Visą kadenciją vien tik darbais darbeliais užsiiminėjusi rajono mero Antano Kalniaus vadovaujama savivaldybė pagaliau pratryško ambicingesne idėja – miesto turgavietės teritorijoje planuojama daugiafunkcinė požeminė aikštelė.
Tiesa, panašu, kad tokią mintį pagimdyti rajono valdžią privertė ne tiek pačių vadovų iniciatyva, kiek valstybės siūlomi 1,2 milijonai eurų, kurie skiriami priedangų ar slėptuvių įrengimui. Mintis pagirtina – naujame objekte būtų ne tik priedanga, o jis tarnautų ir kaip automobilių statymo aikštelė.
Be valstybės siūlomų pinigų tam reiktų dar ir nacionalinio plėtros banko „ILTE“ paskolos bei 15 proc. savivaldybės prisidėjimo prie gaunamos sumos. Kokio dydžio paskolos prireiktų, savivaldybė, panašu, kad dar nenumano. Kaip ir neaišku, kiek tokios idėjos įgyvendinimui reiktų prisidėti rajono biudžetui. Akivaizdu, kad prisidėjimo suma siektų keletą šimtų tūkstančių eurų.
Bet lėšos, kokios jos bebūtų, neturėtų būti trukdis reikalingo objekto atsiradimui. Bėda yra kita – ar rajono savivaldybės vadovams užteks ryžto ir organizacinių sugebėjimų įgyvendinti tokį projektą?
Tokios abejones jau dabar apninka stebint, kaip visuomenei pristatoma ši idėja. Apie ją meras lyg tarp kitko užsiminė praėjusio mėnesio pabaigoje vykusiame savivaldybės tarybos Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komitete. Tuo visuomenės informavimas ir apsiribojo.
A.Kalnius kalba apie 700 kvadratinių metrų ploto požeminę aikštelę, kurioje būtų įrengti 4 įvažiavimai ir išvažiavimai. Sakė, kad ją būtų galima plėsti, jei toks poreikis atsirastų ir jei praplėstai aikštelei biudžete atsirastų pinigų.
Čia ir prasideda neaiškumai. Vadinasi, savivaldybėje ši idėja jau buvo svarstyta, kažkas buvo skaičiuota, įvardinti dydžiai. Bet kuriuo metu būtų aiškinamasi, ar yra poreikis didesnei aikštelei? Ar tokiam poreikiui atsiradus, būtų plečiama jau pastatyta aikštelė, ar ji iš karto būtų projektuojama didesnė?
Jei tokią požeminę aikštelę vertinti kaip pagrindinę miesto slėptuvę, oro pavojaus atveju ji nėra didelė. Tokio dydžio priedangoje nuo dronų antskrydžių geriausiu atveju pasislėptų apie 500 žmonių ir ji nė iš tolo nepatenkintų daugiau nei 15 tūkst. gyventojų turinčio miesto priedangų poreikio.
Planuojamas statinys per mažas ir kaip automobilių statymo aikštelė. Iš tiesų, tokia ir būtų tikroji požeminės aikštelės funkcija. Juo labiau, kad turgaus dienomis privažiuoti ir kažkur palikti savo automobilį gyventojams yra misija neįmanoma.
Skaičiuojama, kad vieno automobilio stovėjimo vietai, numatant papildomą erdvę durelių atidarymui, reikia ne mažiau, kaip 12 kvadratinių metrų. Jei visas numatomas aikštelės plotas būtų atiduotas automobiliams, joje tilptų 58 mašinos. O kur dar vidiniai keliai manevravimui? Vadinasi, realiai tokio dydžio aikštelėje galėtų parkuotis apie 45 lengvieji automobiliai. Kam tokiam menkam transporto priemonių kiekiui požeminėje aikštelėje reikalingi 4 išvažiavimai ir įvažiavimai, apie kuriuos kalba meras?
Akivaizdu, kad papildoma 45 vietų automobilių statymo aikštelė neišspręs ir prakavimo problemos šioje teritorijoje. Juo labiau, kad nepalankių orų metu į šią požeminę aikštelę pretenduotų ir patys turgaus prekeiviai, kurie dabar lyjant lietui ar pučiant stipresniems vėjams stoviniuoja po atviru dangumi. Užuot užėmus automobiliams skirtas vietas požeminėje aikštelėje, jiems labiau praverstų lengvų konstrukcijų antžeminis paviljonas.
Galimybė turgaus teritorijoje pastatyti mašiną neatlaisvins automobilių parkavimo vietų miesto centre apie Rotušės aikštę. Iki jos nuo turgavietės einant daugiabučių namų kiemais yra apie pusę kilometro. Būtų džiugu, jei daugiau atsirastų norinčių savo sveikatos vardan paėjėti penketą minučių. Bet šiais laikais labiau regime norą privažiuoti prie pat durų.
Anava, kokį triukšmą miesto centro verslininkai pakėlė, kai valdžia ėmė planuoti iš Rotušės aikštės mašinų stovėjimo vietas perkelti vos porą šimtų metrų į šoną. Savivaldybė buvo apkaltinta verslo žlugdymu, buvo grasinama bankrotais, nes pirkėjai ir klientai nesugebės paeiti šimto metrų.
Taigi, labiau panašu, kad tikroji miesto valdžios idėja yra ne iš esmės spręsti mašinų parkavimo problemą miesto centrinėje dalyje, o prigriebti priedangoms valstybės siūlomą milijoną.
Ar tai neprimena situacijos, kai susigundžiusi valstybės siūlomais milijonais, Kretingos savivaldybė buvo pasiryžusi įsteigti vieną bendruomenės sveikatos centrą į jį sujungiant visus rajono pirminius sveikatos priežiūros centrus ir psichikos sveikatos centrą. Tam net Taryboje sprendimas buvo priimtas. Tačiau tik pasipriešinus rajono gyventojams, A.Kalnius savo užmačių atsisakė. Galop paaiškėjo, kad ir tų žadėtų milijonų nebuvo ir nėra.
Ar požeminės aikštelės idėja nėra tik eilinis mero pasvaičiojimas ir ar dabartinė rajono valdžia iš viso yra pajėgi įgyvendinti ambicingus projektus? Tokios pagrįstos abejonės kyla prisiminus praeitį.
Prieš septynerius metus, pirmosios mero A.Kalniaus kadencijos pradžioje, kai Tarybos daugumoje pirmu smuiku griežė tie patys „kraštiečiai“, rajono valdžia taip pat buvo suspindusi idėja – neužstatytoje žemėje prie dabartinio savivaldybės pastato statyti didelį priestatą, kuriame sutilptų visi po miestą išbarstyti savivaldybės administracijos skyriai.
Apie tai buvo svarstoma taip rimtai, kad naujo savivaldybės administracinio pastato statyba buvo aptarinėjama Strateginio planavimo taryboje, kurioje tuometė administracijos direktorė Jolanta Girdvainė gyrėsi, kad tuo klausimu jau kalbėjusi su potencialiais investuotojais.
Nors dar nebuvo apsispręsta nei dėl skyriams reikalingo ploto, nei dėl paties pastato dydžio. Nebuvo net projekto užuomazgų.
Paplepėjo rajono vadovai šia tema, netrukus nurimo ir nutilo. Taip stipriai pūsta idėja subliūško per mėnesį.
Kaip išsikvėpė ir dar viena valdžios idėja – Rotušės aikštės rekonstrukcija. Visą laiką buvo tikėtąsi, kad techninį aikštės projektą be viešųjų pirkimų parengs 2014 metais aikštės vizijos konkursą laimėjusi projektavimo įmonė. Kad vizijos konkursas vyko ne pagal Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus ir neturi jokios juridinės galios, to nežinojimą galima nurašyti savivaldybės administracijos kompetencijos trūkumui.
Bet netgi tai sužinojus, rajono valdžia nuo savo idėjos atšoko. O juk dar praėjusių metų pabaigoje galėjo skelbti aikštės techninio projekto konkursą ir dabar jau būtų ieškoję rangovų. Bet, kaip ir požeminės aikštelės atveju, rajono vadovų galvose idėją pagimdė ne būtinybė atnaujinti pagrindinę miesto aikštę, o siekis „įsisavinti“ žalinimo projektui skirtas europines lėšas – per milijoną eurų. Savivaldybė šiuos pinigus staigiai permetė į miesto centrinių kvartalų dangų atnaujinimą, o Rotušės aikštės modernizavimo idėja tyliai tyliai nugęso.
Kaip nebūtų apmaudu, ambicingi projektai, o ką jau bekalbėti apie jų realizavimą – ne dabartinės rajono valdžios galvoms ir rankoms.
