1985 m. vasarą vyko respublikinė dainų ir šokių šventė. Tų metų liepos 18 d. „Švyturys“ išsamiai aprašė ir šventėje dalyvavusių kretingiškių palydas, ir svarbiausius pasiekimus.
Tos dienos laikraštyje užfiksuota, kaip Kretingos geležinkelio stoties perone į Vilnių išlydimi du kolektyvai – rajkoopsąjungos mišrus liaudies choras „Gintaras“ bei Salantų švietimo darbuotojų mišrus choras. Tądien į traukinį sulipo apie 100 Dainų šventės dalyvių, o iš viso šventėje dalyvavo virš 700 kretingiškių.
„Dalyvavau visose dainų šventėse nuo 1927 metų, – pasakojo choro „Gintaras“ veteranas Balys Normantas. – Esu dalyvavęs kaip choristas, kaip vadovas – su vaikų chorais. Labiausiai įsimintina paskutinė moksleivių dainų šventė – joje dalyvavau kaip vadovas. Šiuo metu padedu „Gintaro“ bosams“.
Du chorus į Vilnių tada išlydėjo komunistų partijos Kretingos rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Antanas Garnys ir Kultūros rūmų vyr. metodininkė Vilija Vitkauskienė, apsirėdžiusi tautiškais drabužiais.
„Švyturys“ neužmiršo paminėti, kad Dainų šventėje kretingiškius lydi sėkmė, jie puikiai dalyvauja įvairiuose konkursuose. Zoninių kultūros namų grupėje geriausiais buvo pripažinti Salantų vidurinės mokyklos jaunimo šokių kolektyvas, vadovaujamas L. Leknienės, Danutės ir Petro Pučkorių vadovaujamas Salantų švietimo darbuotojų mišrus choras. Kiti Dainų šventės programos konkursuose tais metais gerai pasirodę kolektyvai – tai Kretingos kultūros rūmų senimo šokių kolektyvas, kuriam vadovavo L. Janulionienė, A. Žilio vadovaujamas Kretingos centrinės ligoninės moterų choras. Mokyklų kategorijoje geriausi buvo Kretingos III vidurinės mokyklos šokėjai (vad. V. Mačiulskienė), o liaudies choras „Gintaras“ tais metais laurų jau neskynė, nors jo pasirodymu visi džiaugėsi ir vertino aukštai.
Bet… Šalia skambių šventės akordų būtinai turi būti ir propagandos dozė. Tos dienos laikraščio 1 puslapyje su rubrika „Ekonomikai – intensyvų augimą!“ skelbiama publikacija „Jauskimės žemės šeimininkais“. Trimituojama, kad vykdant partijos numatytą agrarinę programą ir maisto programą, būtina melioracija. Juk neįmanoma gauti gerų derlių, jeigu laukai įmirkę, akmenuoti, pilni krūmų. Straipsnyje paminėta, kad Lietuvoje jau nusausinta 2,3 mln. hektarų arba 71 proc. visų pelkėtų ar įmirkusių žemių.
Dar svarbi propagandinė žinutė, kad Alkos kolūkyje jau baigti remontuoti javų kombainai. Tai padaryta net mėnesiu anksčiau, nei pernai, „naują derlių pjaus 8 kombainai. Penki iš jų pritaikyti dirbti su vikšrinėmis važiuoklėmis, trys dirbs su šiaudų smulkintuvais“, – rašoma informacijoje. Alkos kolūkyje du ar trys kombainai tą vasarą bus rimtai išbandomi pjaunant sėklines daugiametes žoles.
Vertinant iš šių dienų pozicijų, liepos 18 d. iškalbinga informacija „Viešajai tvarkai stiprinti“. Rajono vykdomajame komitete (dabartinis analogas – savivaldybės administracija) įvyko savanoriškųjų liaudies draugovių rajono štabo posėdis, „kuriam vadovauja šio štabo viršininkė, rajono LDT vykdomo komiteto pirmininko pavaduotoja Reimunda Ruškuvienė“. Liaudies draugovių štabo viršininkė Aldona Kubilinskienė pateikė informaciją, kaip dirba draugovininkai. Ji teigė, kad už blogą, ne visada atliekamą pareigą budėti „buvo kritikuotos rajono centrinės ligoninės, tarpkolūkinės statybos organizacijos, tarybinio ūkio-technikumo, kombinuotų pašarų gamyklos, 81-sios vidurinės profesinės technikos mokyklos, dujų ūkio eksploatavimo kontoros savanoriškosios liaudies draugovės“. Pylos „blogiems“ draugovininkams davė Kretingos vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojas B. Lengvinas, komunistų partijos komiteto antrasis sekretorius Gerardas Masiulis.
Galima paaiškinti, kad tos „liaudies draugovės“ buvo dirbtinai sukurtos struktūros, savotiškas priedas prie sovietinės milicijos. Niekas nenorėdavo retkarčiais vakarais budėti gatvėse ir skersgatviuose, vaikščioti su raudonais raiščiais ant rankovių. Ne paslaptis, kad grupelė vyrų, dažniausiai bendradarbių, paskirti kokį vakarą „pabudėti“, tuos raudonus raiščius tuoj nusiimdavo ir nepastebimai arba sliūkindavo namo, arba susimesdavo į kokį kabakėlį prie alaus bokalo. Tačiau kai Sąjūdžio ir Atgimimo laikais iš tikrųjų prireikė tvarkos saugotojų masiniuose mitinguose, niekas nieko prievarta nevarinėjo, ir jauni, ir vyresni stebėjo tvarką, saugojo nuo prorusiškų provokatorių.
Artėjo liepos 21-oji, „šventa“ diena sovietinėje Lietuvoje. Juk ir tų metų dainų šventė buvo derinama prie tos pačios datos, tos dienos. Tokiai datai paminėti į rajoninių laikraščių pirmuosius puslapius „valdžia iš aukštai“ pasiųsdavo pasireikšti kokį rimtesnį partinį autoritetą. Taip ir „Švyturyje“ liepos 20 d. pirmajame puslapyje galima išvysti Leokadijos Diržinskaitės pavardę, kuri tuomet buvo sovietinės Lietuvos aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoja. Ji standartinėmis frazėmis džiaugėsi sovietinės Lietuvos „laimėjimais“, jos pramonės gamybos eksporto didėjimu. Bet svarbiausia buvo įtikinti ir tikėti, kad „pasitikdami respublikos jubiliejų, TSKP 27 suvažiavimą ir Lietuvos komunistų partijos 19 suvažiavimą, darbo žmonės su optimizmu žvelgia į ateitį“.
Kai visoje Lietuvoje tokia svarbi „šventė“, tai tomis dienomis netrūkdavo ir visokiausių svečių. „Švyturys“ parašė, kad rajone lankėsi Maskvos srities liaudies kontrolės komiteto pirmininkas, ekonomikos mokslų kandidatas Anatolijus Volginas. Jis domėjosi rajono žemės ūkio laimėjimais, lankėsi „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje, Kurmaičių paukštininkystės tarybinio ūkio paukštyne, Vydmantų agropramoniniame tarybiniame ūkyje, kitose vietose. Svečią lydėjo rajono liaudies kontrolės komiteto pirmininkas Vilius Karosas.
O apie 150 rajono ūkių vadovų, vyr. inžinierių ir kitų specialistų lankėsi Kauno rajone, kur buvo įsikūrusi zoninė mašinų išbandymo stotis. Ten jie susipažino su nauja žemės ūkio technika, darbo darbužiais, darbo saugos priemonėmis ir kt.
Kad jau būdavo minimas tarybų valdžios „atkūrimas“, tai dar buvo gyvų liudininkų, kurie tą valdžią į Lietuvą prisikvietė. „Švyturys“ parengė pokalbius, su 1940 metų įvykių liudininkais, kurie, suprantama, viską pasakojo iš „raudonųjų“ pozicijų.
Vladas Kazragis, tuometinis pensininkas, pasakojo, kad jau nuo 1933 m. tapo pogrindinės komunistų partijos narys. Tuometinis jo darbas buvo platinti visokius lapelius, atsišaukimus. Kitas jam skirtas pavedimas buvo Erlėnuose iškelti raudonas vėliavas. Po karo jis dirbo kooperatyvo pirmininku.
Liudas Gužė, buvęs Vydmantų agroprekybinio tarybinio ūkio direktorius pasakojo, kaip 1936 m. dirbo Skuode batų fabrike, kaip juos išnaudojo kapitalistai-fabrikantai, kaip 1938 m. fabrike susikūrė pogrindinės komunistų kuopelės. 1939 m. jis Aleksandrijoje paslapčia iškėlė raudoną vėliavą, apylinkėse platino atsišaukimus, o 1940 m. rengė mitingus komunistų valdžiai palaikyti.
„Raudonoji“ šventė negalėjo apsieiti be muziejinių relikvijų, kurios taip pat turėjo liudyti „laukiamos ir mylimos“ komunistų valdžios įsigalėjimą Lietuvoje 1940 metų vasarą. „Ką mena muziejaus eksponatai“, parašyta Skirmanto Mickevičiaus, pasakoja apie kraštotyros muziejuje saugomus eksponatus, nušviečiančius pogrindininkų kovas 1940 m. Tai buvusio politinio kalinio L. Tubino asmens pažymėjimas, 1940 m. į Seimą išrinktų kretingiškių nuotraukos, bene centrinis ekspozicijos akcentas – rinkimų urna, į kurią buvo metami balsavimo biuleteniai.
Kai šventės praėjo – tarp „Švyturio“ publikacijų vėl įsivyravo žemės ūkio reikalai. Štai liepos 27 d. pirmajame puslapyje džiaugiamasi, kad Alkos kolūkyje žiemai bus paruošta daugiau pašarų, nei prieš metus, tai užtikrins geresnį galvijų žiemojimą. Bus paruošta daugiau pieno, daugiau mėsos.
Kūlupėnų tarybinio ūkio kombainininkai jau pasiruošę javapjūtei, o ūkio vadovybė taip pat pasirūpino, kad mašinos dirbtų be pertraukos, kad mechanizatoriai laukuose būtų aprūpinti pietumis, kad nuolat budėtų remontininkų brigados.
Taip kretingiškiai 1985 m. vykdė partijos nurodytą „Maisto programą“.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
766 peržiūrų (-a)