Kristina Rimienė, kamerinio choro ,,Kristalė” vadovė prieš daugiau kaip mėnesį tapo Kretingos rajono kultūros centro vadove. ,,Švyturys”, pristatydamas naujus savivaldybės įstaigų vadovus K. Rimienės paprašė atsakyti į kelis bendruomenėms ir skaitytojams aktualius klausimus.
-Iki užimant naujas pareigas, kultūros lauke esate žinomas žmogus, vadovavote chorui ,,Kristalė”, buvote pastebima visuomeninėje veikloje. Ką galėtumėte dar papildyti apie save?
-Gimiau Klaipėdoje, mokiausi Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje, baigiau Stasio Šimkaus Konservatoriją. Įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, baigiau chorvedybos bei muzikos pedagogikos bakalauro studijas. Magistro studijas tęsiau pas šviesaus atminimo maestro Gediminą Purlį. Tai buvo vadovavimo chorui magistro studijos.
-Kaip Jūs susijusi su Kretinga?
-Šviesaus atminimo G. Purlys Kretingos mieste įkūrė chorą ,,Gintaras”. Prieš tris dešimtmečius tai buvo didelis choras, kuris buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų. Mano sąsajos su Kretinga tokios, jog iš savo dėstytojo perėmiau vadovavimą chorui. Po G. Purlio chorui vadovavo Tomas Ambrozaitis, kuris šiuo metu yra Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas bei Klaipėdos koncertų salės choro ,,Aukuras” vadovas. Po Tomo, kuris yra mano bendramokslis, vadovavimą Kretingos chorui perėmiau aš.
Dar besimokydama bakalauro studijose, pradėjau dirbti chorinio dirigavimo darbą Skuodo kultūros centre. Skuodui atidaviau 21 metus. Vykdama į darbą važiuodavau pro Kretingą. Dar dirbant Skuode mane pastebėjo buvusi kultūros rūmų vadovė Konstancija Macienė, kuri pakvietė mane ateiti dirbti į Kretingą, vadovauti ansambliui ,,Gija”. Daug metų teko dirbti su šiuo kolektyvu. Po to mane pastebėjo Pranas Rasmus ir pasiūlė padirbėti su ,,Kristale”. Po tokių maestro kaip Gediminas Purlys ir Tomas Ambrozaitis man buvo didelis iššūkis vadovauti Kretingos kolektyvui. Tai buvo labai aukštai iškelta kartelė, nes supratau, jog jaunam specialistui dirbti su tokiais kolektyvais yra sudėtinga. Bet, pasitarusi su savo mylimiausiu dėstytojų G. Purliu, išgirdau ir jaučiau padrąsinimą: ,,tu gali”. Šiandien aš dar vadovauju šiam chorui. Labai džiaugiuosi savo kolektyvu ir jo pasiektais rezultatais. Esu labai laiminga, kad atėjau dirbti į šią įstaigą.
Turėjau dar vieną pasiūlymą dirbti su tremtinių choru ir jį priėmiau. Šiandieną tremtinių choras yra, tačiau norėdama išplėsti senjorų ratą, kurie dalyvautų choro veikloje, kviečiau prisijungti ir naujokus, kad senjorai nesėdėtų namuose. Norėjosi atiduoti jiems daug dėmesio ir meilės. Tas kvietimas sklido iš lūpų į lūpas, o šiandien chore yra jau 30 žmonių. Tarp choro dalyvių ir manęs užsimezgė meilė ir draugystė. Dabar turiu galvos skausmą šį chorą perduoti į patikimas rankas.
Norėjosi pokyčių?
-Kaip nusprendėte dalyvauti konkurse į Kretingos kultūros centro vadovus. Kas paskatino šiam žingsniui?
-Daug metų teko dirbti Kultūros centre prie įvairių vadovų. Stebėjau jų darbą: kolektyvus, renginius, projektus ir senai kirbėjo mintis, kad aš norėčiau kažką keisti. Nes man kažko trūko ir norėjosi viską daryti kitaip. Tai tęsėsi kokius trejus metus. Visą laiką sukausi mene, kūryboje, o save mačiau tiktai ten. Tačiau tas begalinis noras kažką keisti greičiausiai ir pastūmėjo, nes visada siekiu telkti žmones ir nešti jiems gėrį, skleisti šilumą ir meilę.
Dabar labai daug piktų žmonių, žmonės kartais rašo daug įvairių komentarų, tad norisi daugiau to pozityvo. Tikiu, jog per kūrybą, per meną žmonės taps geresni.
-Ką galvojate keisti Kultūros centro veikloje, renginių organizavimo vadyboje, nes akivaizdu, jog šventėse trūksta žiūrovų, dalyvių? Ko reikėtų, kad žmonės ateitų į šventes, renginius, kad jiems būtų įdomu, kad jie jaustųsi kultūriškai turtingesni?
-Nemėgstu daugžodžiauti, bet mano vizija – turėti stiprią Kultūros centro komandą. Gal kai kuriuos reiktų pastūmėti, kad eitume kartu, kad dirbtume kaip viena darni komanda. Tiek Kultūros centro vidus, tiek išorė turėtų keistis, kad žmogus, atėjęs čia galėtų rasti kažką naujo. Tą viziją jau matu ir net pradėjusi dirbti pirmas dienas, kviečiausi specialistus ir net draugus, kurie dirba šitose sferose, kurie galėtų patarti. Žinoma, viskam trūksta lėšų, laiko, tačiau daug ką galima padaryti iš tų resursų, kuriuos turime.
Kolegos pataria: neužsiplėšk viską padaryti iš karto, kad neperdegtum, procesai turi vykti laipsniškai. Tačiau pirmuosius rezultatus galima pastebėti jau šią savaitę. Įėjus į kultūros centro vestibiulį, galima pamatyti, jog sugebėjome pakeisti interjerą. Džiaugiuosi kiekvienu mažu žingsneliu į priekį.
Dėl žmonių pritraukimo į renginius, tą aš irgi daug anksčiau pastebėjau, kad trūksta vadybos. Paskutiniu metu maloniai džiugino projektas ,,Muzikinė stotelė”. Tai tikrai pasisekęs renginys. Organizuodami šį renginių ciklą galvojome, kaip žmones sudominti, jeigu jie nemato afišų, ar nėra aktyvūs socialinių tinklų vartotojai? Ką mes padarėme? Trečiadieniais su kolege Karolina eidavome į miesto turgelį ir dalindavome skrajutes. Mes ne tik į rankas duodavome skrajutę, bet ir pabendraudavome. Žmonės nustebę klausdavo: ar tikrai Kretingos kultūros centre pradėjo vykti renginiai? Renginiai vyko visada, bet, gal iki žmonių ta informacija neateidavo. Vieniems žmonėms reikia afišų, kitiems – socialinių tinklų, tačiau visiems reikia gyvo bendravimo. Žmogų į renginį reikia pakviesti.
Dirbsime ta linkme, kad į renginius pritrauktume kuo daugiau vaikų, jaunų šeimų. Patys renginiai turi būti inovatyvesni, šiltesni. Tradicijas reikia išlaikyti, bet jos galėtų būti pateikiamos šiuolaikiškiau. Lietuvoje renginių – labai didelė pasiūla, žmonės turi galimybę nuvykti ir į Vilnių, į Kauną. Tačiau mes turime dirbti ir stengtis, kad pritraukti žiūrovą į savo krašto renginius.
-Renginių lankytojas Kretingos krašte – specifinis. Taip man, ne vietiniam žmogui, krenta į akis. Panašu, kad renginių organizatoriams reikia prie to „tradicijos“ skonio prisiderinti, ar ugdyti, lavinti žiūrovo kultūrinį išprusimą, kad nebūtų vien tik kapela su alaus baru, kad būtų ir džiazo, ir klasikos, ir populiarių šiuolaikinių žanrų?
-Aš pati galvojau ir sakydavau savo kolektyvams, jei sėdėsime prie televizoriaus ar kompiuterio ir neieškosime naujovių, tai galime ir atbukti. Visada norisi kažko naujo ir inovatyvaus. Skatinu žmones, sakydama: „eikite į kolektyvus ir bendraukite,,. Taip pat ir su renginiais. Visada galvoju, kad aš noriu kelti tą kartelę, ugdyti aukštesnio profesionalaus meninio lygio žmogų. Jeigu tos kartelės nekelsime, žmonės pripras ir galvos, kad taip reikia. Yra daug žmonių, kurie negali išvažiuoti į Kauną ar Klaipėdą. Todėl ir norisi, galvojant apie tą aukštesnę kartelę, atsivežti daugiau profesionalesnių kolektyvų, koncertų ar spektaklių.
Tuo pačiu suprantu, kad negalima visko iš karto pakeisti, skonių yra visokių. Bus ir tų populiaraus žanro renginių, kurių aš pati nelabai mėgstu. Bet manau, jeigu mes tobulėsime ir tą kartelę kelsime, poreikis aukštesnio profesionalumo renginiams taip pat augs.
Mes turime galvoti apie įdomesnius renginius, kaip naujoviškiau, šiuolaikiškiau juos pateikti, tačiau tradiciniai renginiai su kapelomis irgi turi būti. Bet juos galima visiškai kitaip daryti.
Visada eikime į priekį ir galvokime. Tie patys renginių vedimai. Jie galėtų būti kitokie, išieškoti, kažkaip kitaip ne banaliai pateikti. Gal reiktų naujų vedančiųjų paieškoti. Turime puikaus jaunimo.
Dar viena mano svajonė: noriu į talką pritraukti kuo daugiau savanorių, kad jie prisidėtų prie naujų idėjų paieškos, prie renginių organizavimo. Ypač norėčiau pakviesti senjorus. Rankų mums tikrai reikia.
-Tokių žmonių tikrai yra, tačiau jie pasigenda dėmesio. Tačiau kas mane asmeniškai nuliūdino, atvykus į šį kraštą, tai miestelių kultūros centrai bei filialai. Žvelgiant iš šono tai buvo panašu į patogias, šiltas darbo vietas, kur nieko daryti nereikia, kur tiesiog bijoma naujų idėjų, iniciatyvų, konkurencijos?
-Dirbdama kultūros centre stebėjau šitą situaciją. Kultūros centro skyriai, filialai miesteliuose ir kaimuose buvo šiek tiek apleisti. Kad finansavimas buvo nepakankamas – tai tiesa. Žmonės sukosi iš padėties kaip galėjo. Jų atlyginimai nedideli. Tai yra mūsų vidus, kurį dar ne visą pamačiau. Aš labai laukiu tos dienos, kai susitiksiu su skyrių vadovais ir darbuotojais. Noriu susitikti su bendruomenėmis, seniūnais, seniūnaičiais, norėčiau išgirsti idėjų ir pasiūlymų kaip toliau dirbti ir ką daryti? Manau, kad jie mane priims ir išgirs. Mylėsiu ne tik kultūros centrą, kuris yra čia, Kretingoje, bet ir skirsiu daug dėmesio skyriams, kurie, gal būt, buvo pamiršti. Yra tokių skyrių, kurie net neveikia. Jie kaip įstaigos yra, bet nesimetė veiklos. Arba juos reikia stipriai išjudinti, padėti žmonėms vietos kultūros centruose, gal jiems atvežti renginius, gal miestelių žmones atvežti iki Kretingos?
Kretinga – kultūros sostinė?
-Ar reali būtų vizija teikti paraišką Kretingai tapti kultūros sostine?
-Taip. Kultūros įstaigų vadovai prieš savaitę buvome susirinkę savivaldybėje, apie tai kalbėjome. Yra ta vizija, noras taip pat yra. Tad tikimės, jog greitu laiku tai ir įvyks.
Pasak studijos „Atžalynas” režisierės Auksės Antulienės, yra noras Kretingoje surengti kelis gražius vaikų projektus. Vienas tokių: Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų festivalis, o 2027 m. – pasaulinis vaikų teatrų festivalis. Aišku, tai pareikalaus labai didelių finansinių išteklių. Tačiau darysime viską, kad šie projektai vyktų būtent Kretingoje. Manau, kad prie šių gražių iniciatyvų prisidėtų ne tik savivaldybė, bet ir verslas. Todėl pats metas apie tai kalbėti ir pradėti skleisti šią gerą žinią.
-Ačiū Jums ir sėkmės darbuose.
Kalbino Gintaras Mikšiūnas
