Darbėnai – nedidelis miestelis Vakarų Žemaitijoje, seniūnijos centras Kretingos rajone. Iki šiol jo vardas nuskambėdavo respublikinėje žiniasklaidoje kultūros ir pramogų kontekste (naujausia žinia – jog Darbėnai pirmieji ir kol kas vieninteliai Lietuvoje savo parke įsirengė šviečiančias sūpynes) ar dėl Prezidento giminės šaknų, įaugusių į Darbėnų žemę.

Tačiau šiomis dienomis Darbėnai išgarsėjo savo nenuolankumu valdžiai: nesvetingai priėmė savivaldybės su tokiu pasididžiavimu į rajoną prisiviliotus danų investitorius, atsinešančius dovanų krepšelyje net 400 mln. Eur investicijų. 100 Meras, nors ir pyksta ant nenuolankiųjų, bet stengiasi neperžengti formaliosios demokratijos rėmų, nevengia aiškinti, derėtis. Užtat jį remiančioji savivaldybės Tarybos dauguma, kurios pagrindą sudaro merą Antaną Kalnių iškėlęs ir jį remiantis komitetas „Kretingos kraštas“, ignoruodama politkorektiškumą, rėžia atvirai ir iš peties viską, ką mano apie Darbėnų seniūnijos bendruomenių suburtą iniciatyvinę grupę „Už švarų Darbėnų kraštą“ (toliau – Inciatyvinė grupė) ir kitus žmones, palaikančius tos grupės iniciatyvą. Susitikime su darbėniškiais ir aplinkinių miestų ir kaimų gyventojais, kuris įvyko Darbėnuose sausio antroje pusėje, investitorių atstovai pasirodė visiškai nepasiruošę atsakyti į klausimus, kuo Darbėnams ir pajūrio regionui su Palanga ir Šventąja naudinga būtų planuojamoji didžiausia Baltijos šalyse ir

Skandinavijoje metanolio ir žaliojo vandenilio gamykla, kokiomis priemonėmis būtų užtikrintas aplinkos ir gyventojų saugumas – o tai opiausia problema, nes gamyklą planuojama statyti vos keturiasdešimt penkių metrų atstumu nuo artimiausios Auksūdžio kaimo sodybos ir 900 metrų atstumu nuo Darbėnų miestelio. Maža to, pusiaukelėje tarp planuojamos gamyklos ir miestelio atsidurtų Darbėnų vandenvietė, kurios nuo gamyklos neskirtų nė 500 metrų. Negalėjo į tuos klausimus atsakyti ir meras, tik dangstėsi galimai gamyklos sukursimomis darbo vietomis, kurių šitoks danų kapitalo monstras sukurtų net (!?) keturiasdešimt. Tačiau štai ką apie tas darbo vietas sako Lietuvos energetikos instituto Vandenilio energetikos technologijų centro vadovas Darius Milčius: „mes neturime pakankamo kiekio žmonių, kurie supranta vandenilio technologijas, t. y. inžinerinio personalo, kuris galėtų imtis gamybos, saugojimo ir „žaliojo“ vandenilio konvertavimo“. Vadinasi, dirbtų atsivežtiniai specialistai?

Tai kokios realios darbo vietos atsivertų darbo trokštantiems (?) Darbėnų bei Auksūdžio kaimo bedarbiams? Pora vietų gamyklos teritorijos švarintojams, sezoniniams žolės pjovėjams? Viena antra porelė vietų vamzdžių bei reaktoriaus sienų blizgintojams? O, tai suklestėtų Darbėnai! Тarp kitko, lietuviško kapitalo įmonė UAB „Teltonika“ steigia Molėtuose naują technologijų centrą, kuriame bus 500 darbo vietų (150 žmonių jau įdarbinta), o jose sugebės dirbti ir Molėtų, ir aplinkinių vietovių žmonės, kurie jau kuriasi Molėtuose, perka ar statosi būstus ir realiai, o ne ant nuotekų ir kitų pramoninių atliekų upės popierinių krantų, į gerąją pusę keičia Molėtų veidą. Beje, kažkodėl visi chemijos monstro entuziastai, pradedant aplinkos ministru Simonu Gentvilu, „nemato“, kad Kretingos rajonas jau daugelį metų garsėja mažiausia bedarbyste, kad čia anaiptol neklajoja būriai darbo ieškančių ypatų, kaip vienoje konferencijoje Klaipėdoje skelbė ministras. Auksūdžio kaime visi darbingo amžiaus žmonės turi darbus, o Darbėnuose ir aplink Darbėnus savo verslus kuriantys verslininkais netgi skundžiasi dirbti sugebančių darbuotojų stoka…

REKOMENDUOJAME KELIONĖS Lietuvis perprato kelionių organizatorių klastą: kad keliautojai sėdėtų brangiuose viešbučiuose, jiems specialiai meluoja LIETUVOJE Įspėja apie Rusijos išpuolius Baltijos šalyse: dabar vyksta testavimas, bet nenubaustas Kremlius imsis rimtesnių taikinių LIETUVOJE Pažintis per „Tinder“ jaunuoliui tapo baisiu galvos skausmu, o Lietuvai – istorine byla UŽSIENYJE Rusų gubernatorius rado naują priežastį, dėl ko okupantai lieja kraują Ukrainoje: kilo pašaipų banga LIETUVOJE Siaubinga pavydo kaina: prieš mirtį dar suspėjo pasakyti, kas kaltas KRIMINALAI IR NELAIMĖS Į viešbutį Vilniaus rajone skubėjo spec. tarnybos – kambaryje aptikta negyva ukrainietė Taigi, darbo darbštūs darbėniškiai nestokoja.

Bet štai su vandeniu jiems jau senokai striuka. Po to, kai prieš keletą metų šiaurinėje Darbėnų pusėje, kur ir numatoma statyti gamyklą, eksploatuojant žvyro karjerą, iš dalies darbėniškių šulinių sausai dingo vanduo, ir padėties jokia valdžia ir jokie specialistai nepajėgia sutvarkyti po šiai dienai. Tokiu būdu išryškėja antroji – po nusikalstamai nesaugaus atstumo nuo gyvenvietės, nuo sodybų – problema, kurios neišsprendus darbėniškiai nesudės pasipriešinimui iškeltų rankų: VANDUO! Švarus geriamas vanduo. Primenu, jog gėlas požeminių telkinių vanduo – vienintelis dar neišeikvotas Lietuvos žemės gelmių turtas, kuris, klimatui visoje planetoje šiltėjant, sausėjant, netrukus taps vertingesnis ir už naftą, ir už dujas.

Dėl vandens stygiaus jau kyla karai Afrikoje. Vandens laivais, konteineriais vasaromis vis dažniau yra priversti atsivežti kai kurie Italijos ir |Ispanijos regionai. Lietuva yra ar tik ne vienintelė šalis ES, kuri visą geriamą vandenį vandentiekiams išgauna giluminiais gręžiniais iš požeminių išteklių – ko, beje, nežinojo gamyklą planuojantys statyti investitoriai, nes jų atstovai į susitikimą atėjusiems darbėniškiams ėmė aiškinti, kad įmonė įtakos geriamam vandeniui neturės, nes sau vandenį ims iš giluminių, maždaug 200–300 metrų gylio gręžinių. Ir buvo nemaloniai nustebinti išgirdę, kad Darbėnų vandenvietė „traukia“ vandenį iš 270–280 metrų gylio gręžinio, taigi, iš to paties požeminio vandens telkinio, į kurį nusitaikė chemijos gamykla. Ir, pagaliau, trečioji problema, dėl kurios darbėniškiai ketinimams šalia jų miestelio statyti tokią galingą gamyklą, kokią ją pristatė projektuotojų atstovai, sako tvirtą „Ne!“ – technologijų problema. Statydami pas save, pietvakarių Danijos pajūryje, tokią pat, tik gerokai mažesnio galingumo gamyklą, danai investuoja į ją triskart daugiau – apie 1 milijardą 200 milijonų Eur – lėšų.

