Daugelis laukė, kada į opozicijos klausimus atsakys užsienio reikalų ministras Gabrieliaus Landsbergis dėl liūdnai pagarsėjusios istorijos apie įsigytą prašmatnią vilą Graikijos saloje, kurią visuomenė pavadino „bunkeriu“. Dar įdomiau, už kokias sagas prieštaringai vertinamo politiko šeima įsigijo šią kuklią „vasaros rezidenciją“, ar buvo sumokėti mokesčiai? Tačiau jokie konkretūs atsakymai iš politiko lūpų nenuskambėjo.
Seimo nariai ir visuomenė antradienį išvydo siaubo filmą: dėl įžeistos puikybės atsikalbinėjantį jauną vyrą. Austėjos Landsbergienės vardu įsigytos vilos istoriją paviešino „Lietuvos rytas“, o dronu nufilmavo Rūtos Janutienės kanalas „Op TV“. Politinių reitingų dugne šiltai įsitaisiusio politiko G.Landsbergio sutuoktinė – privačių mokyklų tinklą valdanti verslininkė. Pasak alternatyvių kanalų, kosmines pajamas iš švietimo paslaugų gaunančios įmonės savininkė 2022 metų vasarį įsigijo 313 kvadratinių metrų namą su dviem lauko terasomis bei 23 kvadratinių metrų ploto namą Graikijoje.
Visuomenę papiktino tai, jog šis pirkinys galimai įsigytas už neatitinkančią rinkos kainą, t.y. nepilną milijoną eurų, kai tuo tarpu panašios vilos Graikijos salose kainuoja 2-3 milijonus. Be to tai buvo padaryta karo Ukrainoje išvakarėse bei Covid-19 infekcijos siautėjimo pačiame įkarštyje. Oficialiai A. Landsbergienės turto deklaracijose nurodytas 795 tūkst. eurų vertės nekilnojamasis turtas užsienyje.
Opozicija kėlė daug klausimų, pavyzdžiui, kodėl nekilnojamasis turtas užsienyje pirktas būtent 2022 metų pradžioje, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, kai būta nuogąstavimų dėl grėsmės Lietuvos saugumui?
Galėjo susidaryti įspūdis, jog užsienio reikalų ministras priklauso neliečiamam elitui, kuriam galimai viskas leidžiama, kuriam visos raudonos linijos, kaip rašė kolega Vitas Tomkus, senai peržengtos ir peržegnotos.
Maža to, plunksnos brolių ir seserų gildijos atstovams, po antradieninio G. Landsbergio pasisakymo Seime, turėtų pradėti šiauštis plaukai. Nes žurnalistus, kurie dronais atlieka tyrimus privačiose valdose, neva būtina „identifikuoti ir pagal galimybes izoliuoti“. Tai galima suprasti įvairiai. Tačiau peršasi mintis, jog su žurnalistais, kurie kasasi po valdžios elito vilomis ar kitokiu privačiu gyvenimu, atėjo metas susidoroti. Tačiau valdžios žmogus yra viešas asmuo, tad koks dar gali būti asmeninis gyvenimas?
Iš G. Landsbergio „atsakymų į klausimus“ galima suprasti, jog per 20-30 metų su Lietuvos žiniasklaida valdininkai ar specialiosios tarnybos tiesiog susidorojo, o laisvą spaudą, kuri užgimė 90-ųjų nepriklausomybės dvasioje, pavertė elitui tarnaujančia bedante valžiasklaida. „Buvo laikai, kai <…> tokie dienraščiai kaip „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ nuspręsdavo ir politikų likimą, apibrėždavo politinį lauką <…> ir sakydavo, kad laikraščiu galima ir politinę karjerą ir musę užmušti“, – kalbėjo politikas, išdidžiai pabrėždamas, jog tokie laikai, baigėsi! Vienareikšmiškai!
Toliau politikas apgailestavo, jog dar išliko senieji metodai. Galima iš žiniasklaidos ištrinti žmogų, bet iš žmogaus žiniasklaidą – Ne!
Tokie ekscentriško koncervatorių vedlio žodžiai verčia sunerimti. Vis rečiau galima sutikti kolegų, kurie skaičiuoja savo žurnalistinės karjeros ketvirtą ar trečią dešimtmetį ir gali palyginti kokia žodžio laisvė buvo 90-aisiais, po 2000-ųjų, 2010 m. ir dabar.
Mano karjera prasidėjo 1989 metais „Respublikoje“. Todėl galiu vertinti tai kas vyksta šiandien iš laiko perspektyvos. Kaip bebūtų gaila, ministras yra teisus. Lietuvoje beveik nebėra tokios laisvos žiniasklaidos, kokia buvo „Lietuvos ryto“, „Respublikos“ ir „Lietuvos žinių“ klestėjimo laikais.
Elitas pamoką išmoko ir per paskutinį dešimtmetį laisvai spaudai išmušė paskutinius dantis. Ir dabar žiniasklaida pavirto į valdžiasklaidą, kuri priklauso nuo valdžiažmogių dosnumo bei įvairių „veiklos viešinimo pinigų“. Todėl valdininkai ir kitokie elito išrinktieji gali jaustis nebaudžiami ir daryti ką nori, nes žiniasklaidą jau nusipirko. Tokios, kokia ji buvo 90-aisiais ar 2000-ųjų pradioje – nebėra. Tai yra demokratinės visuomenės dugnas. Tai yra tik Lietuvos fenomenas.
Dantis išmušė subtiliai – per lengvus ir saldžius projektų viešinimo pinigėlius. Tai buvo lyg luitas gliukozės suriebėjusioms girtuoklio kepenims. Toliau jau – degradacija, pasireiškianti tokiomis indikacijomis kaip arogancija, nebaudžiamumas bei troškimas susidoroti su per daug į asmeninį gyvenimą lendančiais seno raugo žurnalistais ir, žinoma „cancel“ kultūra, fabrikuojamos bylos bei kitoks savitą požiūrį ar vertinimo kampą turinčių asmenų naikinimas. Tokiu būdu siekiama suvienodinti visuomenės narių mąstymą pagal vieną, tik elitui bei valdininkams priimtiną kurpalių. Šio reiškinio palydovas yra baimės atmosfera visuomenėje, apie kurią kalbėjo kunigas Ričardas Doveika.
Lietuvos elitas išdidžiai eina Putino Rusijos pramintais takais, kai tuo tarpu Europoje – visai kitos tendencijos. Jos daug metų nesikeičia, nes spaudos laisvė kritikuoti valdžią suvokiama kaip neįkainojama vertybė. Pavyzdys – Prancūzijoje leidžiamas „Voici“ žurnalas, beje, popierinis, kurio viršeliuose – vien tik dronais darytos nuotraukos iš Emanuelio Macrono vilų, jachtų ir kitų valdžiažmogių asmeninio gyvenimo. Ar dėl to Prancūzijos prezidentas kaltina laisvus žurnalistus? Ar jie yra persekiojami? Ne! Kitas pavyzdys: Didžiosios Britanijos „The Sun“ arba „Echo“, kurie vienodai pliekia tiek koncervatorius, tiek leiboristus.
Vakaruose puikiai yra suprantama: jeigu esi politikas, vadinasi gali būti nurengtas iki kelnaičių ir tai yra normalu!
Gamta mėgsta harmoniją. Kaip skelbia žiniasklaida, mišrios Seimo narių grupės atstovė Agnė Širinskienė ketina artimiausiomis dienomis kreiptis į prokuratūrą, prašant įvertinti, ar G. Landsbergio šeimos sandoryje nėra neteisėto praturtėjimo požymių.
Šiai dienai, deja, nei politikai, nei visuomenė neišgirdo iš G. Landsbergio jokio atsakymo, ar jo šeima sumokėjo atitinkamus nekilnojamojo turto mokesčius. Politikas į šį klausimą atsakė biurokratiškai ir oponentus paniekinančiai: „tiek, kiek reikalauja įstatymai“, tačiau konkrečių sumų neatskleidė.
Atsakymo neišgirdo ir daugelis kitų opozicijai atstovaujančių politikų. Ministro laikysena, elgsena, retorika, emocija buvo tokia įžeista ir tokia dvelkianti nuoskaudomis, matyt, dėl negauto eurokomisaro posto… „Su tokia nepagarba viskas išsakyta, kad tikrai nuoširdaus atsakymo (…) neišgirdau. Viskas pasislėpė po labai bloga retorika, emocija ir arogantiška laikysena“, – sakė socialdemokratė Rasa Budbergytė.
336 peržiūrų (-a)