Vartant tų metų vasaros „Švyturio“ laikraščio segtuvą, dėmesį patraukė detalės, kurios dabarties vertinimu atrodo lyg paimtos iš kokios nors skurdžios pasaulio pakraščio valstybėlės. Tačiau taip gyvenome ir apie tai rašėme tik prieš ketvirtį amžiaus jau Lietuvos nepriklausomybės sąlygomis. Kitos detalės atskleidė, kokios bergždžios buvo mūsų pastangos saugoti ir puoselėti lietuviškumą. O, kaip sakoma, detalės lemia viską.

Vasaros pradžioje, kai gyvūnų maisto gamintojai „Master Foods“ galutinai baigė ieškoti naujai gamyklai tinkamo sklypo ir pasirinko Klaipėdos rajoną, Seimo narys, Lietuvos Centro sąjungos pirmininkas Romualdas Ozolas atsiuntė laišką Kretingos savivaldybės tarybai, kuriame teigiamai įvertino rajono politikų principingumą sprendžiant sklypo klausimą. „Nors ir šiek tiek vėluodamas, dėkoju už Tarybos padarytą sprendimą atmesti „Master Foods“ pretenzijas: tai yra deputatams garbę darantis sprendimas, parodantis jų sugebėjimą atsispirti netgi stipriausiam spaudimui, jeigu jis ragina pritarti neteisėtumui. Turiu vilties, kad sprendimas neatneš žymių nuostolių rajonui ir miestui, kuriais nuolat buvo bandoma argumentuoti būtinumą įsileisti „Master Foods“. Palangos, kaip perspektyviausio Lietuvos kurorto, neproblemiškos plėtros galimybių išsaugojimas yra ir Kretingos plėtojimosi ir bei investicijų strateginė kryptis“, – rašė R. Ozolas.

Tarp redakcijai rašytų laiškų bei telefono skambučių galima aptikti informacijos, kuri lyg didinimo stiklas atskleidžia buvusias aistras. Štai birželio 10 d. laikraščio numeryje gyventojai piktinosi „Kretingos vandenų“ pakeltomis vandens kainomis. Rajono meras atsakė, kad savivaldybės taryba atsižvelgė į įmonės prašymą branginti vandenį, nes įmonė neišgyvena. Meras patikino kretingiškius, kad šio klausimo svarstymas vyks ir kitame tarybos posėdyje, nes įmonė kol kas nepateikė jokių skaičiavimų, jokių finansinių duomenų.

Vandens branginimas pykdė kretingiškius. Toks Vladimiras Batuchtinas įpykęs rašė, „kokią teisę turi SP UAB „Kretingos vandenys“ tvarkyti mano turtą, skaitiklius, nesudarydami su manimi jokios sutarties? 1998 m. liepos 10 d. Butų ūkiui sumokėjau eksploatacijos mokestį. Tame pačiame lapelyje vėl įtrauktas eksploatacijos mokestis į vandens kainą SP UAB „Kretingos vandenys“. Kokią teisę turi SP UAB „Kretingos vandenys“ vadovai taip elgtis? Kiek galima neteisėtai imti pinigus iš gyventojų? Kainos kyla dėl neūkiškumo, netvarkos SP UAB „Kretingos vandenys“. O vandens kokybė negerinama“. Kretingiškis akivaizdžiai nesuprato, koks ir kodėl yra tas eksploatacijos mokestis, jam, matyt, labai patiko rašyti tas pyktį keliančias raides „SP UAB“.

Pieno tiekėjai iš Vaineikių skundėsi, kad Kretingos pieninė su jais neatsiskaitė dargi už 1994 metus! Kiek dar reikės laukti? Redakcijai atsakė buvęs tos pieninės direktorius Gerardas Masiulis, kuris jau buvo tapęs naujosios žuvies perdirbimo įmonės direktoriumi, pieninėje nebedirbo. Tačiau ir savo buvusių pareigų dar niekam nėra perdavęs, nes per akcininkų susirinkimą neatsirado nė vieno, kas norėtų vadovauti tai Kretingos pieninei. Taigi, laukiama pieninės bankroto, įmonės turto išpardavimo, o tada kreditorių eiliškumo tvarka su pieno tiekėjais ir bus atsiskaityta.

Šiaip jau keista būtų logika: vadovas atveda vieną įmonę į bankrotą, tačiau lengvai tampa naujos įmonės direktoriumi. Ar tai dėl gerai pažįstamų draugelių įtakos, ar toks neišsprendžiamas vadovaujančių kadrų trūkumas buvo rajone?

Redakcijai guodėsi Salantų ligoninės darbuotojos dėl savanaudiškai skirstomos gaunamos labdaros. Apskritai geru žodžiu minėdamos ligoninės vyr med. seserį Silvą Kelpšienę, moterys teigė, kad „didžiausią kąsnį pasilieka sau, sulčių ar dar ką geresnio duoda savo draugėms, prigrasinusi: „Tik niekam nesakyk“. Žodžiu, tam davė, tam davė, o trečiam neliko“. Moterys sakė, kad visos turinčios vaikų ir visoms būtų malonu pamaloninti savuosius kad ir tomis sultimis. Pavardžių skelbti jos nenorėjo, nes sakė: „Dar norime dirbti“.

S. Kelpšienė sakė, kad labdara pasidalino Kartenos ligoninė, davusi šiek tiek sulčių bei sausainių ir sausų pusryčių. Čia pat ligoninėje ir buvo pasidalinta ta labdara, su kolegomis ragaujant sultis ir sausainius. O Salantų ligoninės vyr. gydytoja Nijolė Elijošaitienė teigė, kad gaunamą labdarą skirsto komisija.

Štai tokie būdavo provincijos gyvenimo reikalai.

Vienam skaitytojui parūpo, ar savivaldybės gydytoja Vilhelmina Daugėlienė gali dirbti dviem etatais. Kaip galima suprasti, be savivaldybės, ji dar dirbo ir Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centre, nes jos vadovas redakcijai teigė, kad taip galima. O rajono meras Juozas Šakinis paaiškino, kad savivaldybės administracijoje gydytoja dirba tik puse etato, „mes tik džiaugiamės, kad ji sutiko dirbti! Ir esame patenkinti, kad dirba gerai, rūpestingai“. Ar tai buvo skaitytojo pavydas, ar įprastas klausimas?

O toks skaitytojas T. B. redakcijai buvo parašęs, kad Kretingos savivaldybė be reikalo ruošiasi išlaidauti, Rotušės aikštėje, kur sustoja autobusiukai, statydama stoteles su stogeliais. Kam čia išlaidauti? Juk pakaktų tik keleto suoliukų: „Juk čia ne koks kaimas, žmonės nelaukia autobuso ilgai. Vasara… Į Kretingą važiuoja ekskursijos. Gėda, kad nėra kur žmogui atsisėsti“, – rašė T. B. Bet aikštėje vėliau atsirado ir suoliukai, ir stogeliai.

Verslo gyvenimo grimasas puikiai iliustruoja vasaros pradžioje redakcijoje gautas dviejų Nausėdų gyventojų laiškas, kuriame piktinamasi, kad „gyvenvietės kelias žvyruojamas žvyru su šiukšlėmis! Jame pilna šiferio, stiklo, skudurų, netgi kažkokių senų rakandų“, – rašė gyventojos. Signalą tikrino Darbėnų seniūnas E. Stalmokas, faktai pasitvirtino. Pasak seniūno, „tragedijos nėra, bet gyventojos teisios. Mūsų rangovas UAB „Damba“ trūkumus žadėjo pašalinti“.

Gali būti, kad žvyras buvo imamas iš karjero, kurį visą ar jo dalį aplinkiniai gyventojai buvo pavertę nelegaliu sąvartynu. Deja, tada redakcija tokios versijos netyrė.

Fotografas Jonas Šimkus redakcijai atsiuntė Rotušės aukštės vaizdelį – taksi stovėjimo vietas žymintį ženklą. Jis – rusų kalba! Autorius rašo: „Taksi stovėjimo aikštelė yra ne kokiame nors Rusijos mieste, o Kretingoje, Rotušės aikštėje“. Kažin, ar po „Švyturio“ replikos tas rusiškas ženklas buvo greit pakeistas?

Vasaros pradžioje laikraščio rubrikoje „Mūsų miestelio žmonės“ buvo rašyta apie Kartenos žmones. Rašiniai buvo apie ilgametį mokyklos direktorių Jurgį Račkauską, tautodailininkus Antaną Sungailą bei Žydrūną Surblį.

Pensininku tapęs J. Račkauskas kultūros namuose įkūrė dailės studiją, kuri, prigesus kultūrinei veiklai, buvo performuota į mokinių dailės studiją ir įsikūrė mokykloje. Mokytojo ir mokinių paveikslai puošia mokyklą, paties J. Račkausko darbai buvo eksponuojami Kartenos seniūnijoje, įvairiose Kretingos salėse, Klaipėdoje, Telšiuose, Plungėje. Jis aktyviai dalyvavo Klaipėdos Žvejų kultūros rūmų dailės studijos „Guboja“ veikloje.

Žydrūnas Surblys dirbo Kartenos mokyklos darbų mokytoju, jo pomėgis – gintarinių papuošalų kūryba. 1997 m. Vilniaus „Stiklių“ galerijoje įvyko pirmoji jo sukurtų gintarinių papuošalų personalinė paroda. Jis neseniai pabuvojo Vokietijoje, kur susipažino su Tiuringijos kraštu.

O neseniai tautodailininko pažymėjimą gavęs Antanas Sungaila kuria medines skulptūrėles. Prieš apsigyvendamas Kartenoje, A. Sungaila apie 10 metų dirbo Plungės „Minijoje“, o kai įmonė sunyko, jo drožti rūpintojėliai, nykštukai, įvairios kaukės atsidūrė karteniškių namuose. Menininkui nesvetimas ir teptukas, nors labiausiai džiaugėsi tuo, kad jo medines skulptūrėles, ypač drožinėtus briedžius, Nidoje noriai perka vokiečių turistai. Dar vienas Antano pomėgis – vaidyba, jis dalyvavo ne viename J. Račkausko režisuotame spektaklyje.

Prasidedant kurortiniam sezonui, Kretingos savivaldybės lituanistė A. Skieruvienė atkreipė verslininkų dėmesį į valgiaraščiuose rašomus patiekalų, valgių pavadinimus, aklus vakarietiškų pavadinimų mėgdžiojimus. Juk bulvės „Fri“ – tai gruzdintos bulvytės, bulvių „čypsai“ – bulvių traškučiai, „hamburgeris“ – mėsainis, „hotdogas“ – dešrainis ir t. t. Kalbininkė atkreipė dėmesį ir į lietuviškų valgių, patiekalų, produktų pavadinimus, o norint sužinoti, kaip teisingai juos vadinti, siūloma įsigyti knygelę „Atmintinė rašančiam prekių etiketes, valgiaraščius“. Ką gi, prabėgę dešimtmečiai parodė, kad į tuos lietuviškus pavadinimus ar atitikmenis šiandien jau visiems gerokai nusispjauti. Kai pamatai iškabą „Bubble Tea“, neišvengiamai pagalvoji: „O apie ką čia?“ Niekas net negalvoja kad ir mažiausiomis raidelėmis kažkur kamputyje užrašyti, jog tai – burbulinė arbata.

1998 m. vasaros pradžioje akcinė bendrovė „Geonafta“ šalia „Žemaitijos sodų“ bendrijos pradėjo gręžti septintąjį naftos gręžinį. „Atlikus geologinius tyrimus, tikimasi rasti nemažus kiekius juodojo aukso, kurie turėtų glūdėti maždaug 1900 metrų gylyje. Per parą išgręžiama maždaug po 70 metrų. Septintąjį gręžinį tikimasi išgręžti šio mėnesio (birželio) pabaigoje, po to bus atliekami jo bandymai“, – rašė „Švyturys“.

 

Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS

 204 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes