Kretingos politinės valdžios sukurta problema dabar sprendžiama skubos tvarka – dėl paskolos „Eglutės“ priestatui reikia kontrolieriaus išvados Kretingoje susiklostė paradoksali ir demokratinei savivaldai nemaloni situacija. Savivaldybei reikia paskolos, kad būtų galima užbaigti vaikų darželio „Eglutė“ priestato statybą. Paskolai būtina Savivaldybės kontrolieriaus išvada. Tačiau kontrolieriaus nebėra, Kontrolės ir audito tarnybos darbuotojų taip pat nebėra. Todėl valdantiesiems teko skubiai ieškoti išeities – laikinai į Savivaldybės kontrolieriaus pareigas perkelti Administracijos darbuotoją. Tačiau kyla klausimas: kas Kretingą atvedė iki tokios padėties?
Rugpjūčio 10 dieną įvykusiame Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo nagrinėjamas klausimas, kurio šaknys glūdi ne paskutinėse Tarybos diskusijose ir ne dabartiniame paskolos poreikyje.
Šio sprendimo istorija prasidėjo gerokai anksčiau – tada, kai Kretingos rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyboje pradėjo byrėti žmonės.
Šiandien Savivaldybė turi problemą, kurios pati valdžia negali išspręsti įprastu būdu. Reikia kontrolieriaus. Jo nėra. Reikia kontrolės ir audito tarnybos. Jos faktiškai nėra. Reikia kontrolieriaus išvados paskolai.
Ir štai tada, kai Savivaldybei prireikė kontrolės institucijos, paaiškėjo, kad ją reikia skubiai susikurti iš naujo.
Paskola reikalinga ne šiaip sau
Pirmiausia reikia pasakyti tai, kas svarbu. Paskola reikalinga tam, kad būtų galima užbaigti vaikų darželio „Eglutė“ priestato statybą. Tai nėra pinigai kokiai nors politinei prabangai. Tai konkretus infrastruktūros projektas, kurį reikia užbaigti.
Savivaldybei reikia finansavimo, o norint jį gauti būtina atlikti įstatymuose numatytas procedūras. Viena iš jų – Savivaldybės kontrolieriaus išvada dėl paskolos teisėtumo.
Tačiau čia ir išlenda Kretingos valdžios problemos pasekmės.
Kretinga kontrolieriaus neturi. Dar blogiau – nėra ir komandos, kuri galėtų normaliai užtikrinti Kontrolės ir audito tarnybos darbą.
Kaip buvo sunaikinta kontrolės sistema? Šį klausimą reikia kelti ne apie vieną žmogų. Reikia žiūrėti į visą įvykių grandinę.
Iš Savivaldybės kontrolės sistemos pasitraukė kontrolierė Sandra Grigaitytė-Gedvilienė. Po jos kontrolieriaus pareigas ėjo Indrė Treigienė. Jos darbo laikotarpiu viena Kontrolės ir audito tarnybos darbuotoja pati pateikė prašymą būti atleista iš darbo. Kontrolierė ją atleido. Netrukus iš pareigų pasitraukė ir pati I. Treigienė.
Po I. Treigienės išėjimo Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba faktiškai liko be darbuotojų.
Taigi per gana trumpą laiką iš esmės išnyko institucija, kuri pagal savo paskirtį turėtų būti viena svarbiausių Savivaldybės demokratinės kontrolės grandžių.
Ir čia jau nebegalima apsiriboti fraze apie „natūralią darbuotojų kaitą“.
Kodėl žmonės išėjo?
Šioje vietoje prasideda jautriausia istorijos dalis.
Pasitraukę ar išėję tarnybos darbuotojai šią situaciją sieja su politinės valdžios ir mero Antano Kalniaus daromu spaudimu.
Jeigu šie vertinimai pasitvirtintų, Kretingoje būtų susiklosčiusi demokratinei savivaldai ypač pavojinga situacija: institucija, turinti kontroliuoti valdžią, pati būtų tapusi politinio spaudimo objektu.
Tai nėra paprastas konfliktas darbe. Tai klausimas apie demokratinės savivaldos kokybę.
Jeigu valstybės tarnautojas ar savivaldybės darbuotojas gali būti spaudžiamas todėl, kad jo atliekamas auditas, kontrolė ar išvada nepatinka politinei valdžiai, tada pati kontrolės sistema tampa beprasmiška.
Nepatogi audito išvada
Ši istorija ypač svarbi prisiminus Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atliktą auditą dėl Kretingos autobusų parko veiklos.Audito išvados Savivaldybės vadovybei buvo nepatogios. Po šio laikotarpio prasidėjo kontrolės institucijos darbuotojų pasitraukimai.
Todėl visuomenei natūraliai kyla klausimas: ar tai buvo tik sutapimas?
Jeigu taip – Savivaldybės vadovai turėtų labai aiškiai tai įrodyti. Jeigu ne – tuomet kalbame apie politinę krizę, kurios pasekmės šiandien jau tampa labai konkrečios.
Meras nėra kontrolieriaus vadovas
Čia būtina prisiminti vieną elementarų demokratinės savivaldos principą. Savivaldybės kontrolierius nėra mero patarėjas. Jis nėra politinio komiteto narys. Jis nėra valdančiosios daugumos darbuotojas.
Jo pareiga – kontroliuoti Savivaldybės finansų ir turto naudojimą, vertinti veiklą ir, kai reikia, pasakyti valdžiai nepatogią tiesą.
Todėl kontrolierius, kuris bijotų mero reakcijos į nepalankią audito išvadą, negalėtų tinkamai atlikti savo darbo.
Kontrolė turi būti nepriklausoma. Kitaip tai ne kontrolė, o formalumas.
Kretingos valdžios problema – ne M. Mickus
Šiame kontekste labai svarbu nepaversti dabartinio sprendimo pagrindiniu skandalo objektu. Mindaugas Mickus nėra šios istorijos priežastis. Jis tapo sprendimo dalimi todėl, kad valdžia turi užpildyti tuščią vietą.
Tarybos sprendimu Savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėjo pavaduotojas laikinai perkeliamas į Savivaldybės kontrolieriaus pareigas iki bus paskirtas nuolatinis kontrolierius.
Tai – avarinis sprendimas. Galbūt teisiškai pagrįstas. Galbūt laikinas. Galbūt praktiškai būtinas.
Tačiau jis niekaip neatsako į klausimą, kodėl Kretingos kontrolės sistema atsidūrė tokioje padėtyje.
Dar vienas paradoksas
Mindaugas Mickus iki šiol dirbo Savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriuje. Dabar jis tampa institucijos, kuri turi vykdyti išorinę Savivaldybės administracijos kontrolę, vadovu.
Tai savaime nereiškia, kad toks laikinas perkėlimas yra neteisėtas. Tačiau nepriklausomumo klausimas čia yra visiškai realus.
Savivaldybės administracijos darbuotojas tampa vadovu institucijos, kurios paskirtis – kontroliuoti Savivaldybės administraciją.
Ir visuomenė turi teisę klausti: ar galima tikėtis visiškai nepriklausomos kontrolės, kai kontrolės institucijos vadovas iki šiol buvo pačios kontroliuojamos sistemos darbuotojas? Juo labiau, kad atsiradus nuolatiniam kontrolieriui, M. Mickus gales grįžti į ankstesnes pareigas Savivaldybės administracijoje.
Šį klausimą valdantieji turėtų priimti ne kaip puolimą, o kaip elementarų demokratinės kontrolės reikalavimą.
Kodėl pagalbos ieškota tik dabar?
Meras Antanas Kalnius teigia, kad buvo prašoma aplinkinių savivaldybių pagalbos, tačiau jos nepavyko gauti. Jeigu taip, kyla dar klausimų.
Kodėl Kretingos kontrolės ir audito tarnybos problema nebuvo išspręsta anksčiau?
Kodėl reikėjo laukti, kol atsiras neatidėliotina paskolos procedūra?
Kodėl dabar sprendimas priimamas skubiai?
Kodėl kontrolieriaus reikia tada, kai reikia paskolos išvados, o ne tada, kai reikia nuolatinės demokratinės kontrolės?
Savivaldybė nėra privati mero valda
Šioje istorijoje labai aiškiai atsiskleidžia ir platesnė problema – mero bei valdančiosios daugumos požiūris į Savivaldybės administraciją ir jos darbuotojus.
Kretingos rajono savivaldybės merui A. Kalniui viešojoje erdvėje ne kartą teko sulaukti kritikos dėl jo bendravimo ir vadovavimo stiliaus. Kritikai jį kaltina pernelyg autoritarišku elgesiu, nepakantumu kitokiai nuomonei ir spaudimu Administracijos darbuotojams.
Šie kaltinimai nėra savaime įrodytas faktas, tačiau juos verta vertinti kartu su konkrečiu rezultatu: Savivaldybė per trumpą laiką prarado nemažai patyrusių specialistų. O specialistų išėjimas nėra vien personalo statistika. Kiekvienas išėjęs geras specialistas reiškia prarastą patirtį, kompetenciją ir institucinę atmintį. Ypač pavojinga, kai išeina žmonės, dirbantys kontrolės srityje.
Vadovui patogūs žmonės – ne visada geriausi specialistai
Demokratinėje institucijoje vadovui neturi būti svarbiausia, kad darbuotojas būtų patogus.
Svarbiausia, kad jis būtų profesionalus. Specialistas kartais turi pasakyti: „Negalima.“ Kartais turi pasakyti: „Tai neteisėta.“ Kartais turi pasakyti: „Šis sprendimas ekonomiškai nepagrįstas.“
Kartais turi parašyti išvadą, kurios meras nenori matyti ant savo stalo.
Jeigu po tokios išvados žmogus pradeda jausti politinį spaudimą, o galiausiai išeina, siunčiamas labai blogas signalas visai Savivaldybės administracijai: būkite ne profesionalūs, o patogūs.
Tai yra kelias į institucijos degradaciją.
Kai valdžia pradeda kontroliuoti kontrolę
Dar didesnį nerimą kelia situacijos, kai Savivaldybės administracijos vidaus audito ir kontrolės struktūrų darbuotojai pasitelkiami vertinti pačią Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą.
Čia demokratinės kontrolės sistema gali apsiversti aukštyn kojomis.
Administracija turi būti kontroliuojama išorės kontrolės institucijos. Tačiau jeigu pati Administracija pradeda vertinti kontrolierių, atsiranda interesų konflikto ir nepriklausomumo problema.
Tai panašu į situaciją, kai egzaminuojamas mokinys pats paskiria sau egzaminuotoją.
Galima formaliai atlikti procedūrą. Tačiau visuomenės pasitikėjimo tokia procedūra nepadaugės.
Valdančioji dauguma dabar sprendžia pačios sukurtą problemą
Kretingos rajono taryboje valdančiąją daugumą sudaro komitetas „Kretingos kraštas“, kurio atstovas yra ir meras A. Kalnius.
Todėl politinė atsakomybė už Savivaldybės valdymo rezultatus tenka ne vienam žmogui. Ji tenka visai valdančiajai daugumai.
Ir šiandien valdantieji atsidūrė gana nepatogioje situacijoje. Jiems reikia paskolos. Paskolai reikia kontrolieriaus išvados. Kontrolieriaus nėra. Kontrolės tarnybos nėra. Aplinkinių savivaldybių pagalbos, mero teigimu, gauti nepavyko.
Todėl tenka priimti skubų sprendimą ir laikinai į kontrolieriaus pareigas perkelti Administracijos darbuotoją.
Tai atrodo kaip klasikinė situacija, kai valdžia pati susikuria problemą, o paskui skubiai ieško būdo ją užmaskuoti.
Ar užteks „pleistro“?
Laikinas kontrolierius gali išspręsti vieną konkretų klausimą. Gali būti parengta paskolos išvada. Gali būti gauta paskola. Gali būti užbaigtas „Eglutės“ priestatas. Ir labai gerai.
Tačiau kas bus po to? Ar Kretinga turės normalią, profesionalią Kontrolės ir audito tarnybą? Ar bus paskirtas nepriklausomas kontrolierius? Ar bus atkurta darbuotojų komanda? Ar bus užtikrinta, kad kontrolierius galėtų atlikti auditą net tada, kai jo išvada nepatiks merui? Ar bus ištirta, kodėl iš tarnybos pasitraukė žmonės? Ar bus įvertinti politinio spaudimo kaltinimai?
Kol į šiuos klausimus nėra atsakymų, M. Mickaus paskyrimas yra tik laikinas pleistras.
„Eglutės“ priestatas neturi tapti politinio karo įkaitu
Darželio „Eglutė“ priestatas turi būti užbaigtas. Vaikai neturi tapti politinių konfliktų įkaitais.
Jeigu paskola teisėta ir būtina – ją reikia gauti. Jeigu projektą reikia užbaigti – jį reikia užbaigti.
Tačiau tam nereikia aukoti nepriklausomos kontrolės. Priešingai. Būtent todėl, kad Savivaldybė skolinasi gyventojų vardu, kontrolė turi būti kuo stipresnė.
Kontrolieriaus išvada negali tapti formalumu, kurio reikia tam, kad būtų galima pažymėti dar vieną langelį paskolos dokumentuose. Ji turi būti nepriklausomas vertinimas.
O jeigu kontrolierius pasakys „ne“?
Štai čia ir yra tikrasis kontrolės testas. Tarkime, laikinasis kontrolierius atliks vertinimą ir nustatys, kad paskolos procedūroje yra problemų.
Kas tada? Ar valdantieji priims išvadą? Ar meras ją gerbs? Ar Taryba pasirengusi išgirsti nepatogią tiesą? Ar kontrolierius galės ramiai atlikti savo darbą, jeigu jo išvada nesutaps su politinės daugumos interesais?
Būtent nuo atsakymo į šiuos klausimus priklauso, ar Kretingoje egzistuoja tikras kontrolierius, ar tik kontrolieriaus pareigybė.
Tai jau nebe vien mero problema
Antanas Kalnius yra Kretingos rajono meras ir politinės valdžios veidas. Todėl jam tenka didelė atsakomybė už Savivaldybėje sukurtą politinę atmosferą.
Tačiau jeigu valdančioji dauguma toleruoja vadovavimo stilių, dėl kurio geri specialistai palieka Savivaldybę, atsakomybė tenka ir jai.
Politinis komitetas „Kretingos kraštas“ negali visų problemų suversti administracijai. Valdžia yra ne tik galimybė balsuoti „už“. Valdžia yra ir atsakomybė už pasekmes.
O pasekmė šiandien labai konkreti: Kretingos savivaldybėje nebuvo kam atlikti kontrolieriaus funkcijų tada, kai Savivaldybei jų prireikė.
Demokratija prasideda nuo teisės pasakyti „ne“
Kretingos istorija turėtų būti pamoka ne tik dabartiniam merui. Ji turėtų būti pamoka visai Tarybai.
Savivaldybės kontrolierius turi teisę būti nepatogus. Turi teisę pasakyti, kad sprendimas blogas. Specialistas turi teisę nesutikti su politiku. Valstybės tarnautojas neturi būti politinės valdžios gerbėjas.
Jis turi būti profesionalas.
Jeigu to nesupranta valdžia, ilgainiui Savivaldybėje lieka ne stipriausi specialistai, o patogiausi.
O tada prasideda tikroji institucijos griūtis.
Paskutinis klausimas – kam reikalinga kontrolė?
Kretingos valdžia šiandien turi atsakyti į labai paprastą klausimą.
Ar Savivaldybės kontrolierius reikalingas tam, kad kontroliuotų Savivaldybę, ar tam, kad tada, kai Savivaldybei prireikia paskolos, būtų kam pasirašyti būtiną išvadą?
Jeigu pirmasis atsakymas – tuomet reikia kuo greičiau atkurti nepriklausomą ir profesionalią Kontrolės ir audito tarnybą.
Jeigu antrasis – tuomet visuomenė turi teisę klausti, kam apskritai reikalinga nepriklausoma kontrolė.
Nes kontrolė nėra dekoracija. Ji nėra politinės valdžios priedas. Ji nėra mero patogumo klausimas. Ir ji tikrai nėra paskutinis parašas paskolos dokumentų pakete.
Kontrolė egzistuoja tam, kad valdžia negalėtų daryti visko, ką nori.
Galbūt būtent todėl ji kai kam ir tampa tokia nepatogi.
O Kretingoje dabar belieka tikėtis, kad laikinas sprendimas dėl kontrolieriaus bus ne dar vienas bandymas užmaskuoti problemą, o pirmas žingsnis atkuriant tai, kas iš tiesų turėtų veikti nepriklausomai nuo mero, valdančiosios daugumos ir jų politinių interesų.
