Artėjant nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 35-sioms metinėms, susitikome su vienu pirmųjų Kretingos Šaulių sąjungos nariu Stasiu Srėbaliumi. Šiuo metu į aštuntą dešimtį įžengęs vyras išsamiai pasakojo apie savo ir draugų istorijas mūsų atkurtos nepriklausomybės aušroje.
Pasak pašnekovo, jam gana netikėta buvo žinia, laikraštyje atsitiktinai perskaityta dar 1989 metų gegužę, kad Kaune atsikūrė Šaulių sąjunga. Apie tarpukario Lietuvoje veikusią Šaulių sąjungą jis buvo daug girdėjęs iš savo bočių, partizanavusių dėdžių, kurie taip pat buvo šauliai. Pasidarė įdomu, tad ilgai nelaukęs Stasys su savo dokumentais nuvažiavo į Kauną. Ten buvo surašyti jo duomenys ir liepta laukti, nes informaciją tikrins „antrasis skyrius“.
„Išėjęs į lauką galvojau, iš kur tie vyrai atsirado. Juk mano metų, nė vieno barzdoto, nei kokio amerikono, visai neįsivaizdavau, kas ten vyksta. Keista, kad nemačiau nė vieno vyresnio, ar kokio buvusio garbaus amžiaus partizano“, – kalbėjo Stasys.
Tiesa, jis pastebėjęs, kad vaikinukai buvo uniformuoti, jų uniformos priminė tarpukario karius ar šaulius. Kaip ir buvo žadėta, po trijų mėnesių S. Srėbalius gavo atsakymą, kad dabar atvyktų atsiimti dokumentų. Ten gavo raštą, kad jis įgauna teisę Žemaitijoje atkurti Šaulių sąjungos būrius. Gavęs tokią savotišką „privilegiją“ galėjo važinėti po visos Žemaitijos miestelius, kaimus, agituoti vyrus stoti į Šaulių sąjungą.
„Parvažiavęs pirmiausiai pradėjau agituoti savo artimiausius kaimynus. Kadangi tada gyvenau Kretingos Aušros gatvėje, tai ir būrys pasivadino „Aušros“ vardu. Ką mes kalbėdavome? Vis apie Lietuvos laisvę, nors tada dar sunkiai įsivaizdavome, kaip viskas bus ar gali pakrypti“, – prisipažino Stasys.
„Pirmieji šauliai buvo septyni vyrai, visi iš Aušros gatvės. Organizuodavome susirinkimus, viskas būdavo protokoluojama, po to važinėdavau į Kauną. Kai gavau būrio vado pažymėjimą, mano veikla tapo dar aktyvesnė. Nuo 1989 metų spalio iki 1990 kovo mėnesio aš jau turėjau šaulių kuopą, apie 50 žmonių. Kai surinkau dvi kuopas, gavau rinktinės vado vardą, vyrai buvo iš visos Žemaitijos“, – pasakojo Srėbalius.
Tarp jo vyrų buvo ir labai garsių pavardžių. Karteniškis Antanas Drungilas dar ikikarinės Lietuvos laikais buvo apdovanotas Šaulio žvaigždės medaliu, kurį slėpė ir labai saugojo visą sovietmetį. Pasak Stasio, Drungilas turėjo išsaugojęs net ginklą, kurį parodęs prisipažino, kad beturi tik vieną šovinį. Rinktinės vadas pažadėjo, kad bandys gauti tinkamų šovinių, nes laikai buvo labai neramūs, tvyrojo nežinia dėl valstybės ateities.
„Drungilas buvo neeilinis žmogus, stebino jo išprusimo lygis, o kaip sklandžiai jis rašydavo mūsų posėdžių protokolus! Jeigu kuriame šaulių susirinkime Drungilas negalėdavo dalyvauti, aš savo ranka paskubomis užrašytas keverzones veždavau į Karteną, tai jis viską surašydavo taip, lyg raštas būtų atėjęs iš kokio fabriko – sklandžiai, gražiai, nuosekliai“, – prisipažino Stasys. Net kauniečiai stebėdavosi, kad protokolus rašo „toks profas“.
1990 metų spalio mėnesį S. Srėbalius su keliais patikimais vyrais nusprendė „užkariauti“ Kretingoje dar likusį sovietinės armijos komisariatą („vojenkomatas“, raudonų plytų apleistas pastatas iki šiol stovi Mėguvos gatvėje beveik priešais Meno mokyklą).
„Priėjome prie durų, mane visi pažinojo, tai aš pasibeldžiau pirmasis. Sakau, norime pasikalbėti. Kai tik durys prasivėrė, mes visi įsiveržėme į vidų. Jokių ginklų mes neturėjome, tik aš į kišenę buvau įsidėjęs akmeninę rankinės granatos imitaciją. Pasakiau komisariato viduje buvusiems vyrams, kad turiu granatą ir niekam geriau nejuokauti, nes mes pasirengę viskam ir jeigu tik kas ne taip – visiems bus labai blogai. Pasakiau – patrauksiu žiedą, – ir visi keliausime į Lėbartus. O juk ana pusė buvo ginkluota pistoletais, automatais! Ten buvo keli rusai, vienas buvo lietuvis, iki šiol gyvas Jonas Kriaučiūnas, kartais prasilenkiame gatvėje. Anie nesipriešino, tik perspėjo, kad juos nuolat tikrina, netgi atvažiuoja įsitikinti, ar viskas tvarkoje. Atsakiau, kad jeigu ir skambins, nebandytų ką nors ne taip pasakyti. O tas Jonas dar pajuokavo, kad jeigu blogai baigsis, rusai lietuvių į Sibirą nebeveš, veš į pietus. Kodėl? – ogi todėl, kad Sibire lietuviai išgyveno, kai kurie netgi prasigyveno. Tačiau įtampa buvo didelė. Ir tikrai: neilgai trukus pradėjo stuksenti teletaipo aparatas. Laimingas atsitiktinumas: tarp mano vyrų vienas buvo tarnavęs kariuomenėje, gal kokiame štabe, ir mokėjo skaityti ir parašyti pranešimus tuo teletaipu. Jis paėmė atsiųstą juostą, perskaitė ir sako, kad čia klausimas – kokia tvarka, ar nėra kokių pasipriešinimų. Jo dėka parašėme ir atsakymą, kad Kretingoje ramu. Vėl sėdime, kalbamės. Tačiau teletaipas nerimsta ir atėjo nauja žinutė – darome reidą, po valandos užvažiuosime į Kretingą. Buvome nusprendę niekur nebėgti, dar kartą perspėjau buvusius komisariate, kad nė vienas net nebandytų peržengti kambario slenksčio, kalbėtis, bendrauti tik pravėrus duris,“ – prisiminė buvusią įtampą Stasys. Tada atvažiavo didelis karinis sunkvežimis, pastate pasimatė karininkas, užsimetęs lietpaltį-palapinę, užėjęs klausinėjo kas ir kaip. Gąsdinimai padėjo: niekas nieko neprasitarė, atvykėliai nieko nepastebėjo, nors mes keliese buvome pasislėpę tame pačiame kambaryje. Taip palaipsniui šauliai perėmė sovietinį komisariatą.
„Kai sovietai kapituliavo ir kraustėsi lauk, kaip rinktinės vadas aš dėjau parašą perimant pastatą. O po to jis ilgokai stovėjo tuščias, kol savivaldybė pasiūlė ten perkelti šaulių rinktinės štabą. Mes vis rinkdavomės pas mane, mano name, tik aišku, su vieta, kai tiek daug vyrų, buvo visai striuka. Į svetainę sunešdavau visokias kėdes, suolus, pakakdavo ir lentos ant dviejų kaladžių. Tokiame chaose su namiškiais išbuvome ar ne pusantrų metų“, – prisiminė buvęs rinktinės vadas.
Prisimindamas 1990-uosius, S. Srėbalius neslėpė, kad ne kartą sulaukęs visokių grasinimų, gąsdinimų, įžeidinėjimų, vadinimų išdaviku. Matyt, kai kam atrodė, kad jis – „savas“ žmogus, dirbant mechanikos ir vairavimo dėstytoju jam tekę daug bendrauti su „ponų“ vaikais, su jų tėvais. Prisipažino, kad buvo reiklus ir principingas dėstytojas, prie automobilio vairo nepraleisdavo nemokšų. Tada vairavimo mokymasis vyko kartu su kitais dėstomais dalykais, suprask – priverstiniu būdu, tai kam mokytis? Tai dabar vairuotojo teises gauni už savo pinigus išsimokęs ir vairavimo egzaminus išlaikęs.
Atėjo 1991 m. sausio 13-oji. Iki to rajone didelių bruzdėjimų lyg ir nebuvo, Šaulių sąjunga turėjo gan stiprias pozicijas. Vieni per kitus vyrai siūlydavo savo vadui aplankyti tai vieną, tai kitą ir kalbinti jungtis prie šaulių. Tačiau, kaip pasakojo S. Srėbalius, ne visos siūlomos kandidatūros pasiteisino. Taip buvę su kai kuriais pasiūlytais vyrais Kartenoje, kitose gyvenvietėse. Sausio 4 ar 5 d., kai dėl rusų armijos provokacijų situacija Vilniuje kaito tiesiog valandomis, Stasys skambino į Kauną, į Šaulių sąjungą klausdamas, kaip elgtis, kokias pozicijas užimti. Jam buvo paaiškinta, kad nevažiuotų nei į Vilnių, nei į Kauną, nes pagrindiniuose keliuose budi rusų patruliai, nieko nepraleidžia. Ypač tikrinamos žmonių grupės, o ką jau kalbėti apie vyrų grupę. Sausio 6 d. Kretingos šaulių rinktinė gavo įsakymą vykti į Klaipėdą ir saugoti miesto meriją bei Girulių televizijos bokštą. Į Klaipėdą traukė ir Gargždų, Šilutės šauliai.
„Mes susiorganizavome gana greit. Prisiminkime, tada juk nebuvo mobilių telefonų, informaciją perduodavome vieni per kitus, taip greičiau. Deja, buvo ir tokių šaulių, kurie tokiu atsakingu metu palūžo. Iki tol jie garsinosi, dalyvaudavo aktyviai renginiuose, atrodė – nieko nebijos, bet į Klaipėdą važiuoti neatvyko. Buvo ir priešingai. Velionis Algimantas Šteinys, kuris atrodė uolus komunistas, tą vakarą nurodė šauliams duoti autobusą su vairuotoju, aprūpino degalais. Ir nurodė, kad vežios visur tiek, kiek reikės. Į Klaipėdą nuvykę pasiskirstėme postus, paskyriau atsakingus asmenis, o pats vėl lėkiau į Kretingą rinkti kitų vyrų. Tiesiog ėjau per trobas ir rinkau. Taip prasukau tris reisus, kol surinkau visus savo vyrus ir suvežiau į Klaipėdą. Buvo skaudu, kad tą vakarą nesulaukiau savo, atrodytų, gero draugo, gyvenusio mano kaimynystėje“, – kalbėjo S. Srėbalius. Jam pasirodė, kad tada įvyko pirmasis susitikimas su galimais išdavikais. Tačiau jam iki šių dienų labiausiai įstrigęs atminimas, kai į Klaipėdą pasiprašė vežamos dvi jaunos merginos, ką tik baigusios medicinos seserų mokyklą.
„Man pačiam buvo keista, kad mano vaikis buvo tokio amžiaus ir liko namuose, o čia – dvi jaunutės mergaitės, pasiruošusios eiti už Lietuvą“, – prisiminė Stasys.
Saugant Klaipėdos objektus, jau po 13-sios kažkas paleido „antį“, kad šalia Gargždų išsilaipino rusų desantininkai ir eis į Klaipėdą. Tas gandas vėl praretino Kretingos šaulių gretas – iš 700 į uostamiestį nuvykusių vyrų apie 60 savavališkai išvyko namo. „Kam turėti priešų viduje, tegu jie eina į visas keturias puses,“ – sakė buvęs rinktinės vadas.
Tačiau jam skaudžiausia, kad praėjus 25-30 metų po tų atmintinų įvykių, ateina vyrai ir apgaulės būdu sau bando išsirūpinti Laisvės gynėjo statusą. Pasak S. Srėbaliaus, per tiek laiko daug kas užsimiršo, kiekvieno veido neįsidėmėsi, yra tekę padaryti ir apmaudžių klaidų.
Vienas sugrįžimas po susitikimo ar renginio Šaulių sąjungoje Kaune Stasiui ir jo artimam draugui, karininkui iš Klaipėdos Leonui Stonkui galėjo pasibaigti nežinia kaip. Grįžinėjo link pajūrio su automobiliu, turėjo savo vairuotoją, tad Klaipėdos prieigose, Sendvaryje nusprendė pavakarieniauti. Apie 1994-1995 metus tame buvusio dvaro pastate veikė restoranas, tas pastatas iki šiol stovi judrioje sankryžoje. Trise, uniformuoti, įėję į restoraną pamatė, kad jame daug jaunų vyrų, visi staleliai užimti, tik vienas laisvas. Paklausė barmeno, ar galėtų prisėsti, pavakarieniauti. Juos pasodino, priėmė užsakymą, atnešė užkandžių. Tuo metu į restoraną į ėjo stambus vyras, skusta galva, kaip sakoma – raumenų kalnas. O visi restorane buvę pašoko iš savo vietų ir garsiai pasveikino atėjusį. Tas prisėdo prie šaulių trijulės, prisėdo, užsimezgė pokalbis. Vyrai valgė, gėrė, atrodytų – gan geranoriškai kalbėjo, tačiau buvo įtarimas, kad čia viską valdo kažkokia gauja. Tą vakarą viskas baigėsi laimingai, vyrai grįžo namo. Tik praėjus 2 ar 3 mėnesiams po to keisto atmintino vakaro pašnekovą vėl teko išvysti TV ekrane – tai buvo vienas baisiausių Lietuvos nusikaltėlių Sigitas Gaidjurgis, nuteistas iki gyvos galvos.
S. Srėbaliui kiek apmaudu, kad vėliau, jam jau pasitraukus iš vadų ir tapus šaulių eiliniu, Šaulių sąjungą perėmė krašto apsauga, įvedė apmokamus rinktinių vadų etatus, o jų buvo virš 30, buvo nelabai gražiai ir garbingai atleisti senieji rinktinių vadai. Pertvarkos rezultatai jaučiami iki šiol: žemaičių rinktinėje kažkada buvo apie 3000 vyrų, dabar likę gal tūkstantis, Kretingoje buvo 3 šaulių kuopos, dabar viena nelengvai laikosi.
340 peržiūrų (-a)