Vartydamas 2000-jų metų „Švyturio“ puslapius vis randu įdomių detalių, faktų, įvykių, kurie po ketvirčio amžiaus gali pasirodyti lyg koks nesusipratimas. Matyt, žmogaus atmintis tikrai yra išranki, nes laipsniškus gyvenimo pasikeitimus priima kaip savaime suprantamą dalyką ir praeityje buvę netgi skandalingi dalykai per laiką užsimiršta, susiniveliuoja, pavirsta neįžvelgiama pilkuma. Didžiausias netikėtumas vartant 2000-jų metų vasaros laikraščio puslapius buvo tai, kad net mažuose rajono miesteliuose vienas bankas „gyvai“ aptarnaudavo savo klientus!
Atvertęs 2000 m. rugpjūčio 2 d. seniausią rajono laikraštį „Švyturys“, pamačiau moteriškės telefono skambučio į redakciją surašytą istoriją: „Šeštadienį nuvažiavau į didžiąsias Kretingos kapines, maniau, palaistysiu gėles ant savo artimųjų kapų. Bet žiūriu, nei vandens telkinys kur yra, nei čiaupas veikia. Paklausiau vienos moters, iš kur kiti vandenį nešasi. Paaiškino, kad anam gale yra vandens šaltinėlis. Anksčiau būdavęs skaidresnis, tik dabar esąs drumstas. Gėlėms palaistyti tiksiąs. Nuėjusi prie to šaltinėlio, išvydau žaliai melsvą, balzganą vandenį ir užuodžiau bjaurų tualeto kvapą. Pagalvojau, kokie nekultūringi žmonės, kad čia pat „gamtos reikalus“ atlieka. Tik staiga kažkas pliumptelėjo. Pasižiūriu, nagi tikrai išmatos vamzdžiu bėga!.. Gal ten, į pakalnę, tas kanalizacijos vanduo kiek ir praskaidrėja, bet čia… Aš noriu įspėti visus žmones, kad būtų atsargūs, kad net rankų tame „šaltinėlyje“ neplautų. Ir aš būčiau plovusi, jei būčiau nepamačiusi. Juk po ravėjimo rankos lieka purvinos, o vandens kitur nėra…“
Tą laikraščio leidimo dieną taip sutapo, kad kita kretingiškė O. Gricienė vėlgi skundėsi redakcijai kapinių klausimu. „Kelis kartus skambinau į Kretingos autobusų stotį ir prašiau, kad padarytų miesto maršrutą iki kapinių. Viršininkė sakė, kad toks maršrutas Autobusų parkui nepelningas. Na, o jei jau Autobusų parkas toks turtingas, kad nenori iš mūsų pinigų užsidirbti, tai gal tada mikroautobusų firmos galėtų išrašyti grafikus, kada mikroautobusai grįžta iš Darbėnų, iš Genčų, ir kada būna ties kapinėmis. Būtų labai patogu! Mikroautobusų vairuotojai visada paslaugūs, mus nuveža, nors už bilietą mokame brangiau.“
Irmina Dainienė savo publikacijoje pastebėjo apmaudų dalyką, kaip, jos nuomone, apsimetėlės renka labdarą. „Ar tai nėra įteisintas elgetavimas?“ – rašė skaitytoja. Savivaldybėje buvo įregistruotas labdaros ir paramos fondas „Ateities šviesa“. Jį įsteigė dvi moterys – Jovita Idzelienė ir Irena Kupšienė. „Žinoma, pakišus po nosimi kokiam kaimiečiui ar miesto gyventojui oficialų dokumentą, kad turi teisę, sakyčiau, reketuoti, patogu reikalauti, kad jis šelptų, duotų produktų ir pinigų. (…) Kiek suprantu, šios ponios susielgetauja sau algas, o tų šelpiamųjų kažkaip nesimato… Pačios būdamos bedarbės eina šelpti bedarbių! Kažin ar pagalvojo meras (gal buvusysis), išduodamas potvarkį leisti įregistruoti joms firmą ir užsiimti šitokia veikla? Gal tada visiems elgetoms išduokite licencijas per respubliką eiti elgetauti, pone mere? Arba sustabdykite tokią veiklą, kuria piktinasi jūsų pačios sistemos (Globos ir rūpybos skyriaus) darbuotojai, kuri visoje respublikoje daro gėdą!“
„Švyturys“ parašė ir apie kitą lietuvį, kurio poelgis galėjo stebinti ne vieną. Kalbama apie Amerikos lietuvį Stasį Vaičių, kilusį iš Nasrėnų. Savo gimtinėje jis savo lėšomis statė senelių namus. Prieš kurį laiką S. Vaičius buvo skyręs 10 tūkst. JAV dolerių vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklui statyti. Vėliau S. Vaičius skyrė solidžią pinigų sumą Nasrėnų senelių namų statybai. Ten seneliams buvo numatyta 10 vietų.
Tą vasarą „Švyturys“ rašė ir apie kitą statybą bei renovaciją – „Balaganas prieš mūsų duris“. Publikacijoje rašoma apie septynis kioskus, išsirikiavusius šalia Kretingos turgelio. Pasirodo, visi jie turi akcinių bendrovių arba individualių įmonių statusą. Žemaičių gatvės 8-ojo namo gyventojus ypač papiktino „Kuosos“ kioskas, kuris besiplėsdamas atsidūrė prie pat daugiabučio namo įėjimo durų. Jo savininkė V. Narvilienė jau turėjo vieną kioską tarp tų septynių, tai sumanė plėsti dar vieną. „Kur architektų žodis, kad leido statybos darbus, kai nesilaikoma atstumų, neatsiklausiama gyventojų nuomonės? Ši statyba užgožia žaliąją veją, nelieka aikštelės buitiniams reikalams. Nebėra erdvės praėjimui, nes statyba vyksta ir šalia šaligatvio. Šiuo šaligatviu vedami vaikai į darželį, eina mokiniai į Meno mokyklą, vaikšto Žemaičių gatvės gyventojai. Gatve vis didėja automobilių judėjimas“.
Pasipiktinę Žemaičių gatvės 8-ojo namo gyventojai laikraščio puslapiuose klausė rajono valdžios, ar tokia statyba teisėta, ar ji atitinka visus reikalavimus.
Liepos pabaigoje tuometinis rajono meras Valerijonas Kubilius parodė gražią iniciatyvą susitikdamas su vietos dvasininkais. Savivaldybėje buvo susirinkę Kartenos, Salantų, Darbėnų, Kalnalio, Grūšlaukės, Šventosios ir Kretingos bažnyčių dvasininkai. Meras pasakojo apie rajono ekonominę būklę, dėkojo dvasininkams už jų aktyvų bendradarbiavimą su vietos bendruomenėmis. Kultūros įstaigose, ko gero, nėra nė vieno renginio, kur dvasininkai nedalyvautų ir žodžiu, ir darbais. Dvasininkai kėlė tikybos mokymo mokyklose problemas, aptarė kai kuriuos ūkinius reikalus.
Vasaros pradžioje „Švyturyje“ buvo informacija, kad esant palankiems orams ne vienoje Kretingos rajono vietoje vyks archeologiniai kasinėjimai. Liepai baigiantis pasirodė informacija apie kasinėjimų atradimus Užpelkių kapinyne. 2000-ais metais archeologijos ekspedicijai vadovavo vyr. muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė Audronė Bliujienė. Ji skundėsi, kad darbams labai trukdo nepalankūs orai, per dažni lietūs. „Didžioji dalis Užpelkių kapinyno priskiriama tautų kraustymosi laikotarpiui, t. y. maždaug 5-6 amžiui, kiti kapai jau yra vėlesnio laikotarpio – 8-12 amžių“. Tą vasarą buvo atkasti ir tyrinėti 5 kapai.
Tą vasarą rajone dirbo ir kita archeologų ekspedicija – bendra Kretingos muziejaus ir Vilniaus universiteto Archeologijos katedros ekspedicija. Iš Kretingos muziejaus dalyvavo Donatas Butkus ir Julius Kanarskas, iš universiteto – dr. Algimantas Merkevičius. Jie tyrė Lazdininkų kapinyną. Tačiau didžiausia staigmena istorijos tyrėjų laukė visai kitoje vietoje – kai Lenkimų kaimo gyventojas Gediminas Japšas ir jo sūnus Rolandas Benečių kaime, žvyrduobėje, rado žmogaus kaulų ir kažkokį senovinį gintaro pakabuką. Kaip po to rašė J. Kanarskas, buvo pagrįstų įtarimų, kad visai netyčia buvo atrasta neolito amžiaus kapavietė.
Vasarą Motiejaus Valančiaus muziejuje Nasrėnuose lankėsi Seimo narys Česlovas Juršėnas su šeima ir atsiliepimų knygoje jis paliko įrašą: „Esame dėkingi už įdomią ekskursiją, už turiningus pasakojimus. Ah, ah, kaip trūksta Lietuvai naujo Motiejaus Valančiaus!“ Tą vasarą Nasrėnų muziejuje lankėsi grupė JAV lietuvių, vokiečių turistų, jį lankė ir vis daugiau latvių. Buvo rašyta, kad lankytojų skaičius jau perkopė per 3000.
To laikotarpio viena „Juodosios kronikos“ informacija nustebino. Du keturiolikmečiai kretingiškiai apiplėšė parduotuvę Turgaus aikštėje. Iš parduotuvės jiedu sugebėjo pavogti du televizorius, tris vaizdo grotuvus, dvi elektrines žoliapjoves, kompiuterio monitorių, penkis distancinio valdymo pultelius. Įtariamųjų ilgai ieškoti neteko, vienas jų gyveno Taikos, kitas – Žaliojoje gatvėje. Buvo rasti ir visi pavogti daiktai. Sakytume, kad stiprūs buvo vyrukai, vienu metu sugebėję išsinešti tiek technikos. Jau tokioje jaunystėje ėmė augti ilgi pirštai…
Vagystės apskritai tuo metu buvo bene populiariausi nusikaltimai. Liepą „Švyturys“ rašė, kad iš „Kretingos viettiekimo“ sandėlio naktį buvo pavogti įvairūs medikamentai. Į sandėlius vagys pateko nulaužę pakabinamas spynas. Vagystė buvo tokio masto, kad ilgokai teko nustatinėti, kas pavogta ir kokios dydžio žala padaryta.
Kitą naktį buvo apvogta Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorija. Išlaužus pastato duris pavogtas dujų balionas su reduktoriumi. Vagis pasirodė esąs niekur nedirbantis, anksčiau teistas asmuo.
Iš apvogto „Draugystės“ sodų bendrijos namelio vagys, išėmę namelio lango stiklą, pavogė dujų balioną, televizorių „Šilelis“, magnetofoną, kilimą, arbatinuką, stalo įrankius. Savininkas žalą įvertino 600 litų.
O „Akmenos“ sodų bendrijoje iš namelio buvo pavogta net 2400 litų. Vagys tiesiog išlaužė duris ir nekliudomi įėjo į vidų.
Rugpjūčio pradžioje įvyko konkursas Kretingos rajono savivaldybės administratoriaus vietai užimti, konkursą laimėjo Antanas Puidokas.
Pabaigai – rugpjūčio 12 d. „Švyturio“ informacija, nejučia privertusi pagalvoti – ot, kažkada buvo išties geri laikai! Pasirodo, Salantuose, Darbėnuose ir Kartenoje veikė Taupomojo banko klientų aptarnavimo poskyriai. Juose buvo sukaupta 6 milijonai litų indėlių arba beveik ketvirtadalis visų rajono skyriaus pinigų. Salantų poskyryje buvo beveik 8 tūkst. sąskaitų, juose indėlių likutis – beveik 3 mln. litų. Darbėnuose indėlininkai sąskaitose laikė apie 2 mln. litų. „Ateityje klientų aptarnavimo poskyriuose numatoma didinti paslaugų skaičių. Pavyzdžiui, Salantuose gyventojai galės gauti ir paskolas. Taupomojo banko Kretingos skyriuje per liepos mėnesį indėliai padidėjo 225 tūkst. litų“.
Per porą prabėgusių dešimtmečių bankų klientų aptarnavimo skyrių ar poskyrių neliko ne tik rajono miesteliuose, bet ir pačiame Kretingos mieste. Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai kasmet uždirba šimtamilijoninius pelnus, tačiau „gyvos“ paslaugos, betarpiški bankininkų kontaktai su klientais vis labiau „optimizuojami“. Kita vertus, daugybė bankų finansinių paslaugų persikėlė į virtualią erdvę, bemaž visi gyventojai naudojasi įvairiomis mokėjimo kortelėmis. Tokia padėtis padeda efektyviau kontroliuoti įvairias „juodąsias buhalterijas“, ant ko, panašu, pastaruoju metu po žiniasklaidos tyrimų „pakibo“ ir Remigijaus Žemaitaičio pasekėjai.
Tą vasarą Žolinės šventė dirbantiesiems prailgino nedarbo savaitgalį. Vyriausybė nutarė perkelti poilsio dieną iš šeštadienio į pirmadienį, tad sekmadienį, pirmadienį ir antradienį buvo gražaus poilsio ir šventės dienos.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
472 peržiūrų (-a)