Iš istorinių straipsnių rajono spaudoje, iš taiklių pastebėjimų socialiniuose tinkluose daugelis rajono gyventojų mano, kad aktyvus visuomenininkas Romualdas Beniušis nuolat gyvena šalia mūsų, Kretingoje.
Iš tikro, beveik pusę amžiaus Vilniuje gyvenantį R.Beniušį su Kretinga sieja tik vaikystė ir jaunystė.
Atrodytų – plonytė gija, kuri per tiek metų jau seniausiai turėjo būti užsimiršusi. Juo labiau, kad net gimtuoju miestu Kretingos Romualdas pavadinti negali. Gimė jis Sibire, tėvams gyvenant tremtyje.
Tačiau R.Beniušį visą jo gyvenimą su Kretinga riša daugiau nei jaunystės nostalgija. Tai – meilė šiam miestui prie Akmenos krantų.
„Mano tikslas – Kretingos gerovė“, – sako R.Beniušis.
Kitamet sulauks jubiliejaus
Nė nepasakytum, kad jaunatviška energija trykštančiam ir įvairiais sumanymais pulsuojančiam Romualdui kitąmet sukaks gražus 70 metų jubiliejus.
To nežinantiems gali pasirodyti keista, kad iš pažiūros dar jaunatviškai atrodantis žmogus galėjo gimti tremtyje.
„Mano tėvus iš Kulūpėnų stoties ištrėmė 1951 metais. Tai buvo viena iš paskutiniųjų trėmimo bangų“, – teigė Romualdas.
Jo manymu, matyt reikėjo surinkti nustatytą tremiamų žmonių skaičių iš Kretingos rajono, nes 29 metų tėvą su jo broliu iš namų Alkos kaime paėmė pagal absurdišką kaltinimą.
Jų tremties bylą archyvuose vartęs Romualdas pasakojo, kad tėvas buvo kaltinamas, jog jo tėvas, kuris tuomet jau buvo miręs, turėjo 20 hektarų ir ūkyje naudojo samdinius.
„Aš galvoju, kad tikroji priežastis buvo, kad kažkas buvo nusižiūrėjęs jų tvarkingą sodybą ant Alkos kalno. Vos tik juos išvežus, namai buvo užimti naujais gyventojais“, – sakė R.Beniušis.
Su tėvais iš tremties grįžo į Kretingą
Iš kitos pusės, jei ne ta tremtis, nebūtų atsiradęs ir Romualdas. Viename vagone su jo tėvu atsidūrė jauna Vaineikių kaimo pradinės mokyklos mokytoja Jadvyga Malūkaitė.
Jaunuoliai susipažino, tremtyje Krasnojarsko srityje susituokė. Netrukus 1953 metais gimė duktė Dalia, o po ketverių metų – ir Romualdas.
Gyvenimo Sibire jis neatsimena, nes po pusantrų metų lietuviams buvo leista grįžti namo.
„Tėvas buvo dailidė. Po Stalino mirties tremtiniams buvo leista gyventi laisviau, todėl jie už darbą jau gaudavo algą. Iš sutaupytų pinigų tėvai Kretingoje Palangos gatvėje nusipirko pusę namo su trimis kambariais.
Iš pradžių juose apsigyveno visas iš Krasnojarsko grįžusių 17 lietuvių būrys. Ilgainiui jie stojosi ant kojų, susirado darbą, atskirą gyvenamą vietą ir išsiskirstė kas kur.
Kalviu tremtyje dirbęs tėvo brolis už 100 rublių iš kolūkio išpirko tėvų sodybą Alkos kaime. Palangos gatvėje liko gyventi tik Beniušių šeima.
Gavo paskyrimą dirbti Vilniuje
Romualdas Kretingoje baigė pradinę mokyklą. Po to – tuo metu vienintelę Kretingoje buvusią vidurinę mokyklą, kurioje dabar yra Pranciškonų gimnazija.
Prieš daugiau nei 20 metų R.Beniušis sutiko savo buvusį prancūzų kalbos mokytoją Algirdą Slušnį, kuris gimnazijoje buvo įkūręs jos muziejų.
„Čia susipažinau su pirmaisiais istoriniais eksponatais, nuotraukomis. Talkindamas mokytojui pats pradėjau domėtis krašto istorija“, – pasakojo R.Beniušis.
Beje, atvykęs į Kretingą Romualdas iki šiol bendrauja su savo mokytoju A.Slušniu, kuris jau yra sulaukęs 92 metų.
Prieš 50 metų baigęs vidurinę mokyklą, R.Beniušis įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą ir tapo inžinieriumi. Pagal paskyrimą persikėlė gyventi į Vilnių ir dirbti „Vilmos“ gamybiniame susivienijime.
Iš tiesų tai buvo karinės pramonės gamykla, prisidengusi buitiniais prietaisais. Čia buvo gaminami garso įrašymo įrengimai visoms kariuomenės rūšims. Tačiau šalyje „Vilma“ garsėjo čia gaminamais tuomet brangiais ir sunkiai gaunamais juostiniais magnetofonais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę šis gamybinis susivienijimas ilgainiui išnyko, o R.Beniušis nuo 2002 metų dirba draudimo srityje.
Susidomėjo išgelbėtų žydų istorija
Nors visas jo gyvenimas buvo sostinėje, į Kretingą jis kasmet atvažiuoja dažniau nei kartą per du mėnesius.
Čia jis prižiūri likusį tėvų namą, Padvarių globos namuose aplanko daugiau nei 90 metų sulaukusią antrąją motiną, kuri Romualdą augino nuo 7 metų.
Tačiau daugiausiai laiko jis praleidžia susitikdamas su senai pažįstamais kraštiečiais, istorijai neabejingais savo draugais.
„Jau senokai pradėjau domėtis karo metais išgelbėtų žydų istorija. Darbėnuose buvo išgelbėti 8 žydai. Aš apie tai parašiau straipsnį į regiono spaudą, paprašiau atsiliepti, ką nors žinančius apie tai.
Tyrinėjant toliau, kalbantis su dar gyvais buvusiais liudytojais man pavyko nustatyti 10 Kretingos rajono gyventojų, kurie, mano tyrinėjimų dėka, vėliau už žydų gelbėjimą buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais“, – pasakojo R.Beniušis.
Jo dėka Kretingoje priešais Kultūros namus atsirado paminklas iš Kretingos kilusiam iškiliam žydui Berekui Joselevičiui, kuris Napoleono kariuomenėje buvo suformavęs žydų pulką, aktyviai dalyvavo Lenkijos sukilime, buvo apdovanotas Prancūzijos medaliais ir yra gerai žinomas Lenkijoje.
Domisi Kretingos krašto istorija
R.Beniušis yra aistringas istorinių Kretingos fotografijų kolekcininkas. Kartu su skaitmeninėmis nuotraukomis jis turi apie 800 unikalių fotografijų kolekciją.
M.Valančiaus viešojoje bibliotekoje du kartus vyko jo nuotraukų parodos „Dingusi Kretinga“. R.Beniušio dėka, rajono ligoninėms ir globos namams buvo padovanotą apie 60 vilniečio dailininko Viktoro Šato tapybos darbų.
Romualdas atsekė po okupacijos išliksio garsaus Kretingos pranciškonų vienuolio ir švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 1822 metais parašyto unikalaus rankraštinio pamokslų rinkinio pėdsakus. Sužinojęs, kad jį saugo žinomas Vilniaus vienuolis Julius Sasnauskas, R.Beniušis savo bičiulį įkalbėjo unikalų eksponatą padovanoti Kretingos muziejui.
Apie istorinius Kretingos rajono žmones, įdomius pamirštus faktus Romualdas per 15 metų yra parašęs ir paskelbęs apie 200 straipsnių.
Skaudu dėl švaistomų galimybių
Tačiau R.Beniušis Kretingoje žinomas ir ne vien kaip istorijos žinovas.
Pro jo akis neprasprūsta ir rajone pastebėtos negerovės, o savivaldybė dažnai susilaukia viešų aštrių jo pastabų.
„Sakoma, kad akis iš pašalies yra skvarbesnė. Gal dėl to aš dažniau pastebiu tai, su kuo Kretingoje nuolat gyvenantys žmonės jau yra susitaikę ir nebemato nieko blogo“, – sakė Romualdas.
Anot jo, dažnai lankydamasis užsienio šalyse, jis mato, kaip geriau galima tvarkytis ir rūpintis savo gyventojais.
„Per savo gyvenimą aš daug bendravau su pokaryje miškuose kovojusiais partizanais, daug žinau apie žmones, kurie dėl Lietuvos laisvės neabejodami dėjo savo galvas.
Todėl matydamas, kad dabar, laisvoje Lietuvoje, valdžia neišnaudoja visų suteiktų galimybių rūpintis savo gyventojais, man darosi labai skaudu. Skaudu dėl šitaip niekinamos šviesia Lietuvos ateitimi tikėjusių partizanų aukos“, – teigė R.Beniušis.
Kelia nepatogius klausimus valdžiai
Jis sakė nesuprantantis, kodėl Kretinga savo savivaldybės pastato neturi miesto centre, kaip visi Vakarų Europos valstybių ir dauguma Lietuvos miestų? Kodėl pusvelčiui pardavus buvusį „Mėguvos“ viešbutį, savivaldybė glaudžiasi ankštame buvusio banko pastate miesto pakraštyje, o savo padalinius yra išmėčiusi po visą miestą.
„Jau seniai kalbu apie būtinybę Padvarių kapinėse pastatyti konteinerinį tualetą, kuris būtų pritaikytas neįgaliesiems.
Savivaldybė man atrašė, kad tam neturi pinigų, o neįgaliesiems pastatys plastikinę būdelę su galimybe lauke nusiplauti rankas. Kodėl žmonių išrinkta ir iš jų mokesčių gyvenanti valdžia tyčiojasi iš savo gyventojų?“, – klausė R.Beniušis.
Anot jo, valdžia turi galvoti ne apie savo kadenciją, ne apie tai, kaip pasigerinti žmonėms ir būti išrinktiems dar kartą. Valdžia turi galvoti apie rajono ateitį po 10, 20 metų.
„Man nesvarbu, kas yra rajono valdžioje. Kas joje bebūtų, valdžia privalo tausoti viešus pinigus ir juos leisti žmonių gerovei, galvojant apie jų vaikų ir net anūkų ateitį“, – sakė R.Beniušis, kuris aplankęs Kretingą žvalgosi ne svečio, bet šeimininko akimis.
813 peržiūrų (-a)