Nes, laikydamiesi įstatymų, reikalaujančių nekenkti aplinkai, danų verslininkai yra priversti naudoti gerokai brangesnes technologijas: pirma, naudoti ne švarų požeminių telkinių vandenį, kurį savo piliečių sveikata ir gerove susirūpinusios valstybės laiko strategine vertybe, o NUOTEKŲ vandenį bei gėlintą jūros vandenį – dėl ko gamykla statoma pajūryje; antra, pagaminta produkcija bus gabenama vamzdžiais, o ne autocisternomis ar geležinkeliais, kas, suprantama, yra žymiai saugiau, bet ir gerokai brangiau. O Lietuvoje? Kaip aiškina investuotojų atstovai, gamykla naudotų pigų (nes nebereikėtų papildomai valyti) švarų vandenį, žaliavas atsivežtų ir produkciją išvežtų antžeminiu transportu, kas be realaus avarijų pavojaus sukeltų daug triukšmo, daug variklių išmetamų dujų bei dulkių ir tiesiogiai nuolat kenktų gyventojų sveikatai. Be to, nuotekas – o jų susidarytų neįsivaizduojamai daug – ne valytų, o tiesiog išleistų į mūsų jau ir taip pažeidžiamą aplinką, įtikinėdami, jog jos neva esančios švarios ir niekaip niekam nekenktų. Žodžiu, kartu su savo milijonais atveždami į Lietuvą pačias pigiausias technologijas, danų verslininkai elgiasi su Lietuva ir lietuviais panašiai taip, kaip savo laiku kolonizatoriai iš Europos ir JAV elgėsi su Vidurio Azijos, Afrikos, Indonezijos gyventojais, juos neva „kultūrindami“.

Ne dėl kokio nors ypatingo savo nedorumo, o dėl to, kad Lietuvos valdžia yra pasirengusi jiems suteikti pačias palankiausias sąlygas su didžiausiomis nuolaidomis Lietuvos piliečių sveikatos sąskaita. Tačiau žemaičiai, – ne kokie nors iš XVIII ar XIX amžiaus neišbrendantys, patiklūs aborigenai. Už stiklinius karoliukus ir plastmasinius veidrodėlius savo žemės, savo vandenų, savo vaikų ir vaikaičių sveikatos parduoti neketina. Pasiduoti neleidžia ir iš kuršių genties paveldėtasis karingumas, nuo kurio, kaip porina danų legendos, danų protėviai gynėsi malda: „Apsaugok, Viešpatie, mus nuo kuršių, o nuo kitų priešų apsiginsime patys.“ Legendos legendomis, o realybė tokia, kad prieš gamyklos statybą jau pasirašę septyni su viršum tūkstančio piliečių: ne prieš pažangą, ne prieš pramonės vystymą, ne prieš vadinamąjį saugųjį ateities kurą – žaliąjį vandenilį, – bet prieš tai, kad Lietuva ir lietuviai būtų laikomi trečiarūšiais europiečiais, kurių neva vienintelė misija – susideginti patiems, sudeginti savo žemę, išeikvoti vėjais geriamą vandenį kažkieno kito – danų, vokiečių ar kitų „kilmingesnių europiečių“ – gerovės ir sveikatos labui.

Kaip rašoma enciklopedijose bei chemijos mokslų žinynuose, metanolis – paprasčiausias alkoholis, bespalvis, degus, tačiau, skirtingai nuo įprastinio „šnapsiuko“, „labai nuodingas (išgėręs jo tik 2 g, žmogus gali apakti, o nuo 40 g mirti) skystis su savitu kvapu.“ Kad jo kvapas labai aitrus, o pats produktas itin nuodingas, turėjo progos įsitikinti Lietuvos pietuose esančio geležinkelio mazgo darbuotojai, aptikę vieną nesandarią cisterną metanolį gabenusiame sąstate. O štai kas rašoma apie apie vandenilį: „Vandenilis yra plačiai naudojamas kaip švarus kuras, tačiau jo gamyba pramonėje gali turėti neigiamą poveikį aplinkai, nes sintezės procese į aplinką išmetama didelis anglies dioksido (nelemtai pragarsėjusio CO2 – J. L.) kiekis.“

Paprasti Žemaitijos žmonės, ne politikai, ne valdžios atstovai, jau suprato, jog Energetikos ministerijoje puoselėjami planai Lietuvai tapti vandenilio gamybos pirmeive ir pirmūne prastai derinasi su realiomis galimybėmis – ko niekaip nesupranta politikai. Viena, Lietuva neturi tiek laisvų, ne kurortinių pajūrio zonų, kiek jų turi Danija ar Norvegija. Šitos šalys gali nepažeisdamos trapios pajūrio gamtos ir ten gyvenančių žmonių lūkesčių be baimės naudotis jūros teikiamais poilsiui ir sveikatingumui patraukliais privalumais ir dar sutupdyti pajūryje cheminės pramonės monstrus. Lietuvoje šito sau leisti negalime.

Antra, jei protestuotojai ir suderėtų su investitoriais, kad šie atitrauktų gamyklą saugesniu atstumu nuo Darbėnų miestelio ir aplinkinių kaimų, kad nutiestų produkcijai gabenti naujus kelius, nekliudančius nei Darbėnų, nei Kretingos, nei Palangos, jei išspręstų gyventojų saugumui būtiną saugų nuotekų tvarkymą, vis tiek liktų neaišku, ką daryti su pertekline šiluma, su pertekliniais didžiuliais CO2 kiekiais, kurie ne tik nebūtų panaudoti gamyboje, bet papildomai išsiskirtų gamybos proceso eigoje ir terštų aplinką. Juos be didesnių problemų būtų galima „tvarkyti“ šalia didesnių miestų, didesnių pramonės centrų, bet ne šalia 81 gyventoją turinčio kaimo ir individualiais įrenginiais savo būstus apsišildančių darbėniškių. Beje, bendrovės „European Energy Lietuva“ įmonės Vilniaus biuro vadovas Tadeušas Konkovskis pokalbyje su žurnalistais prisipažino, kad tokio didelio oponavimo kitiems savo projektams, su kokiu teko susidurti Darbėnuose, kol kas nėra turėję. Gal dėl to jis su bendradarbiais atsisakė atvykti į susitikimą su vietos gyventojais į kitą savo gamyklai statyti numatytą vietą – Akmenės rajone, o taip pat iki šiol neatsakė Darbėnų Iniciatyvinei grupei į tą pačią dieną jiems, kaip ir LR valstybės institucijoms, atsiųstą laišką su klausimais, nors praėjo daugiau nei įstatymuose numatytas mėnuo?

