– Neik į teatrą, – vidury miesto šaukia celofanu aptraukta vieniša žiūrovo kėdė, atsirėmusi į baltai apšviestą, lyg netikrą sieną. Ir regis net girdisi, kaip tame šauksme prityla miestas, suklusta vėjas ir trumpam stabtelėjęs, nuleidęs uodegą nubindzena benamis šuo. Visa oda pajunti erdvę, kuri kažkuo susitepė. Kažkuo nemaloniai gličiu ir nenuplaunamu. Kažkur pradingsta krištolo tyrumo švara, nuo vaikystės stebuklingų pasakų laikų, gyvenusi sieloje.
– Taip, – marškinius nuo krūtinės plėšdami rėkauja šiuolaikiniai žmonės, – labai gera reklama, visi tik apie ją kalba, diskutuoja, giria ar piktinasi.
Abejingų neliko – efektas pasiektas. Pasigirsta plojimai, uždanga leidžiasi. Išraudę žiūrovai kyla iš vietų. Drąsu? Madinga? Pasukta kitu kampu? Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, – sako liaudies patarlė. Galbūt.. jei kalba eina apie žmogų, situaciją, daiktą. Bet čia juk TEATRAS… ŠVENTOVĖ… Kaip DUONA, kaip MALDA, VILTIS. Nors.. dabar gal nieko švento nebeliko? Patarlės bei priežodžiai nebetenka prasmės. „ Duona už auksą brangesnė‘‘ – ar kažką tebejaudina šie žodžiai? Ar suprantame šventumo, tyrumo ir švaros prasmę? Juk TEATRAS – tai kažkas ypatingo, tyro ir labai tikro. Kažkas švaraus, skaidraus, nežemiško.. Nors gal dabar viskas paprasčiau – ateini apsmukęs, telefoną bemaigydamas, saulėgrąžas gliaudydamas pažiūri spektaklį, o gal net nebaigęs žiūrėti varai nusičiurkšti ar paltą pasiimti, nes paskui tingėsis eilėje stumdytis. Gal nebelikę tos didybės, tos šventės ir jaudulio, kuomet norėjosi laukti, puoštis ir susikaupus stebėti, išjausti, išgyventi bei namo parsinešus dar ilgai, ilgai širdyje laikyti? Gal spektaklis nebėra tas ypatingas ĮVYKIS ar ATGAIVA, kurios trokšti visa siela, visu kūnu?
– Neik į teatrą, – kalba afiša, kurios sumanymą komentuoja kultūros ir meno pasaulis bei paprasti praeiviai.
Ir kažkaip liūdna palieka. Lyg kažkas būtų miręs.
