Valstybės duomenų agentūra praėjusių metų gale fiksavo mėnesinę defliaciją, vidutinės įvairių prekių ir paslaugų kainos per pastarąjį mėnesį netgi simboliškai – apie pusę procento – mažėjo. Su atsargiu optimizmu galima konstatuoti, kad nuo 2021 m. prasidėjęs brangimo ir infliacijos kilimo ciklas pasibaigė, o maisto žaliavų rinkose stebimi ilgai laukti pragiedruliai, nes aiškiai matomas žaliavų pigimas ir energijos kainų stabilizavimasis.

Gyventojams, žinoma, tai galėtų taip pat suteikti vilčių, tačiau džiugesnės prognozės irgi turi savo lubas. Deja, šis optimizmas staigiai išgaruoja vos įžengus į didžiųjų prekybos tinklų parduotuves ir ten išvydus skaičius maisto prekių etiketėse.

Rekordinių maisto kainų „įšalas“ Lietuvoje vis dar tęsiasi. Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl rinkoje dominuojančią padėtį užimančių penkių prekybininkų lentynose kainos niekaip nepradeda mažėti, ypač, kai tam susidarė visos palankios sąlygos?

Nors ir pavyko suvaldyti infliaciją, maisto sektoriuje jokio pagerėjimo nematyti. Kaip rodo „Eurostat“ duomenys, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje pernai pakilo iki Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Šiai metais, tikėtina, mūsų šalis šią medianą jau viršys.

Ekonominė logika tarsi diktuotų, kad teigiamas pasistūmėjimas maisto produktų prekyboje visgi turėjo įvykti, maisto kainos turėjo sumažėti, deja, bet jokių ženklų, kad taip atsitiks, kol kas nė vienas iš mūsų greičiausiai nepastebime. Juolab, energijos krizei išsikvėpus, buvo pagrįstai tikimasi, kad užsisukęs defliacijos procesas palies ir prekybą maisto produktais. Tikiu, kad visi puikiai atsimename ir nuolat skambėjusį prekybininkų ir valdančiųjų pasiteisinimą, kodėl maisto kainoms niekaip nepavyksta stabilizuotis. Tarsi maldoje buvo kartojama: rekordines maisto kainas lemia energetikos krizė ir rinkose išsibalansavusios elektros ir dujų kainos, kas lemia didesnius kaštus prekybininkams, perdirbėjams ir žaliavų gamintojams. Energijos kainos rinkose susinormalizavo – sumažėjimas šiuo metu stebimas net kartais, o tai reiškia tik viena – trys „žaidėjai“, dalyvaujantys maisto sektoriaus grandinėje ir tiesiogiai lemiantys galutinę kainą, nebeteko pagrindinio įrankio išaugusioms kainoms pateisinti.

Energijos išteklių kainos tikrai sumažėjo, tačiau kodėl iki šiol nestebime laukiamų pokyčių maisto produktų kainose? Viešojoje erdvėje matėme, kad kai kurie prekybos centrai konkuravo tarpusavyje reklamose ir rodė konkurentų kainas, norėdami parodyti, kad pas juos pigiau. Tačiau bent kol kas oficialioje statistikoje atpigimas neužfiksuojamas. Viešųjų ryšių akcijos buvo labiau naudojamos kaip dūmų uždanga realiai padėčiai paslėpti: nenorui imti ir tiesiog mažinti kainas. Prie to netiesiogiai prisideda ir Vyriausybė, ir mūsų šalies priežiūros institucijos, kurios, net ir matydamos šią nerimą keliančią padėtį maisto kainų dinamikoje, ir toliau tiesiog „sėkmingai“ ignoruoja šią problemą.

Bet galbūt atėjo metas užsiimti tuo, ko įnirtingai kratėsi Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba? Kalbu apie išsamų prekybos tinklų taikomų antkainių tyrimą ir viešą šio tyrimo išvadų pristatymą. Jų ryžtingesni veiksmai, ištiriant kaip ant mielių užaugusių ir niekaip nekrintančių maisto kainų fenomeną, būtų itin svarbūs, nes vykstančių procesų nebegali paaiškinti net viską ir visur komentuojantys ekonomistai, ne vieną kartą viešojoje erdvėje pabrėžę, kad jau patys nebegali pasakyti, kodėl tiek daug pakilusios maisto produktų kainos Lietuvoje nebemažėja, nors tam yra visos objektyvios ekonominės priežastys.

Visai neseniai Lietuvos bankas labai lakoniškai pakomentavo šią situaciją ir pabandė besti pirštu į prekybininkus. Pasak banko vadovo Gedimino Šimkaus, jeigu tik norėtų, prekybininkai galėtų sumažinti prekių kainas, mat galimybių tam tikrai yra. Net buvo pateikta glausta statistika. Ekspertai tuo metu apskaičiavo, kad lyginant praėjusius metus su 2020-ųjų lygiu, maisto kainos pakilo 50 proc., o prekybininkų sąnaudos – maždaug 40 proc. Dėl to prekybininkai, jei norėtų, galėtų maistą gyventojams parduoti pigiau. Deja, centrinis bankas ties tuo ir sustojo, todėl noro mažinti kainas prekybos atstovai ir neatrado. Jokia tolimesnė ir rimtesnė analizė nebuvo padaryta, „kaltųjų paieškos“ buvo nutrauktos.