Iniciatyvinės grupės nariams norom nenorom teko imtis chemijos mokslų, gilintis į įvairias technologijas – ko, deja, nenori daryti politikai, nors jiems patikėta pareiga ir suteikta teisė priiminėti sprendimus, – tad šiandien jie jau patys, be poveikio aplinkai vertintojų, galėtų teikti pasiūlymus, kur, kokio galingumo metanolio ir žaliojo vandenilio gamyklas, maksimaliai sumažinant pavojų aplinkai ir žmonėms, būtų galima statyti Lietuvoje. Tačiau to jie nedaro ir neketina daryti, ne tik todėl, kad suvokia, kur pajuokavimai, o kur – rimta kalba, bet ir todėl, kad nenori būti panašūs į tokius egoistus, kurie žiūri tik savo naudos ir saugumo, o radę bombą savo kieme, skubiai permeta ją kaimynams. Taip Žemaitijoje suprantamas pilietiškumas, įsipareigojimas valstybei ir meilė tėviškei. Tiesa, ne vienam prie darbėniškių protesto prisijungusiam žmogui iš Vilniaus, Kauno ar Alytaus, su kuriais teko bendrauti Palangoje vykusioje „Stintų šventėje“, kilo klausimas: su kuria vieta galvojo savo žemės sklypus gamyklos atstovams 50-čiai metų išnuomoję kelių sklypų savininkai, tuo sukėlę savo kaimynų, pažįstamų pasipiktinimą ir šurmulį? Nežinau. Matyt, su ta pačia vieta, kaip ir kai kurie Kretingos politikai (tikrai ne visi! Bet jų kol kas mažuma…), kurie ne tik plačiai atvėrė duris danų kapitalui, bet ir nevengia smarkių, kagėbizmu dvokiančių kaltinimų jų ketinimams nepritariančių savo rinkėjų, Lietuvos piliečių adresu.

Po pirmojo darbėniškių piketo įvykusiame neeiliniame tryliktajame (!) savivaldybės Tаrybos posėdyje meras A. Kalnius Tarybos narius supažindino su atsakymais, kuriuos atsiuntė Iniciatyvinės grupės skundą-informaciją gavusi Prezidento kanceliarija, Vyriausybė, LR Seimas ir Aplinkos ministerija. Ir pasipylė Tarybos narių pasisakymai su įdomiais komentarais. Ypatinga ekspresija pasižymėjo būtent merui pritariantys „Kretingos krašto“ frakcijai priklausančių politikų komentarai. Cituoju Justę Stonkutę (iš viešai transliuoto įrašo; kalba neredaguota): „Kas mane beprotiškai neramina, tai yra šitas dalykas, kad labai garsiai apie šitą gamyklą … ir visuose susitikimuose dalyvauja vadinamieji antivalstybininkai.“

Tarybos narė sumini pavardę Žemaitijoje žinomo visuomenininko, apibūdindama jį, jog tai – „prorusiškomis pažiūromis garsėjantis veikėjas“, ir porina toliau: „Tad negalima atmesti galimybės, jog šita gamykla gali būti strateginės reikšmės objektu visai Lietuvai. <…> Mane labai neramina, kad būtent šitie veikėjai veikia ir groja pirmuoju smuiku tokio tipo diskusijose, formuojant visuomenės požiūrį, ir aš iš tikrųjų irgi labai pasigendu tiek Vyriausybės atstovų, tiek specialiųjų institucijų (sic! – J. L.) įvairių išvadų, kodėl būtent atsiranda tokie veikėjai, kurie gąsdina visuomenę.“

Taip kalba jaunosios kartos politikė, turinti teisininkės diplomą (ar sertifikatą, nepasitikslinau…), bet, regis, nesuskaičiuojanti daugiau vieneto, nes minėtas veikėjas buvo pastebėtas tik vieną kartą, susitikime su gamyklos atstovais. Visų valdžių valdžia Vilniuje, priešingai vietinės valdžiukės lūkesčiams, netrinktelėjo kumščiu į stalą, o mandagiai paaiškino Iniciatyvinei grupei, o tuo pačiu ir savivaldybės politikams, jog sprendimą statyti ar nestatyti planuojamo galingumo chemijos gamyklą prie Darbėnų turi priimti vietinė, o ne Vilniaus valdžia.

Ypač geranoriškas, pilietiškai ir politikai korektiškas maištaujančių žemaičių atžvilgiu buvo būtent Vyriausybės atsakymas, kas gerokai sutrikdė ir supainiojo vietos politikus, užsisvajojusius apie strateginės reikšmės gamyklą Auksūdžio kaimo gyventojų (bet ne savo) kieme ir kabinančius antivalstybininkų etiketes keliems tūkstančiams protestuojančių piliečių. Ko gero, Vyriausybės mintis į laišką sudėlioję patarėjai ir padėjėjai pakankamai atidžiai išstudijavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 metais priimto nutarimo „Dėl vandenilio sektoriaus plėtros Lietuvoje 2024–2030 metais gairių patvirtinimo“ septintąjį skirsnį, kuriame pateikiama „Vandenilio sektoriaus stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė“, bet kurio, matyt, nematė vietinės valdžios atstovai.

Pasipiktinimas Vyriausybės nusišalinimu nuo atsakomybės ypač aiškiai nuskambėjo Tarybos narės Jolantos Girdvainės pasisakyme: „Ko labiausiai bijau, kad valstybė, likusi nuošalyje, palikusi mus vienus, iš tikrųjų nepasieks tų tikslų, kurie yra dėl geopolitinių problemų iškelti (politikė, matyt, turi galvoje ambicingus Energetikos ministerijos projektus tapti vandenilio gamybos Europos Sąjungoje lydere? – J. L…). <…> Labiausiai, ko bijau, kad tikrai priešiškos jėgos, kaip Justė (Tarybos narė Justė Stonkutė – J. L.) sakė, gali tuos valstybės planus paversti niekais.

Nes jėgos yra didelės (beje, Iniciatyvinės grupės būrelis skaičiumi neprilygsta valdančiosios koalicijos narių skaičiui savivaldybės Taryboje – J. L.). <…> Aš prašau kviestis aukščiausius šalies vadovus, kurie mu(m)s įtikintų, kad tai yra strateginiai tikslai ir kad jie yra saugumo garantas Lietuvai ir Europai. Tai aš manau, kad čia yra daug didesnis klausimas, NEGU AUKSŪDŽIO KAIMO SKLYPO, NA, ĮSISAVINIMAS.“ Jeigu Lietuvoje būtų surengti ciniškiausio politiko, geriausiai įsisavinusio „didžiojo“ Stalino pamokas, na, kad ir tokią: „Nėra žmogaus – nėra problemos“, rinkimai, tai J. Girdvainė drąsiai galėtų pretenduoti į pirmąjį trejetuką. Auksūdis jai, pasirodo, ne gyva, darbščių žmonių rankomis puoselėjama, širdimi išmylėta, iškentėta tėviškė, gimtinė, o tik „sklypas“, teritorija, kurią reikia „įsisavinti“ danų kapitalui.

Ar ne panašiai carinė Rusija mėgino „įsisavinti“ teritoriją, pavadintą Severozapadnyj kraj, o vėliau pervadintą LTSR? Vilniaus miesto Tarybos narys Almantas Stankūnas šitą situaciją portalui LRT.lt apibūdino dar aiškiau: „Lietuvos politikai iš sovietinio laikotarpio sėkmingai perėmė asmeninės, o ne valstybės naudos siekiantį servilistinį mąstymą ir veikimo stilių – anksčiau uoliai buvo vykdomi Maskvos planai, o dabar net nebandoma diskutuoti ES lygmeniu, kas iš tiesų yra protinga ir naudinga ES ir Lietuvos valstybei“. LR Konstitucijos antras straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Šimtmečiais Lietuvos valstybę kūrė, o gal dar tebekuria ne danų kapitalo įmonės, ne Skandinavijos šalių bankai, o lietuviai, žemaičiai. Ir Lietuvą, bėdai ištikus, gintų, kaip ne kartą jau gynė, ne „sklypai“, o jų arimų, pievų, sodų vaisių išmaitinti ir užauginti žmonės. Tokios būtų Darbėnų krašto ir viso su juo besiribojančio pajūrio regiono žmonių pamokos Lietuvai. O visų svarbiausia pamoka – tai žinia, kurią jau antrą tūkstantmetį protingiems ir doriems žmonėms siunčia Šv. Augustinas: Valstybė yra sukurta žmogui, o ne žmogus valstybei.

Šaltinis: Delfi.lt

 491 peržiūrų (-a)

67% LikesVS
33% Dislikes