OLYMPUS DIGITAL CAMERA

„Švyturys“ beveik prieš porą metų (2022 11 26) rašė apie ukrainietį chirurgą Oleksandrą Lytvynenko, su šeima pabėgusį iš rusų nusiaubto, sugriauto Mariupolio. Po sudėtingos filtracijos rusų okupuotoje teritorijoje gydytojo šeimai pavyko pasiekti Sankt-Peterburgą, vėliau – Estiją, Latviją, o Lietuvoje – Klaipėdą. Čia atsitiktinumo dėka Oleksandras sužinojo, kad gydytojas gali būti reikalingas Kretingos ligoninėje.
Taip chirurgas atsidūrė didžiausioje rajono ligoninėje. Su juo bendraujant pirmą kartą, kalbėjomės rusiškai, dabar – lietuviškai. Klausiant, kaipgi prabėgo dveji metai, kaip pavyko pritapti prie lietuviškos aplinkos, šeimai tvarkyti įvairius valdiškus formalumus, mokytis lietuviškai, gydytojas teigė, kad viskas klostėsi gana sklandžiai. Gal kiek kukliai pats vertindamas savo gebėjimą kalbėtis lietuviškai, vėliau O. Lytvynenko prasitarė, kad pamažėl ima suprasti ir žemaitiškai. Taip jau yra – aplinkui vien žemaičiai, o jeigu dar pasitaiko pacientas iš atokesnio kaimo, be žemaičių tarmės anas neapsieina.
„Ligoninėje žemaitiška tarmė skamba nuolat, tai girdžiu ir iš pacientų, ir iš kolegų. Tad žemaitiška tarmė mano klausai ne svetima, tai – kasdienybė. Nemokant lietuviškai būtų sunkiau. Lietuviškai reikia ne tik bendrauti su pacientais, bet ir visi dokumentai pildomi lietuvių kalba. Tad reikia stengtis, dabar jau galiu lietuviškai bendrauti be išorinės kolegų pagalbos“, – sakė gydytojas.
Pasak O. Lytvynenko, adaptuotis visiškai naujose sąlygose padėjo darbas, nuolatinis bendravimas su kolegomis, pacientais.
„Daug dirbu, dirbu Skubios pagalbos skyriuje, savo skyriuje, budžiu ligoninėje, man patinka darbas. Tai padeda užmiršti matytą žiaurumą, karo baisumus, atgauti pusiausvyrą. Kretingoje puikūs žmonės, ramybė, saugu, tad atsidavimas darbui – lyg ir natūrali būsena,“ – kalbėjo O. Lytvynenko.
Gydytojas pasakojo, kad žmona tebedirba Klaipėdos universiteto ligoninėje, penkiametė dukrelė lanko vaikų darželį. Vyresniajai dukrai, kuri Mariupolyje mokėsi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, pavyko čia baigti mokyklą, dabar studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete.
„Mes tik laukiame, kada baigsis karas, svarstome, kas bus toliau. Šeimoje jau apsisprendėme, kad Lietuvoje gyvensime, kol vyresnioji dukra baigs studijas. Tam tikras padėties neapibrėžtumas yra, manau, mus galima suprasti. Mes jeigu ką planuojame, tai trumpalaikius dalykus, artimiausioje ateityje. Kas bus toliau, kada ir kaip baigsis karas Ukrainoje – ar gali kas atsakyti?“ – sakė O. Lytvynenko.

 1,012 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes