Kai 1953 m. kovą mirė Josifas Stalinas – geležine ranka valdęs Sovietų Sąjungos diktatorius – didelė pasaulio dalis atsiduso su atsargiu palengvėjimu. Tačiau užkulisiuose Jungtinės Valstijos tam buvo pasiruošusios – ne tam, kad švęstų, o tam, kad pasinaudotų šiuo momentu.
1952 m. parengtas Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) dokumentas, atskleidžia kruopščiai suplanuotą psichologinio karo strategiją. Jos tikslas buvo suskaldyti sovietinę valdžią, destabilizuoti Kremlių ir paversti Stalino mirtį ideologine proga Jungtinėms Valstijoms.
Iš pradžių dokumentas buvo pažymėtas žyma „Visiškai slaptai“ ir parengtas Psichologinės strategijos valdybos (ang. Psychological Strategy Board, PSB) Vašingtone. Jame pateikiamas šaltas, metodiškas planas, kaip Vašingtonas ketino manipuliuoti sovietine visuomene mirus Stalinui.
Psichologinio karo planas
Dokumentas prasideda aiškiu teiginiu: „Išnaudoti Stalino pasitraukimą iš valdžios ir su tuo susijusias įpėdinystės problemas, kad būtų gauta kuo daugiau naudos, remiant patvirtintus JAV tikslus santykiuose su Sovietų Sąjunga.“
CŽA traktavo „Stalino pasitraukimą iš valdžios“ kaip „Stalino mirtį“, suprasdama, kad lyderystės kaita gali sukelti retą vidinių įtampų protrūkį griežtai kontroliuojamoje sovietinėje hierarchijoje. „MIDRIB“ buvo sumanytas kaip lankstus vadovas, o ne griežtas scenarijus – skirtas išnaudoti šias įtampas per informacinį karą, propagandą ir slaptą įtaką.
Šaknys Šaltojo karo doktrinoje
„MIDRIB“ planas rėmėsi ankstesniais JAV nacionalinio saugumo dokumentais, tokiais kaip NSC 20/4 ir NSC 68, kurie apibrėžė JAV strategiją prieš Sovietų Sąjungą Šaltojo karo aušroje. Šie dokumentai numatė: „Sumažinti SSRS galią ir įtaką iki tokio lygio, kad ji nebegalėtų kelti grėsmės taikai, tautų nepriklausomybei ir pasaulio stabilumui.“
Taip pat: „Sukurti didžiausią įtampą sovietinėje valdžios struktūroje, ypač santykiuose tarp Maskvos ir satelitinių valstybių.“
CŽA laikė Stalino mirtį tobulu katalizatoriumi, kuris leistų sustiprinti šią strategiją – padidinti jau egzistuojančias „įtampas ir trintis“ sovietinėje sistemoje ir pastumti ją link griūties.
Tikėtinas chaosas – galimybė veikti
3-ias dokumento skyrius, pavadintas „Bendra santrauka ir analizė“, pripažįsta, kad JAV agentūros nesutarė dėl tikimybės, jog Stalino mirtis sukels krizę. Kai kurie analitikai manė, jog net be Stalino sovietinė valdžia išliks stabili.
Tačiau dauguma mąstė kitaip: „Tie, kurie laiko krizę tikėtina, mano, kad asmeniniai galios siekiai ir išlikimo instinktas neišvengiamai sukels kovą… Visi sutaria, kad kruopščiai suplanuoti JAV veiksmai padidina tokios krizės tikimybę.“
Kitaip tariant, net jei sovietinė sistema būtų pajėgi išgyventi be savo diktatoriaus, JAV ketino padaryti viską, kad padidintų nestabilumą ir nepasitikėjimą.
Pirmas etapas: psichologinio lauko paruošimas
Pirmasis plano etapas buvo skirtas pasiruošti propagandinei kampanijai – tiek viešai, tiek slaptai – kad būtų pasinaudota Stalino asmens kultu. CŽA siūlė nukreipti visą JAV informacinį turinį SSRS ir jos satelitų gyventojams, kad būtų maksimaliai išnaudotos įtampos, slypinčios šioje situacijoje.
Svarbiausia buvo Stalino demonizacija: parodyti, jog visos blogybės, egzistuojančios sistemoje, sutelktos jo asmenyje ir kelti klausimą – ar įpėdinis pajėgs ištaisyti šias „nuodėmes“?
„Reikia pabrėžti, kad visos blogybės, egzistuojančios Sovietų Sąjungos valdžios sistemoje, yra įkūnytos Staline,“ – teigė dokumentas.
Siūlyti klausimai propagandai:
* „Ar po Stalino seks Malenkovizmas ar Berijizmas?“
* „Ar įpėdinis sieks pranokti pirmtaką, dar labiau padidindamas žmonių kančias?“
* „Ar tai bus dar vienas „sunkmečio metas“ Rusijai?“
Tikslas buvo aiškus – sėti abejones, nepasitikėjimą ir baimę tiek sovietų visuomenėje, tiek valdžios viršūnėse.
Antras etapas: išnaudoti padarinius
Antrajame etape, skirtame veiksmams po Stalino mirties, buvo numatyta griežta protokolo linija: „Stalino mirties atveju JAV neturi reikšti jokio užuojautos ar simpatijos. Prezidentas turėtų paskelbti trumpą pareiškimą, kad tokie žodžiai nebūtų sakomi jokios vyriausybinės institucijos vardu.“
Šis šaltas požiūris buvo sąmoningas — siekta nesuteikti Stalino režimui ar jo įpėdiniui jokio teisėtumo.
Tuo pat metu JAV planavo plataus masto diplomatinį ir propagandinį puolimą, siūlydamos Jungtinėms Tautoms taikos, nusiginklavimo, atominės kontrolės ir ekonominės pažangos planą, kuris būtų pateiktas iškart po patikimų žinių apie Stalino mirtį. Tai turėjo sustiprinti JAV moralinį įvaizdį pasaulyje.
Vidiniai sovietinės sistemos plyšiai kaip ginklas
Dokumento autoriai ypatingą dėmesį skyrė trims sovietinės valdžios ramsčiams – kariškiams, policijai (MVD) ir Komunistų partijai – teigdami, kad jie turi būti išsamiai ištirti.
Vis dėlto buvo įspėta: „Bet koks per ankstyvas JAV palaikymo ženklas kokiam nors asmeniui ar grupei galėtų reikšti jiems mirties nuosprendį.“
Todėl JAV turėjo veikti subtiliai – naudoti propagandą, žvalgybinius kanalus ir „bandomuosius atvejus“, kad įvertintų galimus skilimus valdžios elituose.
Tautybės ir religija – propagandiniai taikiniai
„MIDRIB“ planas taip pat numatė išnaudoti SSRS tautinę įvairovę kaip potencialų silpnumą. Siūlyta skatinti „tautų apsisprendimo teisę“ ir subtiliai remti nerusiškų tautų siekius didesnei autonomijai.
Kitas siūlytas propagandos taikinys buvo religijos persekiojimas ir dvasinis pavergimas: „Tautų, gyvenančių Sovietų Sąjungoje, istorinis paveldas, menas ir mokslas buvo iškraipyti ar sunaikinti Stalino bei partijos nuožiūra… Žmonės nuolat atimami iš savo tradicijų ir istorijos.“
Tokios žinutės turėjo pažadinti moralinį pasipriešinimą sistemai.
Vykdymo mechanizmas
Paskutinis dokumento skyrius – „Atsakomybės paskirstymas“ – nustatė aiškų institucijų pasiskirstymą:
* CŽV direktoriaus pavaduotojas – žvalgybos užduotys ir operacijų planavimas;
* Valstybės ir Gynybos departamentai – koordinacija ir politika;
* Psichologinės strategijos valdyba (PSB) – priežiūra ir tarpinstitucinis valdymas;
* „Stebėjimo komitetas“ – reguliariai vertinti situaciją SSRS ir užtikrinti planų vykdymą.
Iš esmės tai buvo ankstyvas Šaltojo karo modelis to, ką šiandien vadintume „hibridinio karo koordinavimu“ tarp institucijų.
Žvilgsnis į Šaltojo karo mentalitetą
„MIDRIB“ planas atskleidžia daug apie 1950-ųjų pradžios Vašingtoną – pasaulį, kuriame ideologinė kova buvo tokia pat svarbi kaip ir branduoliniai ginklai. Dokumente matyti įsitikinimas, kad informacija yra ginklas, o autoritarinės sistemos yra pažeidžiamos vidinės psichologinės įtampos.
Jo kalba – biurokratiškai sausa, tačiau už jos slypi strateginė mintis: siekis destabilizuoti visą supervalstybę ne karo veiksmais, o manipuliuojant suvokimu.
Dokumentas užsibaigia biurokratiniu tonu, bet jo esmė – globali: „Išnaudoti Stalino pasitraukimą iš valdžios… kad būtų gauta kuo daugiau naudos, remiant patvirtintus JAV tikslus santykiuose su Sovietų Sąjunga.“
565 peržiūrų (-a)