Praėjusį pirmadienį turėjome retą galimybę pamatyti unikalų reiškinį. Kartu su sniegu per Jurgines, LRT studijoje vyko pirmieji kandidatų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose debatai. Jie buvo skirti užsienio politikos temai.
Debatuose dalyvavo Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ keliamas buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas, Darbo partijos pirmininkas Seimo narys Andrius Mazuronis, save išsikėlęs medikas Eduardas Vaitkus, advokatas Ignas Vėgėlė, partijos „Nemuno aušra“ lyderis Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, antros kadencijos prezidento poste siekiantis ekonomistas Gitanas Nausėda, valdančiųjų konservatorių keliama premjerė Ingrida Šimonytė ir Laisvės partijos iškeltas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas.
Jei ne šie debatai per LRT, vargu, ar ženkli Lietuvos piliečių dalis apskritai būtų sužinoję, jog gegužės 12 d. reikės ateiti į rinkimų apylinkes ir išreikšti savo valią. Yra dalis rinkėjų, kuriems televizija, o juo labiau LRT, nekelia jokio pozityvaus jausmo ir jie šio kanalo tiesiog nežiūri, kaip toksiško ideologinio brukalo. Tai kaip žmonės gali susidaryti teisingą nuomonę už ką balsuoti, jei nevyksta jokie gyvi susitikimai salėse?
Į rajonus kandidatai kažkaip nebevažiuoja. Tokia mada – išgyvendinta. Ant stulpų ir tvorų – nei vieno veido. Jų nėra net pakelės reklaminiuose stenduose ar autobusų stotelėse. Pavyzdžiui, iš visų 8 kandidatų į Kretingą buvo atvykęs tik Remigijus Žemaitaitis. Kiti sukinėjosi kažkur aplink Klaipėdą ir Palangą, o į agrarinius rajonus vengė kišti nosį. Ir tai suprantama, nes išrinkti jie turės pritarti Briuselio žemės ūkio politikai, o ji – nepalanki šiuo metu žemę dirbančiam žmogui.
Nebevažiuoja kandidatai į rajonus todėl, kad greičiausiai jų komandų viešųjų ryšių specialistai įsitikinę, jog pirmiausia būtina užkariauti miestų gyventojų širdis, nes jie yra tie „nuomonių formuotojai“ beviltiškai atsilikusiems kaimiečiams. O tai galima padaryti daug pigiau, t.y. ne gatvių tvorose kabinant plakatus, ne aktų salėse, nedeginant veltui benzino, bet per socialines medijas, kurias tie miestiečiai dažniausiai aktyviau naudoja nei provincialai. Kandinatai nebeužsako straipsnių rajoniniuose laikraščiuose. Tačiau toks nerūpestingas požiūris yra visų be išimties kandidatų klaida, nes per rinkimus, kurie būdavo anksčiau, lemiamą žodį tardavo kaimiškų rajonų rinkėjai. Šį kartą jie nedovanotinai pamiršti.
Politologai teisingai sako, kad debatai buvo vangūs, dalyviai neišdėstė nuoseklių vizijų, bet išryškėjo dvi kandidatų grupės: keturi žadėjo tęsti dabartinę užsienio politikos kryptį ir jie esą – visiškai provakarietiški, o kiti pateikė alternatyvias pozicijas. Ir tai yra demokratijos laimėjimas. „Provakarietiški“ dažnam rinkėjui reiškia – nusibodę, pilki ir neįdomūs. O kitiems – stabilūs bei patikimi. Tačiau alternatyvininkai įdomesni kaip asmenybės, nes jie kalba kitaip, ir yra kūrybiški, nes siūlo ne užsistovėjusią lentynose dešrą, o kažką šviežio, nepatirto, o gal ir rizikingo.
Nuolatinis ieškojimas ko nors naujo ir nepatirto – užprogramuotas pačioje žmogaus genetikoje. Ir tai ne populizmas, o tiesiog klasikinė konservatizmo bei progresyvinio požiūrių dvikova. Tai nereiškia, kad tie, kurie nusistovėjusiai „vakarietiškai“ politikai siūlo alternatyvas yra kaip nors parsidavę ar tarnaujantys Kremliui. Jie tiesiog tuos pačius dalykus mato kitu kampu. Tokia diskusija yra užprogramuota bet kokioje žmonių bendruomenėje, bet kokiu klausimu.
Klausant debatų, reiktų atverti protus, informaciją priimti kūrybiškai, reliatyviai, atmetant bet kokius ideologinius naratyvus bei dualizmus: „vakarietiškas“ – „kremlinis“. Nuo ideologinių klišių reiktų gebėti kažkaip atsiriboti. Būtent taip žmonės kadaise sutiko širdžių prezidentą Rolandą Paksą, nors sistema po to su juo susidorojo. Pakso pavyzdys mums sako, kad Lietuvai reikia drąsesnio lyderio, kuris atstovėtų paprastą žmogų ir nuo išorinių globalių grėsmių, ir nuo vidinių, pavyzdžiui – „giluminės valstybės“ (deep state) apraiškų, kai tam tikri niekur nerinkti asmenys su dideliais pinigais dedasi esą aukščiau valstybės, siekia įtakoti pasirinkimus bei mėgina spręsti mūsų likimus. Juk prisimename ir MG Baltic, ir „valstybininkų“ istorijas.
Kodėl šie rinkimai nuobodūs? Gal todėl, kad visi jau pasirinkome už ką balsuosime? Netiesa, aš asmeniškai nesu pasirinkęs. Gal „giluminės valstybės“ dėdės ir tetos jau viską numatė iš anksto, gal dirbtinis intelektas paskutinę minutę sugadins VRK kompiuterius, jei matys, jog laimi žmonių, o ne iš anksto numatytas „savas“ favoritas. Nuo tokių dalykų mes, deja, neapsaugoti. Jei 2020 m. sugebėjo pavogti rinkimus iš Donaldo Trumpo, tai kur garantija, kad Lietuvoje tai nepasikartos?
Politologai teisingai pastebi, jog visiems kandidatams trūksta vizijos. Debatai labiau priminė bet kurią diskusijų, komentarų apie užsienio politiką laidą, kur aptariami buvę sprendimai, kaip veikta iki šiol, ką daro mūsų sąjungininkai. Taip pat reiktų pritarti politologų išsakytiems argumentams, jog trūko aiškių gairių, kiekvieno aiškios programos, ką nori toliau per ateinančius 5 metus dirbti.
Tačiau labiausiai lauktume ne naujų televizinių debatų, kur kalbančios galvos, kandidatuojančios į aukščiausią šalies postą, dėstys savo mintis kitomis svarbiomis temomis, pavyzdžiui regionų ar žemės ūkio politikos klausimais. Norėtųsi, kad tokios diskusijos vyktų ne sintetinėje blizgučiais padabintoje TV studijoje, o akistatoje su gyvais žmonėmis mažų miestelių kultūros centrų salėse. Bet ar išdrįs dabartiniai kandidatai pažvelgti žmonėms į akis? Šiuo metu jie atrodo kaip vagys, kurie bijo akistatos su paprastu žmogumi, nes puikiai supranta, jog teks meluoti. Duok, Dieve, kad atvažiuotų! Bet laiko tam liko labai mažai. Tad ir vėl rinksime katę maiše?

 220 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes