Užgavėnės šiandien Lietuvoje yra turbūt visų labiausiai mėgiama liaudiškoji šventė. Čia daug erdvės žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai. Todėl tradicine švente džiaugiasi tiek vyresnės kartos žmonės, tiek ir jaunimas. Pritampa Užgavėnės mūsų dienomis ir miesto kultūroje; jas rengia kraštiečių bendrijos, etninės veiklos centrai. Šventė tebėra išlaikiusi natūralų ir spontanišką pobūdį, jos aktyvius veikėjus ir žiūrovus neskiria scenos rampa; be to, visi žino, kas čia vyksta ir kaip dera joje elgtis.
Užgavėnės krikščioniškajame kalendoriuje atriboja pokalėdinį laikotarpį nuo priešvelykinio. Ši ypatinga metų diena būna antradienis, nes septynių Gavėnios susikaupimo savaičių pirmosios trys dienos atiduodamos linksmybėms – žiemai išvaryti ir pavasarį prisišaukti. Lietuviškojo kaimo tradicijose Užgavėnėmis baigdavosi piršlybų ir vestuvių žiemos laikotarpis, vadinamas Mėsiedu.
Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė viena ir ta pati. Daug kur jos švenčiamos rengiant karnavalus, labai iškiliai ir triukšmingai. Bet kaip skirtingai! Štai Venecijoje: kostiumuotos kaukės iš viduramžių fantazijų, – jos tokios orios, aristokratiškos, paslaptingos, nebylios. Rio de Žaneire ogi šėlsta temperamentingų pusnuogių gražuolių paradas, – tai sambos mokyklų šokėjos, pasirėdžiusios atogrąžų paukščiais, peteliškėmis ir gėlėmis. Bulgarijoje vyksta kukeriais vadinamų mitinių personažų, lyg kokių senovės karių, vaikštynės. Mūsų krašte, iš dalies ir kaimynuose, Užgavėnės visiškai kitokios. Į lietuviškuosius papročius čia akivaizdžiai įsipynę ir senosios agrarinės magijos elementai, susiję su žemės žadinimu naujajam gyvybės ciklui. Galima manyti, kad tai prosenoviškos baltų šventės apeigų likučiai. Daugelis požymių byloja apie mūsų Užgavėnių archajiškumą, siekiantį, tikėtina, net akmens amžių. Apskritai ši kaimo pramoga – labai įvairių laikmečių istorinių aplinkybių suformuotas etninės kultūros reiškinys.
Mūsų krašto klimatas nelepina žmonių: senovėje žiemą jie nelengvai išgyvendavo, dažnokai tekdavo ir pabadauti. Privalu būdavo maistą taupyti ir kaip nors išlaikyti grūdų atsargas pavasario sėjai. Todėl pirmieji pavasario požymiai būdavo labai laukiami ir džiaugsmingai sutinkami. Atsisveikinant su žiema, iš paskutinių atsargų sočiai pavalgoma. Iš čia kilo paprotys Gavėnios išvakarėse riebiai pavalgyti: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, antradienį – net devynis kartus. Šių skaičių seka nėra atsitiktinė, – ji kartoja medžiotojų bendruomenės mėnulinio kalendoriaus algoritmą. Mūsų krašte visų agrarinių švenčių tradicinis patiekalas yra kiauliena. Gal nuo tada, kai šernas „pamokė“ žmogų velėną plėšti; o juk aisčių genčių žemdirbystę romėnas P. K. Tacitas išgyrė dar pirmame amžiuje po Kr. Kalėdų tradicinis valgis – kiaulės galva, ogi Užgavėnėms ruošiamas šiupinys iš kruopų ir žirnių su kiaulės stimburiu; taigi šie patiekalai savaip „įrėmina“ Mėsiedą. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šaltiena, spurgos, kimšti kruopomis žąsų kakleliai, kiaušinienė, įvairiausi blynai. Žinoma, ant stalo dedama tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais. Antradienį po vakarienės šeimininkas pasakydavo: „Mes užgavėsim, tegu užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės“. Ir šaltienos likučiais namiškiams patepdavo rankas ir kojas, – tikėta, kad tada gyvatė neįkirs. Gabalėlį lašinių nuo šventinio stalo pasidėdavo atskirai – nublizginti noragui, kai ateis laikas pirmąją pavasarinio arimo vagą versti. Ir rankoms patrinti, išėjus į kviečių ar kanapių sėją, kad paukščiai pasėlio nelestų.
Užgavėnės nėra bažnytinė šventė, tačiau liaudiški papročiai drausdavo daugelį darbų: negalima verpti, girnomis malti, virvių sukti. Tai todėl, kad šie darbai primena gamtos stichijų šėlsmus, kurių nesinorėtų vasarą sulaukti. Tačiau diena tokia išskirtinė, kad ir jos orai laikyti pranašiškais žemdirbiui. Jei per Užgavėnes sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – javai bet kur pasėti derės, jei snyguriuoja – užaugs geri linai.
Smagiausia, kai į kiemą klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais, barstydami pelenus, žnaibydamiesi, visokias išdaigas krėsdami suguža persirengėliai. Tada prasideda tikras liaudiškojo teatro vaidinimas: šeimininkas į vidų įsileis ir gerai pavaišins, jeigu atvykėliai bus šmaikštūs, aštrialiežuviai, išmoningi. Sakomų prakalbų temos tradicinės: šeimininkai visaip išliaupsinami, kad tik priimtų sušilti suvargusius ir sušlapusius ateivius iš toli.
Persirengėlių paprotyje pasireiškia antras labai esmingas agrarinės magijos bruožas – ryšys su protėvių vėlėmis, vadinamasis nekrokultas. Iš esmės persirengėliai ir yra protėvių įvaizdžiai, pradedant nuo toteminių žvėrių ir paukščių, baigiant „svetimais“ – vengrais, žydais, čigonais.
Užgavėnių kaukės – tai įvaizdžiai, atklydę iš įvairių laiko tolybių. Seniausios – žvėrių ir paukščių: Meškos, Vilko, Gervės, Gandro. Jos tikriausia kilusios iš toteminių genčių globėjų ar jų antgamtinių savybių garbinimo. Kolektyvinės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, kitados talkinusios medžioklėje, vėliau ėmėsi padėti ir žemdirbystėje. Žemės derlumo, apskritai vaisingumo sąvokos tapo susietos su naminiais gyvuliais. Iš čia Ožio ir Avino kaukės. Valstybės plėtimosi ir stiprėjimo laikus primena žirgo su raiteliu kaukė. Kai kuriose apylinkėse „einama ubagais“, prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis labai suvargusius, giliai raukšlių išvagotus veidus, – patys tie „iš anapus”. Žinant liaudies tradicijose elgetų socialinei padėčiai skiriamą ganėtiną pagarbą, galima šiuose įvaizdžiuose įžvelgti protėvius ar net senosios baltų religijos žynius. Panašios yra ir „žydų ličynos“, – didnosės, gauruotos. „Čigonai” ir išvaizda, ir elgesiu būdavę artimiausi tikriesiems: siūlydavo mainus, paburti kortomis, stengdavosi ką nors nugvelbti. Mitologiškumo šiuose personažuose nematyti, – tai rodo jų vėlyvą kilmę. Kaimuose dar buvo pasirėdoma Velniu, Ragana ant šluotos, Giltine, tokiu didgalviu ar neūžauga, vadinama Malpa ar Tiliuku. Pastarosios kaukės semantika bus artimiausia kaukui, namus globojančiai mitinei būtybei. Paslaptingas yra Juodo Gauruoto – tikriausiai kokio vėlių vedlio, mirusiųjų pasaulio dievybės įvaizdis. Apskritai įvairių mitinių būtybių personažai galiausiai virto vengrais, žydais ir čigonais. Bet jokiais būdais nenorint pašiepti ar pasityčioti iš tautinių mažumų. Esmė čia kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra svetimi, kito krašto. Kad tai ateiviai iš anapusinio, metafizinio pasaulio, aiškėja iš tradicinio dialogo tekstų. Persirengėliai į savo kalbą įterpia įvairiausių garsažodžių, svetimžodžių. Dažnai prisistato kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, ir net saulė pirma leidžiasi, paskui teka. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai sušlapę, brisdami per vandenis. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų kalboje painiojama praeitis ir ateitis. Pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“. Iš to pasaulio atvirkštumo seka ir persirengėlių pomėgis susikeisti rūbais: vyrai rėdosi moteriškais, moterys – vyriškais. Taigi aiškėja, kad kitados kaukės pabrėžtinai vaizduodavo atėjūnus iš mirusiųjų pasaulio. Vėliau „svetimųjų“ įvaizdžius imta kopijuoti iš realaus gyvenimo. Vengrai ar atėjūnai iš kitų Vidurio Europos kraštų Lietuvoje išties prekiaudavo prieskoniais ir vaistais, todėl „vengro“ personažas palaipsniui evoliucionavo į baltu chalatu pasirėdžiusį „daktarą“.
Protėvių vėlės tariamai aplanko žmones per šventę, primindamos greit ateisiant pavasarį su jo džiaugsmais ir darbų rūpestėliais. Ir ateina ne nugąsdinti, bet padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos stichijomis. Taip pat ir įveikti besikaupiančias negeroves bendruomenėje. Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nesurandančius poros: tokį aptriušusį, šiaudiniu pančiu susijuosusį Sidarą vis stumia arčiau merginų. O Gervė – meilės paukštė – pažnaibo, pakutena „prinokusias“ merginas, kad kitais metais jos vėl neliktų „ant pernykščių šiaudų“. Ir „žydai“ derėdavo pirkti „bergždenikes“ – užsibuvusias mergauti. Stengdavosi tokias merginas pašokdinti, pabučiuoti, skruostus ištepdami suodžiais ar virto buroko raudoniu. Užmokėti už nuotaką siūlydavosi savais „pinigais“ – sudužusio puodo šukėmis. Taip žaismingai per Užgavėnes parodomas kaimo rūpestis natūraliąja bendruomenės gyvastimi.
