Kretingos rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijai administraciniame teisme tapus atsakove, jos pirmininkė Jolanta Gedvilaitė oficialiai paprašė Savivaldybės administracijos pasirūpinti kvalifikuota ir nuo ginčo dalyvių nepriklausoma teisine pagalba. Tačiau Administracija teisininko skirti atsisakė. Beje, ji pati nėra neutrali šios istorijos stebėtoja: būtent jos iniciatyva dėl Giedriaus Petreikio pasisakymų buvo kreiptasi į savivaldybių auditorius vienijančią asociaciją. Ši pradėjo etikos procesą, skundė Komisijos sprendimus, o galiausiai kreipėsi į teismą. Susidaro įspūdis, kad valdžios aparatui rūpi ne padėti Komisijai profesionaliai apsiginti, bet sulaukti jai nepalankaus sprendimo, kuris dar kartą įsuktų politinio susidorojimo su Kontrolės komiteto pirmininku karuselę.
Komisija teisme palikta viena
Teisinės pagalbos prireikė Valstybės ir savivaldybių vidaus auditorių asociacijai kreipusis į Regionų administracinį teismą. Administracinėje byloje Nr. eI2-15928-1064/2026 asociacija ginčija Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo dalį ir siekia, kad Kretingos Etikos komisija dar kartą nagrinėtų skundą dėl G. Petreikio pasisakymų.
Tai jau būtų trečiasis to paties klausimo svarstymo ratas. Pirmą kartą Etikos komisija nusprendė tyrimo nepradėti. VTEK šį sprendimą panaikino, todėl Komisija atliko tyrimą ir 2025 m. gruodžio 10 d. konstatavo, kad G. Petreikis Valstybės politikų elgesio kodekso principų nepažeidė.
Asociacija apskundė ir šį sprendimą. VTEK jį panaikino dėl procedūrinių bei motyvavimo trūkumų, tačiau neįpareigojo tyrimo atlikti trečią kartą, nes jau buvo pasibaigęs įstatyme nustatytas vienų metų terminas. Dabar kelią į dar vieną nagrinėjimą mėginama atverti per teismą.
Etikos komisija byloje nurodyta atsakove. Jai reikia parengti atsiliepimą, vertinti procesinius dokumentus ir galbūt atstovauti savo pozicijai teisme.
Komisijos pirmininkė J. Gedvilaitė Tarybos posėdyje paaiškino, kad dėl teisinės pagalbos buvo kreiptasi į Administraciją.
„Gavome atsakymą, kad Administracija negali mums užtikrinti nei konsultacijų, nei skirti atstovo. Kadangi tai jau administracinė byla, reikia rengti procesinius dokumentus, gali tekti atstovauti byloje“, – kalbėjo J. Gedvilaitė.
Administracija pasiūlė kreiptis į Tarybos posėdžių sekretorių, VTEK arba sudaryti sutartį su advokatu. Tačiau svarbiausias klausimas liko be atsakymo.
„Pateiktame atsakyme nėra mechanizmo, kaip tą sutartį su advokatu mes turėtume sudaryti“, – sakė Komisijos pirmininkė.
Etikos komisija nėra juridinis asmuo, neturi savo banko sąskaitos, biudžeto ar viešųjų pirkimų specialisto. Todėl pasiūlymas pačiai sudaryti sutartį su advokatu primena raginimą atrakinti duris nedavus rakto.
Konfliktą pradėjo pati Administracija
Administracijos vaidmuo šioje istorijoje nėra neutralus. Turima medžiaga rodo, kad jos iniciatyva dėl G. Petreikio pasisakymų buvo kreiptasi į Valstybės ir savivaldybių vidaus auditorių asociaciją. Ši pateikė skundą Etikos komisijai, skundė jai nepalankius sprendimus, o dabar teisme siekia, kad tas pats klausimas būtų nagrinėjamas dar kartą.
Taip susidarė uždaras administracinis ratas. Kontrolės komiteto pirmininkas kritikavo Administracijos veiklą, Administracijos iniciatyva į konfliktą buvo įtraukta auditorius vienijanti asociacija, o Komisijai nepripažinus G. Petreikio pažeidėju, jos sprendimai buvo skundžiami. Dabar Administracija atsisako padėti Komisijai profesionaliai apsiginti nuo tos pačios asociacijos reikalavimų.
Tokiomis aplinkybėmis sunku Administraciją laikyti nuo ginčo atsiribojusia stebėtoja. Jai politiškai palankus būtų sprendimas, leidžiantis dar kartą atnaujinti G. Petreikio elgesio tyrimą.
Dokumentai tiesiogiai neįrodo, kad Administracija nurodė asociacijai kreiptis būtent į teismą arba sąmoningai trukdo Komisijai gintis. Tačiau įvykių seka leidžia klausti, ar pagalbos atsisakyta tik dėl kompetencijos ribų, ar todėl, kad Administracijai parankiau teisme matyti silpną, profesionalaus atstovo neturinčią Etikos komisiją?
Visa ši istorija vis mažiau primena nešališką politiko elgesio vertinimą. G. Petreikio pasisakymai jau buvo ištirti, o Komisija jo pažeidėju nepripažino. VTEK sprendimą panaikino ne todėl, kad pati nustatė politiko kaltę, bet dėl procedūrinių ir motyvavimo trūkumų.
Nepaisant to, skundų konvejeris nesustoja: netiko pirmasis sprendimas – apskųstas, netiko antrasis – vėl apskųstas, pasibaigė tyrimo terminas – mėginama jį įveikti teisme. Tai vis labiau primena administracinę kaltės medžioklę, kurioje procedūra kartojama tol, kol bus gautas politiškai reikalingas atsakymas.
Nepalankus sprendimas G. Petreikiui taptų patogiu vėzdu smogti jo reputacijai ir pradėti spaudimą dėl pašalinimo iš Kontrolės komiteto pirmininko pareigų.
Direktorės žodžiai prasilenkė su raštu
Savivaldybės administracijos direktorė Vilma Preibienė Tarybos posėdyje tvirtino, kad Administracija negali perimti Tarybos sudarytos Komisijos funkcijų.
„Mes pateikėme atsakymą taip, kaip yra teisinėje praktikoje, kaip yra nusistovėję. Administracijos teisininkas gali peržiūrėti parengtą dokumentą, mes irgi savo apimtyje galime konsultuoti. Negalime inicijuoti jūsų sprendimo priėmimo ar kitų dalykų“, – aiškino V. Preibienė.
„Administracija tada tampa tarpininke. Mes turime veikti tik savo apimtyje ir tik taip, kaip numato teisės aktai“, – pridūrė ji.
Tačiau direktorės paaiškinimas paliko akivaizdų prieštaravimą. Posėdyje teigta, kad Administracijos teisininkai gali konsultuoti ir peržiūrėti dokumentus, nors oficialiame atsakyme Komisijos prašymą paskirti kvalifikuotą teisininką atsisakyta tenkinti.
Vadinasi, pagalba lyg ir galima, bet tik tada, kai teisinio išsilavinimo neturintys Komisijos nariai patys parengs procesinį dokumentą, kurį Administracijos teisininkas galbūt malonės peržvelgti. Tai ne visavertė pagalba, o gelbėjimosi rato demonstravimas skęstančiajam nuo kranto.
Pirmininkei – užuomina mokėti pačiai
Tarybos posėdžio diskusija dėl advokato samdymo nuslydo iki sunkiai paaiškinamos situacijos. Etikos komisijai faktiškai buvo pasiūlyta pačiai ieškoti advokato, sužinoti jo paslaugų kainą ir tada aiškintis, kas paslaugą pirks bei iš kokių pinigų apmokės.
Diskusijos logika beveik vedė prie absurdiško pasiūlymo Komisijos pirmininkei sumokėti savo lėšomis arba Komisijos nariams „susimesti“ ir kolegialiai nusipirkti teisinę gynybą.
Tiesioginis raginimas „susimesti“ posėdyje nenuskambėjo. Tačiau būtent tokį įspūdį sudarė mero Antano Kalniaus pateiktas palyginimas su asmenines bylinėjimosi išlaidas apmokėjusiu politiku.
„Praėjusią kadenciją praktika buvo tokia: kai meras ėjo prieš Tarybą, mokėjo iš savo pinigų“, – J. Gedvilaitei sakė A. Kalnius.
Tačiau šių situacijų negalima sutapatinti. Meras buvo fizinis asmuo, savo vardu galėjęs pasirašyti sutartį su advokatu. Etikos komisija yra Tarybos sudarytas kolegialus darinys, vykdantis įstatymo pavestas funkcijas. Komisijos pirmininkė neprivalo iš savo kišenės finansuoti viešosios institucijos atstovavimo byloje dėl oficialiai priimto sprendimo.
Diskusijai užsitęsus, meras pasiūlė pirkimo klausimus aiškintis ne Tarybos posėdyje.
„Gerbiama Jolanta, Tarybos posėdis nėra vieta aiškintis, kaip man reikėtų pasidaryti pirkimą. Manau, tikrai jums yra atviros Administracijos durys ir į visus specialistus jūs, kaip Tarybos narė, galite kreiptis ir išsiaiškinti, bet ne per Tarybos posėdį“, – pareiškė A. Kalnius.
Susidarė groteskiška padėtis: oficialiu raštu Administracija teisininko neskiria, o meras tikina, kad jos durys atviros. Kas laukia už tų durų – reali pagalba ar dar viena biurokratinė siena – taip ir nepaaiškėjo.
Teisinis atsisakymas su skylėmis
Valstybės politikų elgesio kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punktas suteikia tyrimą atliekančiai Etikos komisijai teisę pasitelkti specialistų. Tai gali būti teisininkai, viešojo administravimo ekspertai ir kiti specialių žinių turintys asmenys.
Įstatymas tiesiogiai neįpareigoja Administracijos direktorės Komisijai paskirti konkretų savo įstaigos teisininką. Tačiau teisė pasitelkti specialistą negali likti popierine dekoracija. Savivaldybėje turi būti realus mechanizmas, nustatantis, kas organizuoja nepriklausomos paslaugos pirkimą, pasirašo sutartį ir apmoka sąskaitą. Administracija savo atsakyme tokio kelio nenurodė.
Atsisakymas grindžiamas Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Tarybos posėdžius, komitetus ir merą aptarnauja Tarybos posėdžių sekretorius. Tačiau Etikos komisija šioje normoje tiesiogiai nepaminėta. Be to, tas pats įstatymas nustato, kad Etikos komisijos atsakingojo sekretoriaus pareigas atlieka mero paskirtas Savivaldybės administracijos darbuotojas. Taigi Administracija nėra taip visiškai atribota nuo Komisijos aptarnavimo, kaip mėginama parodyti.
Dar daugiau abejonių kelia rašte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. eA-643-463/2025. Administracija jai priskyrė išaiškinimą apie Tarybos posėdžių sekretoriaus santykį su Administracija. Tačiau oficialioje LVAT praktikos apžvalgoje nurodyta, kad šioje byloje nagrinėtas visai kitas – asmens duomenų apsaugos – ginčas dėl advokato elektroniniu paštu išsiųstos pretenzijos ir jam skirto papeikimo.
Ši byla neturi nieko bendra su Etikos komisijos aptarnavimu. Atsakyme taip pat remiamasi Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalimi, nors galiojančioje redakcijoje Administracijos finansinio, ūkinio ir materialinio aptarnavimo funkcijos reglamentuojamos 33 straipsnyje.
Administracija Komisijai aiškina, kad teisininko skirti negalima, tačiau savo atsisakymą grindžia su klausimu nesusijusia teismo byla ir netiksliai nurodyta įstatymo norma. Tai jau panašu ne į tvirtą teisinę argumentaciją, o į rūką, kuriuo mėginama paslėpti atsakomybę.
Durys atviros tik žodžiais
Komisijai palankus teismo sprendimas galėtų galutinai užverti kelią trečiajam to paties skundo nagrinėjimui. Nepalankus sprendimas, priešingai, suteiktų dar vieną progą spausti Komisiją ir siekti, kad G. Petreikis pagaliau būtų pripažintas pažeidėju.
Todėl Administracijos atsisakymo suteikti nepriklausomą teisinę pagalbą negalima vertinti atsietai nuo visos konflikto istorijos. Kuo silpniau Komisija apsigins, tuo didesnė tikimybė, kad byla bus grąžinta į politinio malūno girnas.
Tai savaime neįrodo iš anksto suderinto plano. Tačiau Administracijai politiškai patogus būtų ne proceso užbaigimas Komisijos naudai, o dar viena galimybė tęsti G. Petreikio kaltės paieškas.
Logiškas sprendimas būtų nepriklausoma išorinė teisinė pagalba, kurios pirkimą ir apmokėjimą organizuotų tam įgaliojimus turinti Savivaldybės institucija ar įstaiga. Vietoj to Komisija gavo uždarą ratą: Administracija teisininko neskiria, siūlo pačiai susirasti advokatą, bet nepaaiškina, kas teisėtai nupirks ir apmokės jo paslaugas.
Durys, pasak mero, atviros. Kol kas jos labiau primena dekoraciją biurokratiniame teatre, kuriame Etikos komisijai paskirtas statistės vaidmuo, o iš užkulisių laukiama vienintelės patogios atomazgos – dar vienos galimybės G. Petreikį paskelbti kaltu.
