Danutė Kunčienė „Žolinčių akademijos“ įkūrėja gimtojoje Kretingoje ir pajūryje kasmet organizuoja Duonos žygių stovyklas, dalijasi savo krašto istorija ir kultūra. Su žolininke kalbamės apie jos veiklos įkvėpėjus, pozityvią nuotaiką, pavasario teikiamus vitaminus…
– Esate Žolinčių akademijos įkūrėja. Tiesa, kad jai įsikurti turėjo įtakos tėvas Stanislovas?
– Prieš dvidešimt metų teko svečiuotis pas tėvą Stanislovą. Buvo Paberžėje suorganizuotas sveiką gyvenseną propaguojančių žmonių sąskrydis ir mane organizatoriai pakvietė, kadangi jau tuo metu kalbėjau apie duoną, jos svarbą, namus, gimtinę. Taip pat buvau Kauno jungtinio sveikatos klubo narė ir aktyvistė, gyvenau tokį gyvenimą. Ir sakom: „truputėlį kitaip žiūrintys į gyvenimą suvažiuokim visi pas tėvą Stanislovą“. Atvažiavau su duona, su savo kalba, nes kiekvienas turi pasipasakoti. Man paliko didelį įspūdį, kai įteikiant duoną tėvui Stanislovui, jis pasilenkė bučiuoti man ranką. Nejauku man pasidarė. Pamatęs, kad išsigandau, jis sako: „Atmink, šitas rankas, kurios minko, kepa duoną, turi visi bučiuoti, nežiūrint kas jisai yra. Duonos kepėjos rankos turi būti visada pabučiuotos“. Tuomet jis paprašė papasakot apie savo veiklą, o išklausęs tarė: ,,Jūs esate žolinčiai. Valančiaus raštuose aprašyta, kad žmonės, kurie moko kaip pažinti žoles, vadinami žolinčiais“. Kai su bičiuliais sugrįžome į Kauną, pradėjome dar labiau tuo domėtis. Žemaitiškai prisižadėjome, sukirtome rankomis ir įkūrėme Žolinčių akademiją. Dėka susitikimo su tėvu Stanislovu įkūrėme Žolinčių akademiją. Lenkiuosi jam ir jį prisimenu. Džiaugiuosi, kad jis atvėrė vartus pažinti ir kunigą Jurgį Pabrėžą iš Kretingos.
– Organizuojate Duonos žygius. Papasakokite plačiau kaip su šiais žygiais susijęs kunigas Jurgis Pabrėža?
– Kai pradėjau ieškoti kunigo Jurgio Pabrėžos palikimo knygose, netikėtai radau jo duonos receptus. Jis gyveno 27–oje celėje, kurioje kvepėjo žolėmis. Pabrėža buvo labai geras nuodėmklausys, labai griežtas sau, buvo puikus ir botanikas. Ruošiau apie jį keletą pranešimų. Iš žmonių rankų galėdavo nuspėti jų ligas. Išmestą į krantą augalą guveinį sudžiovindavo, sumaldavo, sumaišydavo su ruginiais miltais ir kepdavo paplotėlius žmonėms. Guveinyje daug mineralų, jodo, bromo, kuris turi įtakos skydliaukės funkcionavimui. O susitvarkius skydliaukę, pagerėja ir medžiagų apykaita. Aišku, šiuo metu labai užteršta jūra, bet labiausiai teršiame patys save, savo mintis.
– Užsiminėte apie augalų teikiamą naudą. Nepaslaptis, kad sugrįžtantis pavasaris gausiai apdovanoja žaluma. Į ką labiausiai atkreipti dėmesį stebint pavasario atbudimą?
– Pavasaris kupinas žalios spalvos, chlorofilo, kurį mums įželdina išbučiuota žemė, gausu vitamino D ir kitų dalykų. Sakyčiau taip – reikia kasdien išėjus į gamtą rinkti intuityviai ką širdis nori, o ne tai ką protas sako. Protas labai dažnai gali bumbėti – „Aš ne karvė, žolių nevalgysiu“ – tad nepasiduokite protui. Visa išmintis yra širdyje. Kiekvienam skaitytojui linkėčiau gyventi pagal savo širdį, užpildyti ją meile. Kiekvieną dieną prabudus padėkoti. Kiek mes turim aplink save gamtos dovanų, kurias išėję į daržą išravite ir įsėjate modifikuotas salotas, vargstate, kad užaugtų. Pagalvokite ką darote. Aplink kiaulpienių lapeliai, garšvos, žliūgės, glindės, pumpurai, sula… Pavyzdžiui, ant karklo gausybė kačiukų. Prisirinkite kačiukų ir su atsiradusiomis žiedadulkėmis laikykite popieriniame maišelyje. Penki kačiukai – puiki arbata nuo kosulio, gleives valo ir vaikai labai mėgsta. Apie gyvenimą pagal metų laikus nemažai rašau savo autorinėse knygose. Mėgstu sakyti, kad reikia valgyti tai, ką įželdino motina žemė ir būtinai skaniai nusiteikti, o ne bjauriai. Jeigu bjauriai nusiteiksite, tai ir maistas bus neskanus. Daug ką lemia nusiteikimas. Dabar žmogus jau pradeda bijoti ir dulkės, ir musės, ir uodo…
– Neigiamos emocijos itin negatyviai veikia mus pačius ir turi įtakos visapusiškai savijautai…
– Man skambina žmonės ir klausia kaip apsisaugoti nuo parazitų. O aš jų klausiu: ,,Jūs žinot, kas yra didžiausias parazitas? Juk žmogus. Tai gal Jūs nuodų norite išgerti?“ (juokiasi). Tada žmogus pralinksmėja, per juokus išsiskiria jo laimės hormonai. Jeigu žmogus laimingas – tada nėra terpės ir parazitams veistis. Nuolat žmonėms ir sau primenu, kad reikia daugiau šypsotis, juokauti.
Arba kitas pavyzdys, manęs klausia kaip sulieknėti. Tada aš vėl sakau: ,,reklamavo naują ploviklį „Feiry“ nuo riebalų“. Tada klauso rimtai, nėra jokių juokų. Po kurio laiko klausia: ,,o kaip daryti su juo“? Sakau reikia paimti močiutės nuaustą kuo senesnį lininį rankšluostį ir ant jo supilti „Feiry“, tada apvyniokite tas vietas kur labai norisi suploninti. O ji dar klausia: ,,kiek valandų laikyti apvyniojus“? Ji niekaip neįsiklausė tarp eilučių. Tokiomis vietomis kartais mėgstu pajuokauti.
– Esate gimusi Kretingoje. Dažnai sugrįžtate į tėviškę?
– Taip, gimiau Kretingos rajone Suktinių kaime, prie Jokūbavo. Dabar to kaimo jau nėra. Tėveliai buvo pasistatę namą ant rubežiaus, kuriame aš užaugau. Tad ir Jokūbavas vietoje ir Plikiai šalia. Man atrodo, jog tėvelis bijojo, kad Lietuvą puls rusai, o jis nenorėjo likti prie jų, todėl pasistatė namus taip, kad jeigu ateitų vokiečiai, tai būtume vokiečių žemėje.
Iki šiol grįžtu į tėviškę. Pamiškėje pasimūrinau pečių, ten ir edukacijas vedu. Vaikai mane praminė – Žalioji močiutė.
– Papasakokite, kaip susidomėjusiems Jūsų veikla prisijungti prie Žolinčių akademijos bendruomenės?
– Mes esame atviri visiems. Neimame jokio narystės mokesčio. Nėra svarbiausia piniginė išraiška. Svarbu, kad žmogus nori dalyvauti mūsų organizuojamose stovyklose, renginiuose. Mums svarbu semtis žinių iš praeities, stebėti dabartinį mokslą. Kai žmogus pažįsta tam tikrą kiekį žolių, kai įsisavina žoliavimo taisykles, surenka nemažai šiukšlių, tuomet jis gali tapti akademijos nariu. Mes norim dalintis gamtos globa. Svarbu dora, gerumas, malda, nuoširdumas..
