Ši istorija, mano, kaip Kretingos rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininkės, vertinimu, kelia kur kas platesnį klausimą – kaip vienas institucinis nesutarimas gali išaugti į procesą, kuriame galiausiai nebeaišku, kas iš tiesų yra pagrindinis ginčo objektas.
Viskas prasidėjo 2024 m. rugpjūčio 22 d. Kretingos rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl Savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus atliekamo Kretingos rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vidaus audito.
Trumpai tariant, Centralizuotas vidaus auditas atliko Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vidaus auditą. Būtent nuo šio klausimo ir prasidėjo visa istorija.
Vėliau tarp Kontrolės komiteto ir Centralizuoto vidaus audito skyriaus prasidėjo tarpusavio aiškinimasis dėl atliekamo audito teisėtumo, jo apimties ir institucijų kompetencijų. Abi pusės, siekdamos išsiaiškinti savo teises ir veiklos ribas, kreipėsi į kompetentingas institucijas. Buvo aiškinamasi, ar Centralizuotas vidaus auditas turi teisę tikrinti Savivaldybės kontrolieriaus ir Kontrolės ir audito tarnybos darbą, taip pat ar gali nurodyti ar kitaip daryti įtaką tam, kaip ši tarnyba turi organizuoti ir vykdyti savo veiklą.
Iš esmės buvo sprendžiamas institucijų kompetencijos ir veiklos ribų klausimas – kas ir kokia apimtimi gali vertinti Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veiklą bei kokios yra Centralizuoto vidaus audito įgaliojimų ribos.
Tai buvo institucinis klausimas. Jis turėjo būti aiškinamas tarp institucijų ir pagal toms institucijoms taikomą teisinį reglamentavimą.
Tačiau šio aiškinimosi metu Kontrolės komiteto pirmininko Giedriaus Petreikio vieši pasisakymai tapo pagrindu kreiptis į Etikos komisiją, o tai, kas iš pradžių buvo ginčas dėl audito ir institucijų kompetencijų, persikėlė į visai kitą plotmę – politiko elgesio ir etikos vertinimą.
Čia, mano nuomone, ir prasideda svarbiausia šios istorijos dalis.
Ar kiekvienas institucinis nesutarimas, kuriame politikas viešai išsako kritiką, turi būti perkeltas į Etikos komisiją? Ar kiekvienas aštresnis pasisakymas automatiškai tampa etikos klausimu, nepaisant to, kokiame kontekste jis buvo išsakytas ir dėl ko apskritai kilo konfliktas?
Etikos komisija šį klausimą nagrinėjo būtent tiek, kiek jis buvo susijęs su politiko elgesiu. Komisija nėra audito priežiūros institucija ir nėra institucijų kompetencijos ginčus sprendžianti įstaiga. Jos paskirtis – vertinti valstybės politikų elgesio atitiktį Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintiems principams.
Todėl man, kaip Etikos komisijos pirmininkei, svarbu aiškiai atskirti šiuos du dalykus. Tai, kad tarp institucijų kilo ginčas dėl audito, savaime nereiškia, kad politiko elgesys negali būti vertinamas. Tačiau lygiai taip pat politiko elgesio vertinimas neturėtų tapti būdu spręsti ar tęsti ginčą dėl institucijų kompetencijų.
Etikos komisija savo darbą atliko.
Komisija išnagrinėjo gautą skundą, atliko tyrimą, rinko ir vertino medžiagą, nagrinėjo posėdžių metu pateiktus paaiškinimus, vertino tarybos nario pasisakymus ir jų kontekstą.
2025 m. gruodžio 10 d. Komisija priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Giedrius Petreikis nepažeidė Valstybės politikų elgesio kodekse nustatytų principų ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų valstybės politikų elgesio principų ar reikalavimų.
Su šiuo sprendimu Pareiškėjas nesutiko ir kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK).
VTEK Etikos komisijos sprendimą panaikino, tačiau neįpareigojo Etikos komisijos iš naujo atlikti tyrimo. VTEK sprendime nurodyta, kad Kodekso 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų terminas dėl skundžiamų veiksmų yra pasibaigęs.
Tačiau ir tuo ši istorija nesibaigė.
Pareiškėjas VTEK sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui. Ir čia atsiranda situacija, kuri, mano nuomone, verta viešo dėmesio.
Teismui skundžiamas VTEK sprendimas, tačiau į teisminį procesą atsakovu įtraukta ir Etikos komisija.
Toliau skaitykite naujausiame laikraščio “Švyturys” numeryje
