Gilioje senovėje, priešistoriniais laikais žmonės manydavo, kad pavasario dienų šviesumą, o kartu ir jų šilumą ant savo sparnų iš dausų atneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, visokių nepriteklių… Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Pasirodo, jau pačių ankstyviausių civilizacijų žmonijos istorijoje archeologiniuose sluoksniuose randama paukštiškai žmogiškų skulptūrėlių ir atvaizdų ant indų. Paukščiai dažni veikėjai įvairių tautų mituose; jiems priskiriamos labai reikšmingos funkcijos. Tai dievybės, kuriančios pasaulį; jais pasiverčia dievai ar šamanai, žyniai, norėdami keliauti per visas tris mitinio pasaulio erdves – dangų, žemę, vandenis. Paukščiai yra ir toteminiai protėviai. Tarkime, vienos indėnų genties pranokėjas Baltasis Erelis tapo net Jungtinių Amerikos Valstijų herbu. O štai kunigaikščių Radvilų herbo Juodasis Erelis puikuojasi Biržų miesto vėliavoje. Apskritai paukštelis gali būti įkvėpimo, likimo ištarmės, ateities numatymo, sielos ir gyvybinės dvasios simboliu. Visa tai randame ir lietuviškose sakmėse, pasakose bei padavimuose. Trys paukščiai – kovas, gandras ir kregždė – nešė žmogui ugnį į jo šaltą ir nejaukų būstą…
Pavasaris džiugina paukščių balsais; oras jų tiesiog būna pritvinkęs. Net ir į miesto šurmulį jie įsiterpia… Paprastieji liaudies muzikos instrumentai – švilpynės, lumzdeliai, skudučiai – neabejotinai mėgdžiojo paukščių balsus. Medžiotojai kitados švilpynėmis viliodavo laimikį. Gal ir muzikavimas tokiu keliu atsirado? Taip rašo Balys Sruoga 1937 m. studijoje „Dainų poetikos etiudai“, pastebėdamas, kad …savo tarpe paukščių giedojimas labai skirtingas, – tam skirtingumui pažymėti liaudis turi pakankamai būdingų žodžių: žvirblis – čirškia, kregždė – čilba, vyturys – čiulba, gegutė – kukuoja, karvelis – burkuoja, lakštingala – suokia, tetervinas – ulbia, gulbė – ulduoja, gandras – klegnoja, zylelė – činkčioja, startelė – čikščioja, kielė – kivikčioja, tilvikas – klįra, slanka – pypčioja, griežlė – griežia, parplys – parpia, tutlys – tutna, baublys – baubia, volungė – klykia, čeklelė- čekšnoja, kurtinys – pakšnoja, gaidelis – riliuoja, antis – kvaksi, žąsis – girksi, višta – karkia, strazdas- rykauja, apuokas – vaitoja, pelėda – ūbauja…
Mūsų tradicinio kalendoriaus pavasario šventės taip pat pragysta paukščių balsais; tos reikšmingos dienos turėjo ir paukščių vardus. Pirmasis tarp sniegynų pasirodo vieversiukas, kaime dar tarmiškai vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Jo diena – vasario 24-oji, sutampanti su Motiejaus vardadieniu. Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau ima griauti žiemos viltis. Vieversiukas – artojo draugas, sakmė pasakoja, kad Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu, linksmintoju: Vyturiuks ant oro aukštai lakioja, Pamatęs artoją, linksmai giedojo… Paukštelį ornitologai vadina dirviniu vieversiu. Jį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!“ Kaimo senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai dar bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas… Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki… Prieš šlapią vasarą vieversys lizdą suka ant kalnelio, o prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms ar kitiems šakniavaisiams sodinti, ir neapsirikdavo.
Merginos stengdavosi iki Vieversio dienos užbaigti verpimą. Juk priežodis ragina: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys iš kuodelio lizdą susisuks“. Mat dienai gerokai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną patižusiu sniegu triskart gerai išsiprausti. Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Šast nuo pečiaus! Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys!“
Kovo 4-oji, Kazimierinės – tai Kovarnių arba Špokų (varnėnų) diena. Šią dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti… O išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis tikrai neverta – tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės”. Nuo stogo ledo žvakėmis dieną jau tiek prilaša balutėn, kad ir žąsinas gali atsigerti…
Ogi kas „padovanojo“ lietuvišką vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį ar kitą kilometrų. Daug kovų dabar žiemoja miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.
Apie kovo 10 dieną gimtinėn parskrenda mažieji giesmininkai. Sakoma, čiulba jau 40 paukščių rūšių! Tik ar suras paukšteliai sutvarkytų ar naujai padarytų ir įkeltų inkilų? Beje, meistrauti berniukai seniau ir pramokdavo, inkilėlius darydami. Galima čia parodyti ir savo išmonę, meninę nuovoką, padirbdinant niekur kitur nematytą namelį paukštukui. Svarbu tik angos dydį ir inkilo gylį išlaikyti tokius, kokius pataria ornitologai – paukščių žinovai. Manyta, jei kovo 10-sios naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių, tokių su „snapeliais“, vadinamų paukštukais.
Kovo 19-oji, Juozapinės dar vadinamos Pempės (Knyvės) diena. Nuo šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Žemaičiai dar taip sako: Pempė sniegą nu kęso krapšto, kielė ledą spir. Tai gandras iš šiltųjų kraštų ant uodegos parnešąs tą „ledspirą”, o kielė baigia išnaikinti paskutines žiemos kliautis. Vaikų dainelėje taip: Aš kielė, Mano kojos kaip piestos. Aš tą sniegą sulesiu, O ledus išspardysiu. Nuo šios dienos merginos tvarko gėlių darželius, keičiasi sėklomis. Iki Pempinių reikėjo prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Nors dar gavėnia, bet tądien galima kelti vestuves, jeigu jau būtinai prireikia. Tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų… Vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su nelengva išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Visuma papročių rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai.
Tik diena persiris per lygiadienį, – ir daugybė permainų gamtoje! Staiga prasmenga pusnynai, išbrinksta medžių pumpurai, išryškina savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės. Apie tą metą ir bene pati svarbiausia iš pavasario švenčių. Tradiciniame kalendoriuje kovo 25-oji diena yra gandro, šio mielo žmogaus įnamio, dar vadinamo starkumi, gužu, bacionu, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinė (kaime nusakoma senu slavišku pavadinimu – Blovieščiai). Tikėtina, kad ši data proistorėje, gal dar akmens amžiuje, laikyta ir metų pradžia. Ogi todėl, kad ne tik jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška atbundanti ir iš savo irštvos išsiritanti karaliauti miške. Šeimininkės per Blovieščius turi anksti atsikelti, – tada per darbymetį nugaros neskaudės. Jei gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, tik molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, – tada vangiai viskas eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios. Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: Eina starkus pro tarpgubį.
Namų ruošos per Gandrinę daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapiniai pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių” bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai – kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. Dar ir kaukarais, – pavadinimu, primenančiu mitinę namų būtybę kauką. Būtinai dalydavosi tomis bandelėmis su kaimynais, kad javai būtų daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Artojams nuo Gandrinių privalu duoti pavakarius, – tekaupia jėgas sunkiems pavasario darbams. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį, po šv. Baltramiejaus, rugpjūčio 24-sios ir išsineša… Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Ir orų permainas gandras parodo: prieš lietų į lizdą velėną neša, prieš kaitrą – žabus. Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji labai sureikšminta. Žmonės lauko darbų nedirbdavo, sakydami „net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Vyrai net išgriuvusios tvoros netaisys, nei kokio kuolo į žemę neįkals. Tačiau aruoduose ar miegose ranka pažarstydavo javų sėklą, – taip ją žadindavo iš po žiemos. Negalima tądien nieko skolinti iš namų – jei perneši per ežią svetimą daiktą, gyvulius susargdinsi.
Dažname mūsų tautiniame paprotyje, tikėjime ar tautosakos kūrinyje slypi labai senų laikų atmintis, daugelio kartų patirtis, tėviškės gamtos pažinimas ir artumas jai. Pavasarinei gamtos atbudimo nuotaikai nelieka abejingas ir šių dienų žmogus.
Prof. Libertas Klimka
685 peržiūrų (-a)