Sulaukėme naujų 2024 metų, todėl natūraliai užgimsta ir naujos viltys, kad tiek jau paminėtas Lietuvos bankas, tiek ir Konkurencijos taryba jau atsinaujinusiame kontekste suras jėgų atlikti savo tiesioginę pareigą ir pratęs analizę. O gerų pavyzdžių ieškoti toli tikrai nereikėtų. Praėjusią savaitę pasirodęs estų tyrimas šioje šalyje sukėlė tikrą audrą, nes minėto tyrimo išvadose buvo konstatuota: kainos nekrinta, nes prekybininkų antkainiai smarkiai išsipūtė.

Estijoje, kaip ir Lietuvoje, maisto produktai pabrango, bet tikrai nesiekė tokio augimo, koks buvo fiksuotas mūsų šalyje. Tačiau tai nesutrukdė Estijos regioninės plėtros ir žemės ūkio ministerijai užsakyti analizę, kurioje buvo atskleisti procesai, vykstantys mažmeninėje maisto produktų rinkoje. Gavęs ministerijos pavedimą, šios šalies vienas iš priežiūros institutų atliko tyrimą, parodžiusį, kad galutinėje prekių kainoje susitraukė žaliavų tiekėjų dalis, o parduotuvių antkainiai smarkiai išaugo. Tyrime buvo analizuojami 2022 m. pirmojo ketvirčio – 2023 m. trečiojo ketvirčio duomenys.

Praėjusių metų viduryje, kai žaliavų ir energijos kainos pradėjo mažėti, Estijos vartotojai, analogiškai kaip ir Lietuvos pirkėjai, tikėjosi, kad maisto produktai ims pigti ir mažmeninės prekybos vietose. Tačiau taip nenutiko – nors gamintojų dalis galutinėje produktų kainoje sumažėjo, išaugo prekybininkų antkainiai. Tai patvirtino tyrėjai.

Analizėje apžvelgiamas didesnis spektras maistinių žaliavų, tiekiamų į rinką, tačiau šiame tekste plėstis nėra būtinybės, todėl pateiksiu kelias iškalbingesnes iliustracijas, kurios, mano įsitikinimu, labai gerai atskleidžia visą padėtį maisto sektoriuje.

Pavyzdžiui, galutinėje kvietinių miltų kainoje šios žaliavos tiekėjų dalis susitraukė 2 kartus: jei 2022 m. antrąjį ketvirtį grūdų tiekėjams atitekdavo 49,8 proc. mažmeninės kainos, tai 2023 m. antrąjį ketvirtį jų dalis sudarė tik kiek daugiau nei 22 proc. galutinės kainos. Tačiau pačių miltų kaina estams per šį laikotarpį nepasikeitė.

Estijos priežiūros instituto teigimu, iliustratyvus pavyzdys gali būti ir populiariųjų daržovių – morkų – kainos. Morkos šios Baltijos valstybės parduotuvėse pabrango nuo 0,57 Eur už kilogramą 2023 m. pirmąjį ketvirtį iki 0,93 Eur trečiąjį ketvirtį. Jie teigia, kad galutinėje morkų kainoje reikšmingai išaugo ne tiekėjų, o būtent pardavėjų dalis – nuo 0,13 Eur iki 0,39 Eur už kilogramą.

Dar vienas pavyzdys – pieno produkcija. Šių produktų tiekėjų dalis galutinėje pieno kainoje per pastaruosius metus sumažėjo beveik 16 proc., palyginti su piko laikotarpiu. Tačiau prekybininkų dalis išaugo 10,3 proc., o gamintojų dalis – 4,7 proc., todėl pienas ir jo gaminiai praktiškai neatpigo.

Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, po tyrimo paskelbimo šios šalies prekybos tinklai iškart puolė teisintis ir teikti savo paaiškinimus, kodėl maisto kainos nenukrito. Bet turime sutikti, kad paties fakto tai nekeičia: žaliavų ir jų tiekėjų kainos susitraukė, bet proporcingai šiam mažėjimui, pakilo prekybininkų ir kartais perdirbėjų dalis, todėl galutinis vartotojas jokio juntamo teigimo pokyčio taip ir nesulaukė.

Kas galėtų paneigti, kad analogiški reiškiniai vyksta ir pas mus? Galbūt rekordines maisto kainas Lietuvoje, kaip ir Estijoje, labiausiai lemia išaugę prekybininkų antkainiai? Tokie įtarimai, manau, kyla ne vienam mūsų šalies gyventojui, o po šio estų tyrimo jie tik dar sustiprės. Labai tikiuosi, kad mūsų priežiūros institucijos tikrai neliks nuošalyje ir pateiks savo platesnes išvadas. Esu įsitikinęs, kad prekybos tinklų griežtesnė priežiūra gali duoti teigiamą poslinkį kainų politikoje, nes nesiėmus nieko ir apsimetinėjant, kad problemos nėra, gali atsitikti taip, kad naujausi statistiniai duomenys rodys dar liūdnesnį vaizdą, o to norėtųsi išvengti.

 280 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes