apie tai, kaip tinkamai tręšti laukus, kaip būtina derinti trąšas. Ir šalia – nieko neįpareigojanti kritika: „Tačiau tikrinimai parodė, kad šiais planais ne visų ūkių specialistai naudojasi. Tai grubus agrotechninių reikalavimų pažeidimas. Šį kartą neminėsiu tų specialistų, tikėkimės, kad jie padarys išvadas ir kitais metais naudosis mokslininkų paruoštais tręšimo planais“.
O K. Stankevičius pasidžiaugė, kad šiemet rajono ūkiuose į laukus jau išvežta daugiau kaip 200800 tonų organinių trąšų. Daugiausia, apie 13 tūkst. tonų organinių trąšų, traktorininkai išvežė Kurmaičių paukštininkystės tarybiniame ūkyje.
Laikraštyje neužmiršta paminėti, kad Lietuvos komunistų partijos centro komitetas priėmė nutarimą, kaip gerinti darbą su jaunaisiais komunistais.
Balandžio mėnesį rašyta apie komjaunuolį, darbo spartuolį Kęstutį Adomavičių, dirbusį Kretingos eksperimentinėje statybinių konstrukcijų gamykloje. Čia jis dirbo iki atlikdamas tarnystę sovietinėje armijoje, po to sugrįžo ir sėkmingai dirba betono maišyklės mašinistu. Kartu jis įsisavina ir antrąją specialybę – dirbti su transportu.
Be šių ir panašių nuobodulį keliančių žinučių, balandžio mėnesio laikraščiuose yra informacijų ir apie reikšmingesnius dalykus. Fotografija iliustruoja žinią, kad netrukus planuotą galingumą pasieks Ignalinos atominės elektrinės pirmasis blokas. Tam numatyta pasiruošti per pirmąjį 1985 m. pusmetį.
Kuibyševo (dabar Samara) srities gamykloje „Auto-VAZ“ pradėtas gaminti naujas automobilis VAZ-2108. Liaudyje paprastai vadintas „aštuntukas“ greit tapo geidžiamiausiu automobiliu. Pirmą kartą jame buvo priekiniai varomieji ratai, ištaigingesnis salonas, didesnis saugumas.
Tais laikais sovietai žydų valstybę Izraelį vertino tik kaip agresorių, „laisvės“ siekiančių arabų šalių priešą. Balandį skelbta, kad Izraelis vykdo „baudžiamąsias akcijas Libano pietinės dalies kaimuose“. Parašas po nuotrauka skelbė: „Šiame pietų Libano kaime pabuvojo Izraelio plėšikai“.
Laikraštyje retkarčiais atsirasdavo ir linksmesnių žinučių iš už „geležinės uždangos“, tai yra Vakarų pasaulio. Jų tikrumą patikrinti, deja, neįmanoma, nes visos jos būdavo nuspalvintos vykstančios „ideologinės kovos“. Žinutėje „Blondinė rojuje“ rašyta, kad italų kino režisieriui Dino de Laurenčiui kuriant filmą Biblijos motyvais kilo klausimas, kokios spalvos plaukus turėjo Ieva. Vienas britų ekspertas jam pasakęs, kad Ieva buvo žila. O pražilo ji todėl, kad labai išgyveno išvarymą iš rojaus. Tad režisierius padarė ją blondine.
Kita panašaus pobūdžio žinutė apie britų mokslininką, neva tyrinėjusį, o kokį gi uždraustą vaisių Ieva ir Adomas susigundė paragauti rojuje. Pagal „mokslininko“ išvadą, obuolių tada apskritai nebuvo, jie atsirado ilgos evoliucijos procese. Tad iš rojaus išvarytieji greičiausiai ragavo laukinį abrikosą.
Keista informacija apie Indijos sostinės Deli policiją, kuri į specialius aptvarus suvarinėjo laukines karves, kliudančias transporto eismui. Karvė – Indijoje šventas gyvulys, jo liesti nevalia, tad vairuotojams sukelia begalę rūpesčių, tai kelia pavojų saugiam eismui. Per metus iš Delio gatvių policija, atseit, į aptvarus suvarė daugiau nei 10,5 tūkst. laukinių karvių.

Balandžio 11 d. laikraštis. Ir vėl pirmajame puslapyje tos pačios Maisto programos aktualijos, tik kitu kampu. Šį kartą pagrindinės publikacijos dėmesys rajono komunistų komiteto pasitarimui būsimo derliaus klausimais. Ką kada arti, ką sėti, kaip tai padaryti nei per anksti, nei per vėlai, kaip pasirinkti geriausią laiką laukų tręšimui ir pan. „Sėkmę nulems organizuotumas, susiklausymas, visų agropramoninio komplekso grandžių darna. Reikia dar kartą peržiūrėti, kaip paruošta darbui visa technika, kaip apsirūpinta mechanizatorių kadrais, duoti konkrečias ir aiškias užduotis, plačiai taikyti kolektyvinę rangą“, – rašoma straipsnyje. Dar pažymėta, kad siekiant išvengti technikos prastovų būtina apsirūpinti labiausiai gendančių detalių ir mazgų atsargomis, organizuoti sklandų technikos priežiūros darbą.
Ir panašūs dalykai būdavo kartojami ir kartojami metai iš metų…
Balandžio mėnesį paprastai vykdavo labai svarbi komunistinės ideologijos akcija – visuotinė lenininė talka. Atseit, kažkur, kažkada pats Vladimiras Iljičius dalyvavo talkoje, plačiai būdavo rodomas kažkokio dailininko paveikslas, kaip kartu su keletu vyrais Leninas ant pečių nežinia kur tempia rąstą. Tai ir buvo „įkvepiantis pavyzdys“ balandžio pabaigoje visiems kažkur kažką patampyti. O iš tikrųjų – tai juk normalus, įprastas pavasarinis apsivalymas po žiemos, ką mes darome ir iki šiol. Be jokio lenininio pavyzdžio.
Tačiau artėjant tokiai talkai Kretingos rajono komunistų komiteto antrasis sekretorius G. Masiulis balandžio 11 d. įdėjo didelį straipsnį, kaip svarbu visiems ateiti ir dalyvauti talkoje – „komunistinio darbo šventėje“. Rajone būtina organizuoti specialius organizacinius štabus, numatyti priemones, ir t. t. G. Masiulis rašė, kiek kas neatlygintinai įsipareigojo pagaminti, padaryti. Štai Kartenos linų fabrikas jau įsipareigojo pagaminti daugiau nei dvi tonas ilgojo ir trumpo pluošto. Panašūs dalykai ir kitose rajono įmonėse. Tą dieną žmonės dirbdavo neatlygintinai, tokia būdavo auka stiprinant „vienintelę pasaulyje pažangiausią socialistinę ekonomiką“.
O paprasta liaudis vis tiek maisto parduotuvėse pirmiausia ieškodavo bet kokio pavalgymo. Nes komunistiniai lozungai sotumo niekam nepridėjo.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS

 6,363 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes