Pokalbiui galinčią skirti gerą valandą, iš Kretingos kilusią žinomą 57 metų žurnalistę Ritą Miliūtę užtikti yra sunki užduotis. „Nebent vairuojant mašiną, kai išsiruošiu važiuoti kur toliau“, – pažadėjo į savo įvairiapusę veiklą stačia galva panirusi moteris.
Labdaros vertė – per milijoną
Tokia proga pasitaikė praėjusią savaitę, žurnalistei eilinį kartą gabenant labdarą Ukrainos kariams. Visureigį vairuojančios R.Miliūtės laukė 1200 kilometrų kelionė, tad ir laiko pašnekesiui telefonu buvo į valias.
R.Miliūtė sakė iš pradžių skaičiavusi, kiek kartų per beveik ketverius metus ji yra vykusi į Ukrainą, bet pernai po 60 kelionės ji nustojo tai daryti. „O kokia prasmė?, – tarė ji sau.
Automobilius ir labdarą į frontą Rita veža nuo 2022 metų liepos. Vienas pažįstamas šaulys, kuris tai ėmė daryti anksčiau, jos paprašė padėti nugabenti mašiną į Ukrainą. Suruošus keletos automobilių konvojų tiesiog prireikė žmonių, galinčių juos vairuoti.
„Kelionė ilga, trunka ne vieną dieną, todėl dirbantiems įprastą darbą kasdien nuo 8 iki 17 valandos nuvažiuoti į Ukrainą yra sudėtinga. O aš dirbu laisvu grafiku ir kada nėra filmavimų galiu padėti“, – šitaip R.Miliūtė įsitraukė į šią veiklą.
Iš pradžių ji labdarą rinko ir į Ukrainą siuntė per kitus fondus. Užpernai ji įkūrė viešąją įmonę ir pati ėmė rinkti labdarą Ukrainai, už suaukotus pinigus perka automobilius ir juos gabena kariams.
Kretingiškės organizuojamos paramos mastas nemažas – vien pernai sudėjus visą Ukrainos kariams nuvežtų daiktų ir automobilių vertę gavosi per 800 tūkst. eurų. O per visą jos įkurtos įstaigos gyvavimą ši suma ko gero viršytų pusantro milijono eurų.
Pirmiausia taikosi į vairuotoją
„Automobiliai yra pagrindinis transportas, kuriuo į frontą nugabenamas krovinys, vežami kariai. Ten dažniausiai nėra kelių, todėl reikalingos didelio pravažumo mašinos – galingi visureigiai, talpūs pikapai – mašina, gale turinti atvirą kėbulą.
Ir jų reikia nuolat, nes vidutinis vienos mašinos tarnavimo laikas yra apie savaitę. Tačiau būna ir taip, kad pirmą kartą į užduotį išvažiavusį mūsų atgabentą visureigį susprogdina priešo dronas“, – pasakojo Rita.
Anksčiau labai paklausūs buvo iš Anglijos atgabentos mašinos. Jos yra pigesnės ir, kas svarbu, su vairu dešinėje.
Priešui pirma stengiantis užmušti vairuotoją, dronais buvo taikoma į automobilio priekį kairėje pusėje, kur paprastai yra vairas. Važiuojant angliška mašina kliūdavo priekyje sėdinčiam keleiviui, tačiau vairuotojas galėdavo toliau valdyti mašiną ir likdavo didesnė tikimybė išgelbėti kartu važiuojantį ekipažą.
Dabar, kai rusų dronai ištobulėjo, operatoriai jau mato kurioje pusėje yra vairuotojas.
Iki apkasų viskas gabenama dronais
Pati Rita į Ukrainą jau yra nuvairavusi apie 80 mašinų, o iš viso jos fondas kariams yra pristatęs per 300 visureigių ir pikapų.
Fronto reikmėms laužų niekas neperka. Anot R.Miliūtės, kariams ieškomos pigesnės naudotos mašinos, tačiau jos turi būti techniškai tvarkingos ir patikimai važiuojančios.
Į Ukrainą gabenami ir lengvieji automobiliai, kurie tarnauja užnugario reikmėms. Savivaldybės savo turimus visureigius yra atidavę frontui ir joms trūksta paprasčiausių transporto priemonių. Tačiau žmonių suaukoti pinigai lengviesiems automobiliams nėra naudojami. R.Miliūtės fondas juos ima tik dovanojamus.
Anot jos, kariams gabenama labdara kartais prisidengia ir sukčiai. „Vežant humanitarinę pagalbą per Lenkijos – Ukrainos sieną nereikia mokėti muito mokesčių. Tuo pasinaudoja ir pavieniai asmenys, kurie šitaip atgabenę automobilius paprasčiausiai juos pardavinėja ukrainiečiams“, – įspėjo žurnalistė.
Be mašinų Ukrainoje išlieka paklausūs elektros generatoriai. Pirmaisiais karo metais ukrainiečių kariams trūko aprangos, ypač moteriškos, nes kariuomenė sparčiai pasipildė ukrainietėmis savanorėmis.
„Dabar aprangos problema yra išspręsta. Kariai nebeprašo konservų, konservuotų sriubų, sunkiai sveriančių maisto produktų.
Dabar, kai maistas ir amunicija į frontą nugabenama dronais, reikalingi lengvi maisto produktai: vytinta mėsa, maistingi proteino batonėliai“, – pasakojo žurnalistė.
Paramą Ritos fondas veža pažįstamiems ir patikimiems kariams, aiškiai žinant, kad nugabenti daiktai pateks į jų rankas ir į šoną nenuplauks. R.Miliūtės parama gabenama dviem kryptim: į šiaurę link Charkovo ir Kupiansko, bei į pietus prie Guliaipole ir Zaporižės.
Pačiai Ritai arčiausiai fronto linijos yra tekę būti už 10 kilometrų.
Atlygio atsisakė
Šiandien R.Miliūtės įkurta viešoji įstaiga turi apie 100 nuolatinių aukotojų, kurie reguliariai kas savaitę, ar kas mėnesį perveda po 3, 5 ar keliasdešimt eurų.
Per beveik dvejus metus žurnalistės įkurtą fondą bent kartą yra parėmę tūkstančiai žmonių. Yra ir privačių įmonių, kurios skiria didesnes sumas.
„Kartais būna, kad sąskaita tuščia, ir neturi iš ko apmokėti gautų sąskaitų. Tada kreipiuosi į savo rėmėjus ir sakau, chebra, padėkite, skubiai reikia tokios ir tokios sumos. Ir žmonės sumeta“, – tokie būna labdarą renkančio žmogaus rūpesčiai.
Aukotojai sutinka, kad nedidelė dalis suaukotos sumos R.Miliūtės įsteigtame fonde dirbantys žmonės pasiimtų, kaip atlygį.
„Tačiau mes to nedarome. Ir niekada nedarysime. Todėl ir darbu mūsų veiklos negalime pavadinti. Tai yra savanorystė“, – teigė žurnalistė.
Grįžta tik aplankyti mamą
Per tuos kasdienius rūpesčius, tiesioginį savo darbą R.Miliūtė prisipažino, kad, jaunystėje iš Kretingos į Vilnių išvykusi ir ten gyventi pasilikusi, ji į gimtą miestą grįžtanti retokai. Tik pas Kretingoje dar gyvenančią 84 metų mamą. Žurnalistės tėvas sulaukęs 87 metų mirė 2024 metų liepą.
„Su 8 metais vyresniu broliu bent kartą per mėnesį stengiamės parvažiuoti, nes nuosavame name vienai gyvenančiai mamai reikia padėti su ūkio darbais. Žiema, va, atlėkdavome pas ją nuo sniego vaduoti.
Savaitgalį atvažiavus dažnai būna, kad apsisukusi tą pačią dieną grįžtu į Vilnių. Bet kartais tenka ir pernakvoti. Tėvų name esančiame savo kambaryje“, – pasakojo Rita.
Ji dar bendrauja su dviem Kretingoje gyvenančiais klasiokais, kurie, kokiai bėdai ištikus, paprašyti atskuba R.Miliūtės mamai padėti. Rita palaiko ryšius ir su kai kuriais Vilniuje gyvenančiais klasės draugais.
R.Miliūtė iki 5 klasės Kretingoje mokėsi toje mokykloje, kuri dabar vadinasi Pranciškonų gimnaziją, o vėliau iki pat baigimo – dabartinėje Pabrėžos gimnazijoje.
Žurnalistikos ji Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu mokytis pradėjo 1987 metais, o studijas baigė tik po keliasdešimties metų.
„Tuomet prasidėjo Atgimimas, Sąjūdis, kuriame darbas buvo žymiai įdomesnis, nei studijos. O tuo metu ir universitetas istorinių įvykių sukūryje dirbančiam žurnalistui ne kažin kokių žinių ir galėjo pridėti“, – sakė Rita.
Vairuoja sunkvežimį ir kalba angliškai
Iš mokyklos laikų ji nesigaili gavusi dvi patirtis. Viena – Rita Kretingoje išmoko vairuoti sunkvežimį ir turi C kategorijos teises.
Tuo metu vyresnėse klasėse mergaitės buvo mokomos virti, kepti, siūti. O berniukai tuo metu mokėsi vairavimo. R.Miliūtė ir dar kelios klasės merginos pareiškė norą taip pat mokytis kartu su berniukais.
„Taip aš įgijau C kategorijos teises, kurios man dabar pravertė, kai į Ukrainą tenką nuvairuoti sunkiasvorę transporto priemonę.
Iš pradžių po tokios ilgos pertraukos prie didelės mašinos vairo sėsti buvo baugu, tačiau vėliau pripratau. Čia kaip dviračiu važiuoti, išmokai – ir jau nebeužmirši“, – juokėsi Rita.
Dar viena jos likimą pakeitusi mokyklinė patirtis – įgytos anglų kalbos žinios. R.Miliūtė važinėdavo į Palangą ir anglų kalbos mokėsi privačiai.
Rita sakė, kad jai dabar sunku pasakyti, kodėl ji tai darė. Tais laikais mokytis užsienio kalbų didelio noro niekas neturėjo, nes užsienis tuomet visiems švietė kaip Mėnulis, o gyvą užsienietį Kretingoje galėjai pamatyti nebent sapnuodamas.
„Aš nesu tikinti, bet gyvenimas įrodė, kad mane kažkas vistiek vedžioja už rankos ir, man dar nesuprantant kam, duoda tai, ko man prireikia ateityje“, – sakė žurnalistė.
Anglų kalbos jai prireikė dirbant Sąjūdžio informacinėje agentūroje ir kontaktuojant su užsienio kolegomis. Šis gebėjimas jai padėjo dirbant ir korespondente Lietuvoje radijo informacinėje laidoje „Amerikos balsas“.
Žmonės privalo nebijoti
Kažkada Kretingos rajono laikraštyje „Švyturys“ mašininke dirbusi ir ten straipsnelius rašyti pradėjusi R.Miliūtė dabar yra visoje Lietuvoje žinoma žurnalistė.
Ji dalyvauja kuriant „Redakcijos“ tinklalaidės pokalbio laidas, Lietuvos visuomeninio transliuotojo televizijoje septintus metus veda savo politinių aktualijų laidą „Langas į valdžią“.
Joje Rita parodo ir komentuoja įdomesnius vaizdus iš Seimo ar savivaldybių posėdžių. Kretingiškė prisipažįsta, kad Kretingos rajono Tarybos posėdžius pasižiūri dažniau, nei kitus. Todėl kas vyksta Kretingoje, ji daugmaž seka.
Nemažą regionų politinio gyvenimo patirtį sukaupusios Ritos įsitikinimu, visiems žmonėms, kurioje Lietuvos vietoje jie begyventų, galima taikyti tą patį pilietiškumo principą – norint gyventi teisinėje valstybėje, valdžiai būtina nuolat sakyti ne tik kas patinka, bet ir tai, kas yra blogai. „Reikia nebijoti rodyti santykį su pačių išrinkta valdžia“, – teigia žinoma žurnalistė.
Politines aktualijas laidoje „Langas į valdžią“ kretingiškė jau daugelį metų apžvelgia ant kelių laikydama savo Jorkšyro terjerų veislės šunį, kuris grėsmingai pavadintas Meška.
„Mano Meškutė jau – televizijos veteranė. Jai jau 13 metų. Meška jau yra apkurtusi ir, jei miega, net nepajaučia, kaip aš grįžtu namo. Anksčiau, man dar rakinant buto duris, jau girdėdavau, kaip ji anapus tipena ratais.
Kasdien kai prabundame, aš jai pasakau, kad mes kartu gyvensime dar 10 metų. Ir tai kol kas pildosi“, – blogas mintis apie savo laidų partnerį veja šalin Rita.
835 peržiūrų (-a)