Bet svarbiausia kaimo bendruomenės užduotis yra išvaryti įkyrėjusią, atsibodusią piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ją vadintume – More, Kotre, Barbora, Sene Kūniške ar Gavėnu, Diedeliu, Čiučela. Šių pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos nuo kalno, paskandintos eketėje ar net supleškintos lauže. Tada, sakoma, ir pavasaris greičiau ateisiąs. Žemaičiai Morę į egzekuciją tempia užsodinę ant rato ir rogių pavėžos, – tuo išmoningai parodoma, kaip pavasaris žiemą gena. Bet prie pamėklės arčiau neprieisi – pikta, švaistosi kočėlais ar spragilais. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas. Galimas dalykas, kad Užgavėnių šventė mitinėje sąmonėje kitados buvo suvokiama kaip paskutinis pabuvimas kartu su protėvių vėlėmis, žiemojusiomis ten, kur saugomos atsargos pavasario sėjai. Šiltesniems orams padvelkus, ateina laikas atsisveikinti: vėlės netrukus išeis į laukus pasėlių globoti.
Užgavėnių persirengėlių vaikštynių tradicija išliko veik nenutrūkusi tik Žemaitijos miesteliuose ir bažnytkaimiuose. Kituose Lietuvos regionuose šventės vyksmas apskritai būdavo paprastesnis. Bet visur Užgavėnių dieną važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Sakoma, kuo toliau nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugsią. Šaunu iš rogių ir į pusnyną išvirsti, sniege išsivolioti. O jeigu dar į glėbį pagriebus stamantresnę moteriškaitę – nuo to tik žemė derlesnė bus. Tai akivaizdūs similinės, panašumo magijos veiksmai.
Vaikai nuo kalniuko – kas rogutėmis, kas geldoje ar verpstę apžergęs paskutiniuoju sniegu čiuožia. Mažuosius kaimo vaikiukus susodindavo į kubilą, šį įkeldavo rogėsna, uždengdavo gūnia, o mažiams paliepdavo kuo garsiau dūgzti. Sakydavo, kad tai – „bitės“. Jei jas perliesi vandeniu, tuomet ir tikrosios bitelės vasarą daug medaus prineš, išleis stiprius spiečius. Tačiau važnyčiotojo botagas ilgas, su kibiru vandens arti neprieisi. Smagios yra Užgavėnių važinėjimosi dainos, su greičio ir erdvės pajauta: „Oi žirge, žirge, žirgeli bėrasai, nuvežki mane čiužan šonelin…“ Lygiai kaip ir sūpuoklinės: „Supkit, meskit mane jauną, kad išvysčiau tėvulio dvarą…“. Tai dar vienas Užgavėnių pasismaginimas. Jei kieme pilna pažliugusio sniego ar purvo, tada sūpuokles kabindavo klojime po balkiu. Vėlgi – kuo aukščiau išsisupsi, tuo linų pluoštas bus ilgesnis. O gal ir derlingąją žemelę reikia išsūpuoti, tarsi kūdikį lopšyje, kad rudeniop subrandintų gerą derlių. Visos šventės linksmybės artina pavasarį, žadina gyvybines žemės maitintojos jėgas.
Kiekvienoje apylinkėje Užgavėnės būdavo švenčiamos vis kitaip. Ir nelygu kiek žmonių atmintyje išliko to senojo paveldo. Arčiausiai pirmapradės šventės eigos šiandien turbūt yra Alsėdžių, Grūšlaukės, Kurtuvėnų Užgavėnės, nes jų vyksmas tik karo ir pokario metais buvo nutrūkęs, o papročius gaivinant jau mūsų laikais, buvo stengiamasi laikytis vietinių tradicijų. Dabar tai visų laukiama, linksma, išlaikiusi daug autentiškų bruožų žiemos pabaigos šventė. Ji gražiai suburia bendruomenę, privilioja nemažai svečių. Šauniai atgaivintos Užgavėnės vyksta ir Plateliuose, Žemaitijos nacionalinio parko centre. Jo darbuotojai rengia kaukių – „ličynų“ parodas, moko jas drožti tautodailės stovyklose. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykstančios Užgavėnės vis daugiau įgauna „žemaitiškumo“, gal tai ir nėra blogai, nes būtent šio regiono šventėje išsaugota daugiausia archajiškumo. Tačiau kitose Lietuvos etnografiniuose regionuose patartina gaivinti vietinius papročius; mūsų etninė kultūra įdomi ir savo įvairove.
Prof. Libertas Klimka

 485 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes

Parašykite komentarą

TAIP PAT SKAITYKITE