Baigiantis 1985 m. vasarai rajono laikraštis „Švyturys“ daugiausia rašė apie darbo spartuolius, ypač pasižymėjusius „kovoje už derliaus nuėmimą“. Tačiau pasitaikydavo ir linksmesnių žinučių.
„Derlius-85“ buvo speciali rubrika, kurioje kiekvieną kartą buvo parašoma ir apie darbo šaunuolius, ir apie derliaus nuėmimo problemas. Štai rugpjūčio 13 d. publikacijoje „Vaikinai dirba komjaunuoliškai“ aprašomi kolūkio „Jaunoji gvardija“ kombainininkų brigada, kurioje sparčiai dirba V. Latakas, P. Smilingis ir V. Bertašius. O kitoje pirmojo puslapio žinutėje rašoma apie rugpjūčio 5-12 dienomis geriausiai dirbusius kombainininkus. Tarp suaugusiųjų pirmieji trys visame rajone buvo Jonas Nedzveckas iš Laukžemės kolūkio, 2-je vietoje – Stasys Bugaila (Kašučių kolūkis), 3-je vietoje – Vladas Drungilas (Jokūbavo kolūkis). Tarp jaunųjų mechanizatorių tą savaitę pirmasis buvo Juozas Eina (Laukžemės kolūkis), antrasis – Vytautas Stainys (Jokūbavo kolūkis), trečiasis – Anicetas Eina (Lenino kolūkis).
Tomis dienomis „labai reikšmingas“ buvo komunistų partijos Kretingos rajono komiteto Ideologinės komisijos posėdis, kuriame svarstyta, kaip Kašučių kolūkio partinė organizacija panaudoja kiną dirbančiųjų komunistiniame auklėjime. Vien posėdžio temos pavadinimas šiandien skaitytoją gali priversti žagtelėti. Komisija svarstė, kodėl į kino seansus, kurie rodomi reguliariai ir laikantis grafiko, susirenka per mažai žiūrovų. O dar ir filmų vaikams rodoma mažai. „Reikia geriau panaudoti kiną politinio švietimo ir ekonominio mokymo užsiėmimuose, daugiau rodyti tikslinių žemės ūkio filmų“. Rajono ideologinė komisija pateikė rekomendacijas visoms partinėms organizacijoms.
Suprask, jeigu žemdirbiai, kolūkiečiai prastai dirba, jiems trūksta ekonominių žinių, būtina daugiau rodyti filmų apie žemės ūkį. Kinas – tai ne laisvalaikio pramoga!
Tais metais gerais darbo rezultatais pasižymėjo Kretingos miškininkai. Jie tapo socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, gavo raudoną vėliavą. „Pagaminta ir išvežta vartotojams 80,5 tūkst. kietmetrių medienos, iš to skaičiaus – 43,9 tūkst. kietmetrių padarinės medžiagos. Planas viršytas 1,4 tūkst. kietmetrių. Viršum plano realizuota produkcijos už 40 tūkst. rublių. Pasodinta 871 ha naujų miškų, iš jų 220 ha – žemės ūkiui netinkamose žemėse. Pasėta 4,4 ha miško daigynų, persodinta paauginimui 2,6 milijono daigų, gyvenviečių apželdinimui realizuota 141 tūkst. medelių ir krūmų, nutiesta ir suremontuota 95 km miško kelių“. Tarp geriausių buvo minimi Grūšlaukės girininkijos eiguliai Kazys Raišuotis ir Pranas Burba.
Tačiau, kaip visada, buvo ir blogų ūkininkavimo kolūkiuose pavyzdžių. Štai nepasisekė Kalniškių gyvulių augintojams, kurių vadovai buvo iškviesti į liaudies deputatų tarybos posėdį ir išklausyti – kodėl nesiseka dirbti, prasti rezultatai. Gyvulininkystės produkcija sumažėjo 3 proc., karvių skaičius nors ir padidėjo, tačiau mėsos pardavimai menko. O kiaulienos pardavimai kolūkyje sumažėjo net 7 proc. Ūkis net du ketvirčius neįvykdė mėsos pardavimo valstybei planų! Ūkis negali pasigirti ir pieno kokybės rodikliais, kurio vidutinis riebumas tėra 3,45 proc. Dargi buvo nustatyta, kad pieno riebumas kontroliuojamas netinkamai, nesistemingai, vadovai nesigilina į pieno riebumo svyravimų priežastis. Trumpai tarus, Kalniškių kolūkyje daug blogybių, nevykdomi socializmo statybos planai. Išvada: padėtį būtina taisyti.
Kitą rugpjūčio pabaigos dieną pirmajame puslapyje „Švyturys“ tiesiog šviečia šūkiu: „Darbai skubina. Branginkime kiekvieną giedros valandą!“ Ir čia pat – apie tuos, kurie brangina tas valandas. Prizas – pereinamoji gairelė, – buvo įteikta „Jaunosios gvardijos“ kombainininkui Alfonsui Pruckui: „Jis per savaitę nupjovė 46 ha javų ir prikūlė 137 tonas grūdų“. Keistoka, kad už tokį gerą darbą – tik pereinamoji gairelė, nes kitą savaitę tą gairelę teks atiduoti kitam.
Dar žinia apie apdovanotas daugiavaikes motinas. Motinos šlovės II laipsnio ordinu buvo apdovanota Eugenija Kuprelienė, pagimdžiusi ir išauginusi aštuonis vaikus, o I laipsnio Motinystės medaliu – Dzikevičienė Birutė, pagimdžiusi ir išauginusi šešis vaikus.
Salantų deputatė V. Smalsienė parašė, kaip keitėsi miestelio gerbūvis. Išasfaltuotos Žemaitės, Valančiaus, Komunarų, L. Adomausko gatvės, atsirado nauji statiniai: mokyklos priestatas, ambulatorija, lopšelis-darželis, gyvenamieji pastatai. Valančiaus gatvėje baigiamas įruošti pėsčiųjų takas. Už 89 tūkst. rublių ruošiamasi rekonstruoti karių kapines, o už 154 tūkst. rublių ruošiamasi tvarkyti miesto parką. Tačiau ne viskas visur gražu: netinkamai tvarkoma autobusų stotis ir jos aplinka, parke gausu piktžolių, jų netrūksta ir privačių namų valdose.
Rugpjūčio pabaigoje publikuota didelė medžiaga apie liepos mėnesį vykusias laiškų „Švyturiui“ dienas. Apibendrindama gautus darbininkų laiškus redakcija pažymėjo, kad „laisviečiai“ daug rašė apie geriausius savo darbuotojus, gražias darbo tradicijas, savo laisvalaikį, o taip reiškė pastabas dėl Kretingos transporto organizavimo, prekybos, bendros miesto tvarkos. Fabriko darbuotojai reiškė priekaištus autotransporto įmonei, kad jos nustatyti maršrutinių autobusų grafikai neatitinka darbuotojų poreikių, mažai viešojo transporto savaitgaliais. Be to, vasarą Kretingoje labai sunku prisikviesti taksi, nes dauguma jų išvažiuoja į Palangą.
Dar viena detalė, lyg tarp kito praslydusi tame tekste ir kuri šiandien gali pasirodyti visišku absurdu: pasirodo, 1985 metais Kretingoje užsisakyti taksi į namus tai pačiai dienai buvo neįmanoma, tik rytojui!
„Švyturys“ buvo rašęs apie nepareigingą dujų balionus gyventojams pristatinėjantį Alkos kolūkio dujininką V. Momgaudį. Jis sakydavęs klientams, kad jeigu turės laiko, tada atvažiuos. Į laikraščio kritiką atsakė Kretingos dujų ūkio kontoros viršininkas P. Jucius. Jis pripažino, kad V. Momgaudis kai kuriems gyventojams dujas atvežė pavėluoti. Kartu viršininkas perspėjo, kad dujų balionai pristatomi tik tiems dujų įrenginiams, kurie eksploatuojami nepažeidžiant dujų ūkio saugumo reikalavimų, kad kas treji metai visi vartotojai privalo išklausyti instruktažus apie saugų dujinių įrenginių naudojimą.
Kur pradingo panašūs reikalavimai? Ar ne todėl suskystintų dujų balionų sprogimų baisios pasekmės ne toks jau retas dalykas?
Kažkoks D. Braknys metė repliką apie „Gintaro“ restoraną. „Restorane gali pavalgyti, pasiklausyti muzikos. Salę juosia balkonas – išeik, įkvėpk gaivaus oro. Iš balkono kaip ant delno matyti restorano kiemas. Deja, čia nei žolytės, nei gėlytės. Priversta geležinių grotų langams, sulankstytų virbų, medienos atliekų. Negerbia restorano šeimininkai savo svečių“.
Praėjo šitiek dešimtmečių, bet nedaug kas pasikeitė. To pastato kiemas, išmaltas duobėmis lyg koks karinis poligonas, iki šiol yra baisus kontrastas sutvarkytai, išblizgintai Rotušės aikštei. Grožis tik fasadinis, prieš kurį taip kovojo lietuviai, atkurdami savo nepriklausomybę…
Parengė Andrius Juškevičius
689 peržiūrų (-a)