Vasario 24 d. – liūdniausia mūsų laikų istorijos data. Ji minima kaip Rusijos invazijos į Ukrainą diena
Invazją inicijavo puikybės ir tuštybės įkvėptas Kremliaus „Mordaro“ valdovas, diktatorius Putinas. Liūdna yra tai, jog prie šito karo baigiame priprasti, o nuo blogų žinių jau pavargome.
Ne kartą, kaip redaktorius, esu gavęs „Švyturio“ skaitytojų ir kretingiškių prašymus paaiškinti, kodėl neskiriame dėmesio paramai kariaujančiai Ukrainai? Kodėl nerašome apie, pavyzdžiui, „Radarom“, pabėgėlius? Kokia apskritai yra mūsų pozicija paramos Ukrainai klausimu? Galų gale, kieno Krymas?
Reikėjo sulaukti tinkamos progos, kad galėtume atsakyti į panašius klausimus, kurie dažniausiai skambėdavo kaip koks egzaminas, kaip lojalumo karo propagandos burbului patikrinimas. Todėl šį kartą atsakysiu. Manau, kad tai daug kam nepatiks: propagandoj bei informaciniuose karuose nedalyvaujame!
Toliau į klausimus, atsakysiu klausimu! Ar karinių konfliktų metu galima pasitikėti viešais informacijos šaltiniais, kad susidarytume bešališką ir objektyvią nuomonę? Vieši žinių šaltiniai, deja, jau yra pavirtę į Orwelo „tiesos ministeriją“, vadinasi propagandą, o joje tiesa miršta pirmoji. Ir kaip, žvangant ginklams, atskirti žiniasklaidą nuo propagandos? Propaganda mūsų šalyje dažniausiai susijusi su vieno dominuojančio politinio burbulo interesais, kurie patriotiškais gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio, bet iš tiesų – greičiau veidmainiški ar spekuliatyvūs. Tai išduoda smulkios detalės, pavyzdžiui, žmonių kūno kalba, kurios nepaslėpsi net po ChatGPT klastotėmis. Vykstantys pinigų rinkimo vajai atrodo lyg ciniškai makabriškas verslas, skirtas greičiau politinei naudai, puikybei, savo paties svarbumo jausmui pabrėžti bei artėjantiems rinkimams nei realiai palaikyti kariaujančią Ukrainą.
Centriniai Lietuvos portalai, deja, jau virto į orwelišką „tiesos ministeriją“, nes viskas atsikartoja lyg klaikus dejavu. Iš kiekvieno lygintuvo girdime tą patį. „Jeigu rytoj karas? („If Tomorrow Comes That Day…“) – tai 1938 metų sovietinis propagandinis filmas apie SSRS pasirengimą galimam potencialaus agresoriaus puolimui, apie Raudonosios armijos pasiryžimą pasipriešinti bet kokiam priešui.
Kino kritikai rašo, kad ne tik Sovietų Rusija, bet daugelis pasaulio šalių kūrė ir statė panašias propagandines kino juostas, kurios, pirmiausia buvo skirtos bukoms masėms valdyti, kad patrankoms būtų daugiau mėsos. Kitas pavyzdys: „Rytoj, kai prasidėjo karas“ („Tomorrow, When the War Began“). Tai prieš 10 metų sukurtas JAV ir Australijos distopinis veiksmo trileris apie baisaus priešo pajėgų įsiveržimą į Australiją. V. Landsbergis: „Jeigu karas rytoj“ (portalas „Delfi“). „O kas, jeigu rytoj karas. Tankai ir lėktuvai nebepadėtų“ (portalas 15min). Tokių ir panašių antraščių ir pas mus galima rasti daug. Investicijos į Lietuvą per paskutinius 2 metus nukrito vos iki 1 procento. Kas norėtų investuoti į pafrontės valstybę, kuri jau rytoj kariaus?
Tačiau ar rasime tokių temų: „o jeigu rytoj taika?“. Google paieška nieko panašaus neranda, o socialinių tinklų algoritmai, trolių fermos per sufalsifikuotas paskyras rodo pirštu į smilkinį, esą nekelk kvailų klausimų, nes panašu, kad tarnauji kremliui.
Liūdna, bet esame propagandos veikiami, motyvuojami, skatinami būti neabejingais remti kariaujančią šalį, nes rytoj tokioje nepavydėtinoje situacijoje galime atsirasti ir mes. Bet nereikia prarasti galvos. Užsienio reikalų anūkas skaičiuoja valandas iki dienos X. Antinksčiai pumpuoja streso hormonus, žmonėss tampa imlūs komandoms iš vieno centro, kaip kokia klonų armija iš George Lucaso kino epopėjos. Panašiai taip kaip dėstė senelis Edward Louis Bernays masių valdymo vadovėliuose. Kai tuo tarpu jau metus Lietuvą krečia siaubingas pedofilijos skandalas, iššvaistytos kovido lėšos, čekiukai tebeverda Prezidento ir užsienio reikalų ministro nesutarimai, ūkininkų bei mokytojų protestai, Kretingos kraštą norima galutinai užnuodyti chemijos pramone, o šiandien – visiška šoko terapija – „BaltCap“ veikėjo Š.Stepukonio galimai pralošti, galimai pavogti 40 milijonų pensininkų pinigų. Ir visa tai vyksta tame pačiame patriotiniame aukas renkančiame „burbule“, kuris taip gražiai nusidažęs „geltona-mėlyna“ spalvomis ir žiūri į tave vazą išvertusio katino akimis: „o ką“?
Ar kas nors savo akimis matė areštuotą Š.Stepukonį, kuris neva kariavo Ukrainoje? Ar matėte policijos išvaduotą kaunietę Agotą? Jums tik parodė sumušto Celofano nuotrauką. O gal jis, kaip ir Stepukonis buvo kontūzytas frone ir nieko neprisimena? Mes matome tik gražius paveikslėlius TV ekranuose ir biurokratizuotos medijos visišką nenorą apie tai kalbėti, kelti hipotrezes ir objektyviai (ne iš pranešimų spaudai) tyrinėti dabartį. Todėl nepaleidžia jausmas, tebūnie tai nauja sąmokslo teorija, bet ji kyla savaime: tie visi pinigų Ukrainai rinkimo vajai – tik dūmų uždanga, siekiai nukreipti dėmesį į a-lia „patriotinius“ reikalus iš serijos „jeigu rytoj karas“, kad jokiu būdu į viešumą neiškiltų daugiau pagrobtų milijonų. Bet tai tik mano asmeniniai įtarimai.
Grįžkime prie „Švyturio“ ir Kretingos. Kodėl mes tokie abejingi karo tematikai? Atsakymas paprastas – taika yra svarbiau už karą. Mes gyvename čia ir dabar Lietuvoje, kur viešpatauja taika, o ne Ukrainoje ir ne rytoj. Dalyvauti viešpataujančio burbulo politinėse navigacijose bei gudrybėse, kitaip mąstančių „cancel“ atšaukimo kultūroje, siekiant išlikti dėmesy, mes nesiruošiame. Norime išvengti bet kokios karo propagandos, kad „Švyturys“ nebūtų Orwelo „tiesos ministerijos“ įrankiu. Be to vienas iš Mozės Dievo įsakymų taip ir skamba: „Nežudyk!“.
Tačiau būtų apgaulinga manyti, kad gyvename taikos sąlygomis. Kažkur vykstantis nuolatinis karas valdžioms, Rytuose ir Vakaruose, kurios nori išlikti ir lobti, yra be galo reikalingas faktorius, taip, kaip ir Orwelo romane 1984: „karas turi būti nuolatinis“. Tai padeda be jokios apskaitos „nurašyti“ arba „pavogti“ kosminius milijonus mokesčių mokėtojų pinigų.
Ar jūs tikite kad gynybos mokestis nenusės kur nors dar viename stepukoniškame lošimų salone kur nors Mergelių salose? Anglų rašytojas, Orwelo bendramintis, kitas anglas Oldousas Huxley, kuris beveik prieš 100 metų parašė distopiją „Puikus naujas pasaulis“, 1963 metais kitoje esė pridūrė, jog prieš „naują pasaulį“ įvyks dar viena pasaulinė revoliucija, po kurios valdžios niekada nesikeis. Visa tai mes matome Rusijoje. Vakaruose kaip ir Lietuvoje keičiasi tik valdžios fasadas, bet žmonėms nedraugiški sprendimų priėmimo algoritmai išlieka tokie patys. Ir tik pati pilietinė visuomenė dar gali priversti savo šalių valdžias grįžti prie taikos, jei 90 proc. ateisime prie rinkimų urnų. Ar tai įmanoma misija šiandien?
Šį rašinį norėtųsi baigti sovietų mokslinės fantastikos rašytojų brolių Strugatskių mintimi: „harmonija sugriautų šį trapų pasaulį, kuris gyvas dėka priešpriešų“. Tačiau viltis gyventi taikoje dėl to neturėtų numirti.

 265 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes