Įtartinų paskolų šleifo neatsikratantis ir neaiškios gautų pinigų kilmės dorai paaiškinti negalintis šalies premjeras ir didžiausią frakciją Seime turinčios socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas gavo dar vieną papildomą niuksą.
Valstybės mokesčių inspekcijai paskelbus Lietuvos politikų deklaruotą turtą paaiškėjo, kad skandalo sukūryje atsidūręs G.Paluckas dar yra ir pats turtingiausias iš trijų valstybės vadovų. Premjero šeimos bendrai deklaruoto turto vertė siekia beveik 2,3 mln. eurų. Turto dydis savaime dar nėra jokia blogybė. Juo labiau, kad, paties G.Palucko teigimu, jo turtas uždirbtas sąžiningai, rizikuojant į įvairius verslus investuotomis santaupomis.
Tačiau ar galima tikėti tokio premjero žodžiais, kai jis visuomenei negali paaiškinti, iš kokių pinigų prestižinėje sostinės vietoje pirkęs prabangų būstą, kaip gavęs šimtatūkstantines paskolas nuostolingam verslui, kokiomis aplinkybėmis pusvelčiui pirkęs butą apleistame name, prie kurio, jau vadovaudamas Vilniaus savivaldybės administracijai, suformavo patrauklų žemės sklypą?
Sakote, viską išsiaiškins šalies teisėsauga? Premjero finansus ir verslo veiklą tiria ir STT, ir FNTT. Tačiau ar ne be pagrindo dėl šių tyrimų visuomenei kyla abejonių? Finansų ministrui pavaldi VMI kažką patyrinėjusi jau nieko neaptiko. Ar kažką ištirs Vidaus reikalų ministrui pavaldi FNTT, ar klausimų G.Paluckui neturinčiam šalies Prezidentui bei didžiausios socialdemokratų frakcijos valdomam Seimui atskaitinga STT?
Kodėl viešai skelbiami faktai ir nerišlūs bei kaitaliojami atsakymai žmonėms leidžia susidaryti aiškią išvadą, o visuomenei tarnaujantys tiesos ir teisybės sargai neretai nusprendžia priešingai? Korupcijos šešėlį užsitraukusių įtakingų politikų veiklą tirdama STT, FNTT, prokuratūra su retomis išimtimis neranda nieko. O jei girgždėdami ir įteikia pabaigtą bylą teismui, ji neretai būna susiūta tokiais baltais siūlais, kad tuos šešėliuotus politikus galop išteisina teismai.
Štai dar praėjusių metų pabaigoje Kretingos rajono tarybos kontrolės komitetas atkreipė dėmesį, kad savivaldybės administracija išduoda leidimus ūkininko sodybų statyboms prieštaraujant rajono Bendrojo plano sprendiniams – jame tokias sodybas leidžiama statytis tik turint ne mažiau kaip 15 hektarų ploto nuosavo žemės sklypą. Tačiau leidimai statytis būdavo išduodami ir tiems, kurie tokio dydžio nuosavo sklypo neturėjo, o žemę nuomodavosi.
Kontrolės komitetas priskaičiavo mažiausiai dešimt tokių atvejų ir dėl jų kreipėsi į prokuratūrą. Tačiau keletą mėnesių pakaušius krapštę prokurorai nusprendė, kad šie pažeidimai yra toks mizeris, kuris nepažeidžia jokio viešojo intereso.
Anot, prokuratūros, sodybas leidžiantis statyti Ūkininko ūkio įstatymas reikalauja turėti ne mažesnį nei 2 hektarų nuosavos žemės sklypą. Todėl gerokai didesnį nuosavo žemės sklypą numatantis Bendrasis planas prokuratūros nutarime vadinamas klaida. Nors prokurorė čia pat pastebi, kad, išduodant leidimus ūkininkų sodybų statybai, tas pats įstatymas savivaldybėms leidžia nusistatyti ir didesnius nuosavo žemės sklypus.
Prokurorai galutinai apanka gavusi Kretingos savivaldybės patikinimą, kad jau yra ruošiamasi rajono Bendrojo plano koregavimui ir kartu bus tikslinami naujos ūkininko sodybos kūrimo reglamentai užtikrinant Ūkininko ūkio įstatymo reikalavimus. Todėl prokuratūra nebemato prasmės pasinaudoti savo teise ir inicijuoti Bendrojo plano sprendinių korekciją.
Tačiau, kad tuos plano taisymus savivaldybė tvirtins ne anksčiau, kaip po dviejų metų ir tai darys jau kitos sudėties taryba, prokuratūra nebesupranta?
Svarstydami ar Bendrajame plane nustatyti reglamentai yra teisėti, prokurorai nesistengia įžvelgti pačią esmę – savivaldybė nesilaiko pačios nusistatytos tvarkos ir reikalaujamo dydžio nuosavo sklypo neturintiems vieniems ūkininkams leidžia statyti sodybas, o kitiems, nurodydami tą pačią Bendrojo plano vietą – draudžia.
Ar už gražias akis leidžia? Ar čia nėra specialiai palikta korupcinė landa, kai neleidžiama, nes Bendrasis planas reikalauja turėti ne mažesnį nei 15 ha nuosavos žemės sklypą, o leidžiama, nes Ūkininko ūkio įstatymas numato keletą kartų mažesnį sklypą?
Visiems kaip ir aišku, kad teisėsauga į nagą turėtų griebti tokius kaimo plėtros projektų rengimo leidimus pasirašiusius savivaldybės administracijos direktorius ir šiuos dokumentus parengusius Architektūros skyriaus vadovus, o Bendrojo plano sprendinius sąmoningai pažeidę valstybės tarnautojai turėtų atsakyti pagal įstatymą.
Visuomenei tai yra aišku kaip du kart du, tačiau jai tarnaujantiems prokurorams – ne.
Arba štai rajono mero A.Kalniaus „čekučių“ atvejis. Su prokuratūra pasirašydamas taikos susitarimą ir rajono biudžetui sugrąžindamas didžiąją dalį nuosavo automobilio degalams išleistų savivaldybės lėšų – daugiau nei 7,5 tūkst. eurų jis kartu pripažino, kad šiuos pinigus išleido neteisėtai. Buvo paėmęs tai, kas jam nepriklausė. Kitaip tariant – buvo pasivogęs.
Tačiau jei ginčytinus pinigus sugrąžinusiems vieniems šaliems merams dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo buvo iškeltos baudžiamosios bylos ir jiems teko pasėdėti teisiamųjų suole, Kretingos rajono meras tokios procedūros kažkodėl išvengė. Prokurorų net nesudomino į kokius automobilius iš savivaldybės kišenės vienu metu buvo pilama beveik po 90 litrų ir ar jie kartais nėra „Kalniaus duonos“ bendrovei priklausantys mikroautobusai?
Prokuratūra net nesigilino į tai, kad tarybos posėdžius vedę ir balsavimo teisę turėję merai tarybos narių funkcijų neatliko. Įstatymas merams nesuteikė teisės dalyvauti tarybos komitetų veikloje. Su žmonėmis A.Kalnius susitikdavo ir renginiuose dalyvaudavo kaip meras, o ne kaip tarybos narys. Į darbą tada ir dabar eina, kaip meras ir už tai iš biudžeto jam mokamas atlyginimas, savivaldybėje jam suteikiamos visos darbo sąlygos. Įskaitant ir transportą.
O lėšos juk buvo skiriamos tarybos nario, o ne mero veiklos išlaidoms kompensuoti.
Tokie atvejai, kai teisingumą ginti privalanti prokuratūra taiko skirtingus standartus, kai atskirais atvejais tiesiog atsisakoma tirti korupcinė rizika, o akivaizdūs pažeidimai vertinami atsainiai ir iš anksto advokataujant, menksta visuomenės pasitikėjimas teisingumu ir teisėtvarkos institutais, o tai matydami valdžios atstovai vis labiau įžūlėja.
Iš čia ir nedidelis piliečių aktyvumas rinkimuose – koks skirtumas kas bus išrinktas ir į valdžią ateis pasivogti.
1,089 peržiūrų (-a)