Plačiai yra žinomas politikoje naudojamas triukas, kai nuo visuomenės norint nuslėpti kažkokį svarbų, bet ne itin švarų veiksmą, į viešumą išmetama ir dirbtinai išpučiama kokia nors mažareikšmė, tačiau žmonėms aktuali problema. Tuomet įsisukusi į tuščias svarstymo diskusijas, visuomenė dažnai prasnaudžia jai nepalankaus sprendimo priėmimą, kuriam žmonės nespėja pasipriešinti.
Greičiausiai tai tėra sutapimas, tačiau labai panašu, kad lygioje vietoje kilusi šaulių vardo suteikimo stadionui diskusija nuo žmonių akių lyg pridengia kažkokią valdžios ruošiamą šunybę. Arba toks savivaldybės vadovų užsispyrimas nustekentą stadioną čia ir dabar pavadinti šaulių vardu, eilinį kartą rodo rajono valdančiųjų nepagarbą kretingiškiams. Valdžia taip nusprendė ir turėkitės. Lygiai taip pat, kaip kretingiškiai šalia stadiono esančiam parkeliui „turi“ žmonėms numestą kunigo B. Burneikio vardą. Ar daug kas apie tokį parko pavadinimą iš viso žino?
Aišku, į valdžios užmačias rekonstrukcijos vis dar laukiančiam stadionui suteikti pavadinimą būtų galima numoti ranka – pasisiuskite ir ant popieriaus vadinkite taip kaip norite. Vis tiek žmonėms tai bus miesto centrinis stadionas. Tačiau, akivaizdu, rajono gyventojus suerzino toks politikų požiūris į juos ir į sporto visuomenės lankomą objektą.
Šią savaitę tarybos komitetų posėdžiuose dalyvavusi savivaldybės pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkė ir vicemerė Vaida Jakumienė nuolat pabrėždavo, kad visuomenės nuomonės šiuo klausimu neprireikė todėl, kad stadionui pavadinimas suteikiamas ne naujai, o atkuriamas buvęs, istorinis.
Ar tikrai? Lyg komisijos posėdžio protokole nebūtų įrašyta, kad, anot komisijos nario, rajono istoriko Juliaus Kanarsko, stadionas neturėjęs konkretaus, oficialaus pavadinimo. Todėl vicemerę būtina pataisyti, kad vis dėlto, tai – naujo pavadinimo suteikimas, kuriam, kaip ir Pranciškonų stadiono atveju, visuomenės nuomonės reiktų atsiklausti.
Iš tarpukaryje leisto šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ yra žinoma, kad 1933 metais prie Kretingos šaulių kuopos būstinės miškų departamentas skyrė sklypą, kuriame už savo bei rėmėjų lėšas, pačių šaulių ir samdytų žmonių darbu buvo įrengtas sporto aikštynas, kuriam iš viso buvo skirta apie 6 tūkst. litų.
Tai buvo šaulių kuopai priklausantis ir jų fiziniam parengimui skirtas aikštynas, kuriame prieš karą vykdavo ir Kretingos visuomenės lankomi sporto renginiai. Todėl visiškai suprantama, kodėl žmonės stadioną ir vadino šaulių vardu.
Dabar šio klausimo „stūmikai“ taryboje bando akcentuoti, kad šaulių įrengtam stadionui būtų teisinga šiandien suteikti ir šaulių vardą. Pagal tokią logiką, atkuriant istorinę tiesą, miestas šaulių sąjungai turėtų sugrąžinti ir patį stadioną?
Tačiau tarpukaryje įrengtas šaulių stadionas, kaip ir šaulių kuopai priklausęs namas, iki šių dienų neišliko. Išilgai tuometės Šaulių (dabartinės Žemaitės) gatvės buvusio aikštyno vietoje sovietmečiu buvo įrengtas naujas, gerokai praplėstas ir visiškai kitokios konfigūracijos stadionas. Ir pastatytas jis buvo ne už tarpukario litus, bet už sovietinius rublius.
Todėl, kaip antradienį komiteto posėdyje vaizdžiai mėgino palyginti tarybos narys Saulius Šopaga, tai nėra pavogto dviračio sugrąžinimas, nes tą šaulių dviratį seniai sunaikino sovietų valdžia ir vietoj dviračio sukūrė motorolerį.
Prieš karą buvusį šaulių aikštyną ir dabartinį stadioną sieja tik geografinė vieta. Pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje jos pirmininkė V.Jakumienė teigė, kad pavadinimo stadionui suteikimas būtų lyg skolos šauliams sugrąžinimas. Tačiau, reiktų pripažinti, kad šiandieninė Kretingos visuomenė šauliams nėra skolinga, o stadionas su šiandienos šaulių sąjunga niekuo nesisieja.
Šioje valdžios užsuktoje istorijoje yra ir neskanus politinio deguto šaukštas. Pirmą kartą šaulių sąjungos Vakarų (jūrų) šaulių 3-osios rinktinės vadas Rolandas Lukšas stadioną pavadinti šaulių vardu paprašė pernai sausį. Tačiau tuomet buvo prašoma ir rekonstruotame stadiono tribūnų pastate panaudos pagrindais dalį patalpų suteikti Vakarų šaulių 305 – ąjai kuopai.
Įgyvendinant šį prašymą kontaktiniu asmeniu R.Lukšas skyrė šios kuopos vado pavaduotoją Romandą Žiubrį. Tą patį, kuris pernai pavasarį buvo išrinktas į Kretingos rajono tarybą, o kiek vėliau patapo muziejaus direktoriumi.
Tuomet komisija nusprendė klausimą dėl šaulių vardo suteikimo stadionui atidėti ir prie jo sugrįžti baigus stadiono rekonstrukcijos darbus. Tokios pačios nuomonės buvo ir J.Kanarskas, kuris siūlė šiuo klausimu organizuoti atviras diskusijas su visuomene.
Šiemet kovą vėl gavus šaulių prašymą, žinomas Kretingos istorikas jau kalbėjo kitaip. Jis pritarė šiam siūlymui ir aiškino, kad per metus nuomonę pakeitė per tą laiką pasidomėjęs šaulių kuopos istorija ir jų nuveiktais darbais. Nors ši istorija jam turėjo būti žinoma labai seniai – kaip tarpukaryje aikštyną įrenginėjo šauliai, jis buvo aprašęs dar 2018 metais išleistoje savo knygoje „Kretingos istorijos bruožai“.
Tikroji nuomonės pasikeitimo priežastis yra labiau negu aiški – nors antrame šaulių rinktinės rašte R.Žiubrys ir nebuvo minimas, prieštarauti savo darbdaviui muziejaus direktoriui J.Kanarskas neišdrįso. Be to istorikas, kaip ir tarybos valdančiosios daugumos nariai, nėra užmiršę, kad šaulių sąjungai priklauso ir meras Antanas Kalnius.
Antrame prašyme jau buvo nutylėtas šaulių kuopos noras rekonstruotame stadione gauti patalpas. Matyt, to prašyti ir nebereikėjo, nes stadioną pavadinus šaulių vardu, kas prieštarautų rekonstruotoje tribūnų dalyje jiems skirti ir patalpas.
Tarpukario šaulių indėlis į Kretingos sporto vystymąsi yra akivaizdus ir jo niekas neneigia. Be jokios abejonės, tas indėlis kažkokia išraiška turėtų būti paženklintas. Tai galėtų būti, kad ir kuklus monumentas, informuojantis, kad šioje vietoje šauliai buvo įrengę aikštyną, kuris davė pradžią šiam stadionui.
O pats stadionas yra labiau sietinas su „Minijos“ futbolo klubo vardu. Juoba, kad šiemet sukanka 60 metų, kai „Minija“ iškovojo Lietuvos futbolo taurę, o šalies čempionate užėmė 3 vietą, už savęs palikdama Vilniaus ir Kauno klubus.
Racionalų pasiūlymą yra pateikęs Kretingos krašto istorijos entuziastas Romualdas Beniušis – stadioną pavadinti „Minijos“ vardu, šalia esančiam šaulių sodintam ir iki šių dienų išlikusiam parkui suteikti Kretingos šaulių vardą, o kunigą B.Burneikį įamžinti dabar bevardžiame skvere prie stiklinio kryžiaus.
Ar tarybos nariai pritartų, kad tokiu atveju būtų panaikintos visos dirbtinai sukeltos gyventojų priešpriešos?
