Lapkritį Lietuva baigė sukilimų savaite.
Iš esmės tai buvo didžiulės šalies gyventojų dalies sukilimas prieš politikos, moralės, kompetencijos dugną pasiekusią Vyriausybę ir Seimo valdančiuosius. Žodis „sukilimas“ šį kartą gal tinka labiausiai, nes panašu, kad jau baigėsi stovinčių akcijų, ramių „paprotestavimo“ formų ar nedidelių demonstracijų laikas. Dėl savo neutralumo ir perdėto populiarumo plačiai vartojamas žodis „akcija“ tapo politiškai bereikšmiu, tai jau lyg įprastu judesiu ar būdu prisėsti ant unitazo.
Šį kartą daug kas buvo kitaip. Esminis dalykas, – nepasitenkinimo politine valdžia susikoncentravimas trumpame vienos savaitės laiko kumštyje. Tačiau tai tik pradžia, nes sukilę įvairių profesijų darbuotojai dabar tik įspėjo valdančiuosius. Kokiomis formomis vyks protestai dėl ankstesnių susitarimų nevykdymo – dar nežinia.
Praėjusią savaitę Kretingos rajono ir visos Lietuvos ūkininkai savo laukuose statė žalius kryžius. Taip simboliškai buvo laidojamas mūsų žemės ūkis. Laidojamas dėl didinti planuojamų mokesčių žemdirbiams, dėl mažų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų, dėl menkų, palyginti su kitomis ES valstybėmis, išmokų žemdirbiams.
Praėjusią savaitę mažai kas tikėjo, kad švelni žalių kryžių akcija ką nors pakeis, o žemdirbiai jau tada planavo rimtesnį dalyką – sunkiąja žemės ūkio technika pasivažinėti po didžiuosius miestus ir rajoninių savivaldybių centrus.
Demonstracija su technika įvyko, tik klausimas, ar galingų traktorių variklių gausmą išgirdo tie, kuriems šis įspėjamasis signalas buvo siunčiamas.
Kitą dieną – aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo darbuotojų, studentų sukilimas. Toks stebėtinai vieningas, draugiškas ir su išdaigomis. Vilniaus centre už „ačių“ buvo galima gauti net Vilniaus universiteto diplomą. Galėjai net rinktis, kokiu „magistru“ nori tapti.
Dėstytojai apsisprendė: jeigu nebus didinami atlyginimai, nefinansuojami moksliniai tyrimai, paskaitos nevyks. Ar verta stengtis, jeigu profesorius net Afrikoje uždirba žymiau daugiau nei Lietuvoje?
Tą pačią dieną protesto žodį tarė ir tolimųjų reisų vairuotojai, nors tas vilkikų pasivažinėjimas miestų gatvėmis kėlė abejonių. Ar tai nebuvo ne viską supratusių ir įvertinusių samdomų vairuotojų protestas prieš valdžios norą vairuotojams suteikti daugiau socialinių garantijų keičiant dienpinigių mokėjimo tvarką?
Ketvirtadienį – pedagogų streikas. Vėlgi įspėjamasis, tačiau gana vieningas, kaip rodė nuotaikos gatvėje – žmonių plačiai palaikomas. Gal todėl, kad dešimtmečius „reformuojama“ švietimo sistema ne tik kad stovi vietoje, bet priešingai – jau akivaizdžiai ritasi į tikrą prarają.
Jeigu kas pamena, dar prezidentė Dalia Grybauskaitė ar ne pernai pavasarį tiksliais kandžiais žodžiais „principingas neprincipingumas“ įvertino premjerą Saulių Skvernelį. Ar kas pasikeitė per pusantrų metų? Pasikeitė prezidentai, o valdančiųjų neprincipingumas liko toks pat, jeigu ne dar padidėjęs.
Gaila, kad tarp Vilniaus universiteto už „ačių“ dalintų diplomų nebuvo žinių srities, bene geriausiai tinkančios valdantiems „valstiečiams“: „visų galų meistras“.
Šiek tiek pakračius atmintį galėtume prisiminti iš kaimyninės Palangos į Seimą patekusį „valstietį“ Dainių Kepenį, kuris bene pirmasis pasirodė kaip koks Nobelio premijos vertas genetikas, grėsmingai pasamprotavęs apie tariamą skiepų žalą žmonėms.
Kita iš mūsų krašto į Seimą patekusi „valstietė“ Levutė Staniuvienė taip ir liko garsi tik su savo fotografija, užfiksuota pasikabinusia virš pokylio stalo. Matyt, susiprato nelįsti su viešomis kalbomis ir likti sėdėti kaip pelytė po šluota.
Tai, kad dabartinio Seimo daugumą sudaro atsitiktiniai žmonės, liudija Vyriausybės narių kaita. Ramūno Karbauskio garsiai reklamuotų profesionalų kaip nėra, taip ir nematyti.
Vienas kitas buvo, bet ir tai iš šalies. O kad iš šalies atėjęs, tai nebuvo surištas partiniais įsipareigojimais su „valstiečiais“, todėl ir dirbti galėjo kaip protas liepė.
Ir moralė. Nėjo prieš savo moralinius įsitikinimus buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, neįpareigojusi savo pavaldinių ruošti įstatymo projektą, numatantį pažaboti žiniasklaidos laisvę.
Savo protu, kaip matyti, vadovavosi ir buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Ministrų postuose abiejų karjeros buvo trumpos. R. Karbauskiui ir premjerui labiau tinka principingai neprincipingi, bet savi.
Labai savas pasirodė Jaroslavas Narkevičius. Apie jo profesionalumą istorija, matyt, atkakliai tylės, nes jos nerasta, kaip ir bet kokių moralės principų. Jo darbus geriausiai apibūdino žodžio kišenėje neieškantis Andrius Tapinas: „Duok durniui kelią ir jis jį išasfaltuos“.
O kai prezidentas atvirai pasiūlė ministrui trauktis, tas kažką dar galvojo-dūmojo. Po savaitės neiškentęs prezidentas net susirūpino – ar anas ko nesuprato?
Taip ir dirbama tautos ir valstybės labui. Bet mums, dar turintiems proto ir neretai pajaučiantiems gėdą dėl tokių į valdžią patekusių „valstiečių“, vertėtų prisiminti – jau nė metų neliko iki naujų rinkimų.
Vėl kybo klausimas: negi ir vėl rajone atsiras beveik 6,7 tūkstančio rinkėjų, galinčių savo balsus atiduoti neaiškios kilmės ir kompetencijos politikams? Negi vėl balsų daugumą susižers kokia nors tik užstalės draugams žinoma moteriškė, kuri gal ir linksmo būdo, tačiau kuo čia dėtas jos gebėjimas valdyti valstybę?
Kad tokiems užstalės, medžioklės draugams ar buvusiems nuolatiniams TV šou pašnekovams būtų lengviau pralįsti į Seimą, principingą neprincipingumą rodantys „valstiečiai“ beveik iki žemės nuleidžia rinkimų rezultatų kartelę.
Nereikia būti dideliu pranašu ar politologijos profesoriumi, kad spėtum: pažeminus balsavimo rezultatų reikalavimus, naujame Seime dominuos janutienės, staniuvienės, nagliai, niekaip neapsieis be gražuliukų ir kitos panašios publikos. Valstybė bus valdoma tobulai?
Ar nepasirodys tada, kad ši besibaigianti žmonių sukilimo savaitė buvo visai beprasmiška? Kad 2020 ir 2021 metais mokytojai tebekovos dėl sutarto ir Vyriausybės parašu patvirtinto pagarbaus atlyginimo, mokslininkai – dėl didesnių lėšų mokslui, ugniagesiai – dėl tinkamos ekipuotės ir modernių saugių dujokaukių…
Gal ir šiandienos spėjimas pasitvirtins, kad ir tada Seime tęsis tas pats turgus – perkamos ir parduodamos koalicijos, balsai, skolinami ir perskolinami frakcijų nariai ar cirkas. Dėl apibūdinimo – tai tik skonio dalykas. Angliškai nuo seno vartojamas tokiems atvejams tinkamesnis posakis: „The show must go on“ – šou turi tęstis, – jeigu ką.
1,113 peržiūrų (-a)