Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) 1952 m. vasario mėnesį parengtoje slaptoje pažymoje gana išsamiai aprašyta ne tik bendra situacija rusų okupuotoje Lietuvoje, bet ir lietuvių tikėjimas greitu amerikiečių atėjimu jų vaduoti.

Pažymoje daugiausia rašoma apie Lietuvos partizanų veiklą, kovą su sovietų pakalikais, agentais, provokatoriais. CŽA slaptame dokumente minimos Kretingos rajono vietovės – Kretingos miestas, Darbėnai, Kartena.

Okupantams tiko „home-made whisky“

Pažymoje nurodoma, kad 1947 m. daug rusų armijos garnizonų vyko į Ukrainą slopinti tenykščių pasipriešinimo kovų, bet vėliau sugrįžo į Lietuvą. Išvykstančius sovietų dalinius lietuviai partizanai aktyviai puldinėjo, pasiimdavo gana gausius karinius trofėjus. Sugrįžusi iš Ukrainos į Lietuvą okupacinė kariuomenė suaktyvino kovą su vietiniais partizanais.

Pažymoje surašyta nemažai detalių apie bendrą partizanų kovą, ištisų šeimų, moterų dalyvavimą pasipriešinimo kovoje. Minimos ir rusų žiauraus elgesio detalės.

Nuo 1948 m. pavasario iki rudens į Kartenos aikštę (…) buvo atvežti 36 partizanų lavonai. Taip pat buvo paimtas vienas partizanas. (…) Kartenos gyventojai pasakojo, kad rusai partizanus laidojo apsaugos pajėgų sode“ (šalia buvusios NKVD būstinės, pastatas buvęs priešais dabartinę seniūniją – aut. pastaba). Pažymoje rašoma, kad po 1948 m. žuvusių partizanų palaikai nebūdavo viešai demonstruojami miestelių aikštėse, okupantai kūnus užkasdavę arba išveždavo į kitas vietas.

Atskiras CIA pažymos skyrius skirtas partizanų aprangos aprašymui. Ten nurodoma, kad partizanai rengiasi įvairiai, bet naudoja ir Lietuvos kariuomenės aprangą. Drabužius, uniformas, avalynę partizanai tiesiog perka pas rusus, dažniausia maino už naminę degtinę (dokumento originale – „home-made whisky“). Žinant rusų kariuomenės moralę, nesunku patikėti CŽA pažymos informacija, kad partizanai, reikalui esant ir atsižvelgiant į aplinkybes, maskuodamiesi sėkmingai keisdavo apdarą – nuo paprastų kasdienių drabužių iki MVD pareigūnų uniformų.

Jau 1951 m. partizanams buvo vis sunkiau gauti būtinos amunicijos. „Dabar trofėjinių ginklų neliko, o visi kiti ginklai užregistruoti, šovinių gauti beveik neįmanoma. Partizanai turi tik senus ginklus sudaužytais vamzdžiais; šoviniai ir granatos nesprogsta. Automatiniai pistoletai užkliūva ir dažnai būna sužeidimų, dėl kurių partizanai žūva“.

Pažymoje neužmirštas ir partizanų apsirūpinimas maistu: „Pradžioje maistą imdavo iš sandėlių. Partizanai nieko neima iš padorių ūkininkų, net kai jie atiduoda savo įnašus valstybei. Kartais partizanai paprašo ūkininkų duoti jiems obuolių ar ko nors kito valgyti. Kita vertus, iš komunistams prijaučiančių ar aktyvistų ūkininkų partizanai, perspėję šiuos asmenis, paima viską, ko reikia. Iš kolūkio partizanai paima kiaules ir kitus gyvulius. Kolchoznikai dažnai remia partizanus ir duoda jiems tai, ko reikia. Šiuo metu, kadangi partizanų skaičius gerokai mažesnis ir jų aktyvumas sumažėjęs, jie gali slapstytis mažose grupelėse, o patys geriausi – gauti maisto taikiu būdu“, – rašoma amerikiečių žvalgybos pažymoje.

Dokumente aprašytas vienas konkretus apsirūpinimo maistu epizodas: „1948 m. rudenį trys partizanai jau sutemus nuėjo pas Kūlupėnų, tarp Kretingos ir Plungės, sandėlininką. Jie užrakino sandėlininką jo namuose, paėmė sandėlio raktus, paėmė kelis vežimus (apie šešias tonas) rugių. Vežimai buvo rasti kitą rytą prie Salantų ir Kalnalio,  nors partizanai buvo pasitraukę priešinga kryptimi“.

Amerikiečių žvalgyba rinko informaciją, kaip vyksta partizanų ryšiai su išoriniu pasauliu. Pažymima, kad tam tarnauja tik jų patikrinti ryšininkai, kurie sugeba partizanus aprūpinti pinigais, dokumentais, įsidarbinti okupantų saugumo kontroliuojamose įstaigose, rinkti ir partizanams perduoti svarbią informaciją.

Kovai su partizanais okupantai aktyviai naudojo įvairius provokatorius, tarp jų būdavo ir moterys. Vienas epizodas su provokatore iš Kartenos yra užfiksuotas: „Rusai siuntė ir moteris. Rusų atsiųsta mergina įstojo į partizanus ir gyveno su jais pusę metų. Iš jų išėjusi, ji išdavė daug partizanų ir parodė rusams jų bunkerius. Ši mergina yra komjaunimo narė ir dabar dirba Kartenos rajono viršininko tarnaite“.

Lyderystės pavyzdžiai

Išslaptintoje CIA pažymoje nėra minimos konkrečios pavardės, tik vietovės. Dėl kalbinių skirtumų netgi vietoves kartais būna sunkoka nustatyti, tačiau aprašyti, surinkti partizanų veiklos faktai net ir šiandien kelia susižavėjimą jų drąsa, išradingumu, kūrybiškumu.

Kaip partizanai prasimanydavo pinigų? – dažniausiai drąsiomis kovinėmis atakomis. „1948 metais partizanai iš sargo namų Kretingoje paėmė 20 000–25 000 rublių. Jie nebuvo sugauti, nors garnizonas buvo įsikūręs tik už pusantro kilometro nuo sargo namų“, – byloja vienas epizodas. Kitas epizodas: „1948 m. vasarą buvo apiplėštas Šateikių kooperatyvas. Buvo paimtos medžiagos, degtinė, maistas ir pinigai. Administratorius bandė užkirsti kelią plėšimui, tačiau buvo sumuštas. Kooperatyvo darbuotojai buvo suimti, bet po dviejų ar trijų savaičių paleisti, nes prieš juos nebuvo parodymų“.

Tačiau būdavo ir kitokio pobūdžio plėšimų: „1948 m. buvo apiplėšta Lieplaukės geležinkelio stotis. Du asmenys surengė išpuolį ir paėmė 28 000 rublių. Vienas iš užpuolikų nuklydo apie aštuonis kilometrus nuo stoties ir pradėjo gerti. Jis buvo aptiktas, o kai bandė pabėgti, buvo nužudytas. Jo drabužiuose rusai rado 10 000 rublių. Kitas užpuolikas pabėgo į mišką“.

Partizanų kovos būdus gerai iliustruoja jų siekis naikinti okupantų transporto priemones: „Partizanai iškrauna arba degina sunkvežimius, vežančius apsaugos daliniams prekes ir ginklus. Sukūrę spąstus, jie meta granatas į sunkvežimius. Taip nutiko kartą Voveraičių girioje, kai partizanai buvo pakeliui į Kretingą. Tame pačiame miške 1947 m. partizanai sudegino automobilį, kuriuo važiavo trys rusai, o po kurio laiko – dar ir septyni rusai. Darbėnų apylinkėse suniokojo tris sunkvežimius, vežusius „istrebitelius“. Tai buvo daroma su kulkosvaidžiais ir granatomis. Kadangi po tokių užpuolimų atvykdavo dideli būriai, partizanai iš karto po atakų palikdavo regioną“.

Pažymoje yra informacijos ir apie tragiškus partizanų praradimus. „1949 m. prie Kartenos buvo aptiktas bunkeris, kuriame gyveno keturi partizanai. Miškus apsupo Kretingos, Salantų, Kartenos garnizonai. Du partizanai pabėgo, o du – moteris ir vyras – žuvo. Dar dvi-tris dienas miškuose buvo ieškoma pabėgusių partizanų, tačiau jų nerasta“.

CIA pažyma baigiasi nedidele pastaba apie bendrą padėtį Lietuvoje. Ji gana iškalbinga: „Sklinda gandai apie karo galimybę pavasarį ar rudenį [manoma, 1952 m.]. Lietuviai tiki šiais gandais, nes laukia išsivadavimo.

Garsiakalbiai įrengiami gamyklose, darbuotojų gyvenamosiose patalpose, aikštėse, geležinkelio stotyse, traukiniuose ir kt. Jie įrengiami taip, kad asmenys visada girdėtų garsiakalbius. Šie garsiakalbiai perduoda vietines naujienas, naujienas iš užsienio, muziką ir informaciją apie Sovietų Sąjungos pasiekimus, apie įgyvendintus planus, darbo didvyrius, žadančius padidinti savo darbo procentą ir kt. Be to, jie pasakoja apie apgailėtiną kapitalistinių šalių padėtį, britų karių atsisakymą kovoti už imperialistinius amerikiečių interesus, amerikiečių protestus prieš savo sūnų šaukimą į kariuomenę ir kt. Žinios apie parašų rinkimą už taiką, propaganda prieš popiežių ir religiją, tūkstančiai vargšų darbininkų atsisakymas krauti laivus ir t. t. Laikraščiais taip pat perduodama propaganda“.

Dėl propagandos, slaptoje CIA pažymoje aprašytoje dar 1952 m. pradžioje, tai niekas nesikeitė iki pat 1990 metų. Beje, putlerio valdomoje Rusijoje nedaug propagandos pasikeitimų ir šiandien.

Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS

CŽA dokumento pirmasis puslapis.

 242 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes