Ritasi į pabaigą 2024-iejį, greiti, neramūs, kurini iššūkių ir didelių permainų metai. Pasitinkame Elnią Devyniaragį, Kalėdų šventes bei Naujuosius 2025-uosius žalios medinės gyvatės metus. „Švyturiui“, jo skaitytojams, akcininkams bei kolektyvui tai dviguba šventė. Laikraštis įžengė į jubiliejinius 80-uosius leidimo metus.
Ar yra šiandien bent vienas toks laikraštis visoje Lietuvoje, kuris skaičiuotų savo veiklos aštuonis dešimtmečius. Sustojęs dideliame prekybos centre prie leidinių stendo, tokių neradau. Seniausias – „Valstiečių laikraštis“, bet ir tas – jaunesnis už „Švyturį“.
Daugelis žiniasklaidos ekspertų dar prieš kelis dešimtmečius trimitavo, jog popierinė žiniasklaida numirs savaime. Laikraščiai keliasi į elektronines svetaines, atsirado socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas. Daug buvo kalbama apie tai, esą jau netrukus tie skaitmeninės tikrovės garvežiai nušluos nuo viešojo gyvenimo virtinos bet kokią rašytinę spaudą. Žmonės laikraščių neieškos, žinias, ras savo išmaniuosiuose įrenginiuose. Iš dalies taip ir yra.
Iššūkių dėl skaitmenizacijos šiandieninė žiniasklaida turi nemažų. Iš tiesų mažėja tiražai, pašto paslaugos gyventojams tampa vis labiau neprieinamos ir brangios, o tokia profesija kaip gatvėje leidinius parduodantis laikraštininkas tiesiog yra praeities atgyvena.
Tačiau tokios pesimistinės prognozės nėra visiškai korektiškos. Popieriniai laikraščiai pasaulyje neišnyksta. Priešingai – Europoje laikraščiai patiria renesansą. Ypatingai tai svarbu dabar, kai vos už tūkstančio kilometrų žvanginama ginklais, kai nėra užtikrinamas elektros ir interneto ryšys, o grėsmės Senajame kontinente niekur neišnyko.
Šiandieninėje žiniasklaidoje pagrindinis iššūkis – ne mažėjantys popierinių laikraščių tiražai, ar konkurencija su elektronine medija bei įvairūs kiti ekonominiai rodikliai. Visa esmė – žmonės, kurie dirba redakcijose. Viskas priklauso nuo jų lyderystės ir charizmos, ar tie žmonės dar turi stuburus?
Vienu metu aš irgi buvau pagalvojęs, jog iš laikraščių nieko gero ateityje nebus. 2019 metais, uždarius „Lietuvos žinių“ laikraštį, kuriame prabėgo beveik 12 karjeros metų, populiarėjant internetinei žiniasklaidai ir naujienų portalams, pamaniau, jog metas trauktis į atsargą. Be to į žiniasklaidą atėjo nauja karta, kuri tuos pačius gyvenimo įvykius mato kitaip, o mes 90-jųjų Lietuvos nepriklausomybės aušros žurnalistai su savo požiūriais ir vertinimais tampame nebemadingi, o gal net nereikalingi?
Po 2019 metų negalvojau sugrįžti į popierinę spaudą, nes maniau, jog 90-ųjų stiliaus „Respublika“, „Lietuvos rytas“ ar „Lietuvos žinios“ niekada nesugrįš. Tačiau teko atmesti į šalį tokias ar panašias išankstines nuostatas, nes pasaulinės tendencijos sako, kad visa tai grįžta. Taip, kaip sugrįžo analoginės vinilinės plokštelės, kurios šiandien tapo namų prabangos simboliu, taip ir laikraštis grįžta, kaip ne tik prabangos, bet kartu ir modernumo bei nepriklausomumo derinys. Socialiniai tinklai, įvairios skaitmeninės platformos, portalai, dirbtinis intelektas, didieji duomenys iš rinkos laikraščių neišvarė, o tik suteikė jiems naujos kokybės.
Žmonės ir jų kuriamas turinys – esminiai šio žiniasklaidos žanro elementai. Žinoma stiliai ir skoniai keičiasi. Dalis žiniasklaidos, kaip rašo savo knygoje vienas iš mano mokytojų Valdas Vasiliauskas, tapo valdžiasklaida. Šį virsmą su skausmu širdyje stebėjau savo akimis kelis dešimtmečius dirbdamas „Lietuvos žiniose“ bei keliose stambiose ryšių su visuomene agentūrose. Tuo metu maniau, jog tai neišvengiama ir, kad taip reikia. Europos sąjungos paramos viešinimo pinigai bei politkorektiškumo mados iškreipė rašytinės spaudos vaizdą, nes redakcijos tapo priklausomos nuo užsakomųjų straipsnių iš ministerijų, departamentų bei lėšas skirstančių agentūrų, o tai reiškia – nuo valdžios dosnumo. O kuo daugiau jų – tuo daugiau įplaukų į redakcijų sąskaitas: garantuoti viešųjų ryšių straipsniai, garantuoti atlyginimai, sąskaitų apmokėjimai. Tačiau yra ir kita šio reiškinio pusė – leidiniai tapo nuobodūs ir vienodi. Tai pastebėjo ir skaitytojai. Straipsniai virto ideologiniais propagandiniais viešųjų ryšių specialistų parengtais brukalais, be širdies ir žmogaus pajautos juose. Paslėptose ir atvirose žinutėse – vien tik pardavimai arba niekam neįdomūs valdiški naratyvai. Laikraščių straipsniai tapo ne komunikacija „iš širdies į širdį“, o sausais ir negyvais sakinių kratiniais bei antraštėmis už pinigus.
Taip ir gimė valdžiasklaida – nauja, moderni žiniasklaidos rūšis, kuri priklauso nuo „projektinių pinigėlių“ paberiamų iš įvairių viešojo administravimo subjektų. Taip valdžia pamažu nusipirko spaudą. Tai ženklas, jog 90-ųjų stiliaus laisvos žiniasklaidos, turinio prasme, šiandien beveik neturime. Tai leidžia viešojo administravimo atstovams bei vadovams gyventi be kontrolės, nes korektišką turinį arba tylėjimą galima nusipirkti mokesčių mokėtojų pinigais. Dėl šios priežasties „aparatas“ išsigimsta, nes vilkas miške – praktiškai nuskausmintas. Juk žiniasklaida – nepriklausoma 4-oji valdžia. Tokios, deja, neliko.
Mano pirmieji karjeros metai pradėjo legendinėje Vito Tomkaus „Respublikoje“. Prieš 34 metų tai buvo Sąjūdžio dvasios leidinys. Tada buvo kalbama, jog laikraščiu galima užmušti ir mušė, ir politinę karjerą. Valdininkai tai žinojo ir prisibijojo. Todėl dirbo geriau nei dabar. Bet ir politikų, tiek žurnalistų kartos pasikeitė. Keitėsi ir laiko ženklai. Šiuo metu, kai atsirado perkama valdžiasklaida, tos baimės dirbti sąžiningai neliko, todėl ir girdime tas „čekiukų“ istorijas. Gabrielius Landsbergis buvo neteisus, iš Seimo tribūnos besiteisindamas dėl vilos Graikijos saloje, esą tokie laikai, kai laikraščiu galima užmušti politinę karjerą – baigėsi. Deja, jo paties politinė karjera staiga, keistai nutrūko.
Žvelgiant į ateitį „Švyturys“ stengsis išlaikyti 90-ųjų „Respublkos“ stilių bei dvasią, ypač komunikacijoje su viešojo administravimo subjektais. Tai yra pareiga skaitytojui bei marketingo stilius. Todėl mūsų redakcijos žurnalistus įvairūs vietinės reikšmės viešojo administravimo subjektai nuolat skundžia įvairioms instancijoms. Tuos skundus mes vertiname kaip politinį spaudimą siekiant užčiaupti žiniasklaidai burnas, siekiant parodyti kas čia ponas ir kas yra tikroji valdžia. Tai yra taip aišku ir suprantama, jog nekyla abejonių, kas nutiks per artimiausius mėnesius ir metus. Mestą pirštinę pakėlėme. O toliau teks priminti 90-uosius: laikraščiu ne tik musę, bet ir politinę karjerą galima pribaigti.
Visgi rajoninės žiniasklaidos ir viešojo administravimo funkcionierių komunikacija galėtų būti kitokia. Asmeniškai norėčiau, kad ji būtų dalykiška, bet tikrai ne paremta emocijomis. Tačiau pasaulinės žiniasklaidos pavyzdžiai rodo, jog jokiai valdžiai nusipirkti ramybės nepavykta, net ir dosniai dalinant biudžeto lėšas, skirtas veikos viešinimui! Kad ir koks bebūtų vietinis maistream‘as, būsime tam rakštis vienoje vietoje. Ir tai yra tas senas-naujas normalumas, kuris grįžta į viešosios komunikacijos madas. Viešojo administravimo subjektams linkiu priimti tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Pasitinkant svarbiausias metų šventes ir minint „Švyturio“ 80-tą jubiliejų visiems skaitytojams linkiu neprarasti kritinio mąstymo, nepasitikėti žiniasklaida. Visada tikrinkite informaciją ir abejokite valdžios naratyvais! Tik taip išlaikysime tą sveiką protą, kuris labai reikalingas gyvenant sudėtingame, greitame lyg žaibas bei netikrų žinių prisotintame pasaulyje, kai reikia greito ir teisingo sprendimo: kaip galvoti ir ką daryti! Gerų ir gražių Jums švenčių!
513 peržiūrų (-a)