Aldona Kerpyt?, lygiai prie? 60 met?, vasario 6 d., gimusi Kretingoje keturi? vaik? ?eimoje, turinti tris brolius ir augusi ?iame gimtajame mieste, gyvena ?ia kupin? pakilim? ir ne kiekvienam pakeliam? i???ki? gyvenim?, spinduliuoja nuo?ird?ia meile ir ?iltu r?pes?iu miesto ?mon?ms. O belaukdama ?e?iasde?imtojo jubiliejaus ?v. Pranci?kaus onkologijos centro direktor? v?l tapo studente.
Gyvenimas vis laimi
?Pirmiausia d?iaugiuosi, kad sulaukiau tiek met?, ? atvirauja Aldona. ? Kai pirm? kart? mane i?tiko onkologin? liga, buvau 39-eri?. Supratau, kokia brangi Dievo dovana yra gyvenimas. Ir nors nuo ma?ens mane lyd?jo ligos ir da?nai b?davau tarp gyvenimo ir mirties, tas noras gyventi manyje ?auk? labai stipriai. Ir ka?kaip vis gyvenimas laim?davo?.
Koks yra gyvenimas, kai kiekviena diena ? tarsi paskutin?? ?Svarbiausia yra, kas yra su tavimi, kad neb?tum tame vieni?as. Tuomet neju?iomis ir pats susim?stai, o kiek tu buvai geras kitiems… Manau, svarbiausia myl?ti vieniems kitus. Liga mane u?klupo, kai nesitik?jau, pa?iam j?g? ?yd?jime. I? ties? visi gyvenime i?gyvenam sunk? laik?, bet arba gali likti toj duob?j, niurkdytis, arba gali priimti pagalb?, kibtis, spirtis ir lipti lauk. Yra labai taiklus posakis, kad ?mogus kartais stovi ant s?var??l?s ar smeigtuko ir cypia i? skausmo, bet nenulipa. Kod?l tu kenti? Turi nulipti nuo to smeigtuko, i?sigydyti ?aizdas ir eiti pirmyn. Ta?iau tai yra ?mogaus pasirinkimas ? u?sis?d?ti ar i?lipti i? duob?s?.
Aldona, net ir tur?dama daug baimi? d?l ligos, baig? Vilniaus universitete bibliotekininkyst?s studijas. Po studij? 25-erius metus dirbo savo miesto bibliotekoje.
?Taigi, a? gimiau ir gyvenu Kretingoje, tik 5 metus pragyvenau Vilniuje, besimokydama ir gr??au, ? ?ypsosi pa?nekov?. ? Tai buvo saugus pastovus darbas, viskas buvo man artima, dirbant bibliotekoje. Tur?jau daug laisv?s k?rybai ir daug ko i?mokau, bet ?irdyje gim? noras daryti kai k? daugiau?.
Svajojo pastatyti bibliotek?
?Tur?jau toki? svajon? ? pastatyti bibliotek?. Buvo toks vienas labai auk?tas t? laik? pareig?nas. Su?inojome, kad jis ilsisi Palangoje. Tuomet paklausiau tuomet?s muziejaus direktor?s, ar galiu va?iuoti su juo pa?nek?ti, ji juokais atsak?: ?Va?iuok?. O a? tik k? baigusi studijas, man kokie 25-eri, jauna idealist?. Ir nuva?iavau. At?jau pas t? pareig?n? ir i?d?s?iau, kod?l Kretingai b?tinai reikia bibliotekos ir kaip tai svarbu. Jis taip ?i?ri ? mane. Atsimenu, kad buvo labai nusteb?s. Bet kaip ir nesupyko, vis d?lto tuo metu atostogavo. Ir atsak?: ?Pagalvosim?. Kai gr??au atgal ? muziej?, man?s direktor? paklaus?: ?Na kaip, ar tu dar gyva? Gyva gr??ai?? A? dr?siai atsakiau, kad ?Taip?, bet po to mes daug daug juok?m?s?, – prisimena dr?sesnius savo jaunyst?s poelgius A. Kerpyt?…
?Ir paskui, jau v?liau atsimenu, kaip su tuome?iu meru Valerijonu Kubiliumi atsis?d? rimtai galvojom, kaip t? bibliotek? pastatyti. O dar v?liau supratau, kad gal bibliotek? pastatys kas nors kitas. Juokais galima sakyti, kad a? prad?jau, bet pabaig? kiti. Tad kai atsidar? ?i nauja biblioteka, j?s net ne?sivaizduojat, kiek d?iaugsmo tai man suk?l?. Juk tai buvo mano svajon?! Mano svajon?, kuri i?sipild?!? ? neslepia emocij? pa?nekov?.
Ta?iau tada palikusi bibliotekos id?j? kitiems, taip pat – ir savo darb?, Aldona i??jo ? ne?ini?: ?U?sidegiau tro?kimu pad?ti ?mon?ms. Tai buvo tarsi vidinis balsas. Tiesiog negal?jau likti vietoje, tur?jau imtis savo id?jos. Tuo metu netur?jome jokio onkologinio centro. Ir apskritai tai buvo labai ?domus laikas. Dabar, kai atsigr??iu atgal, kiek buvo ne?inios… Kiek reik?jo dr?sos i? ?prasto gyvenimo ?engti prakti?kai ? tu??i? viet? ir visk? prad?ti nuo nulio. Juk darb? tur?jau palikti, o ar bus pastovi? pajam?, a? tikrai ne?inojau. Gyvenimas buvo ?stat?s mane ? nauj? vag?. Prakti?kai reik?jo eiti tartum vandeniu. Ir Dievas ved?, nes a? supratau, kad nieks tos rizikos nesiims. Tai buvo darbas man?.
Taigi, Aldona nu?jo pas vienuolius pranci?konus. ?Pirmiausia pakalb?jau su broliu Benediktu ir rizikavom. A? nenoriu nieko nuo sav?s prid?ti. Supratau, kad esu tik ?rankis. Ir t? kelion? ved? daug liudijim?, kai ne?inai k? daryti, bet kai jau laikas ? atsiranda pinigai, viskas atsirasdavo?, ? prisiminimais dalijasi moteris.
Taip Kretingoje buvo ?kurtas ?v. Pranci?kaus onkologijos centras. ?Nuo 2000-?j? iki 2013 m. augome Kretingoje, kol atsidar?me Klaip?doje?, ? prisimena moteris.
??i bendruomen? man dav? ?kv?pimo ir vilt?. Prisimenu, kiek keliavome. Atsimenu kelion? ? Italij?, kiek kilometr? nu?jome. Kiek buvo juoko ir bendravimo. Mes visi galvojome, kad tai paskutin? m?s? kelion?. Kopdami ? kaln? vieni dar ne??si chemoterapines tabletes, mes vykome su lydin?iais daktarais, bet visi atrod? sveiki ir laimingi. Net su mumis keliaujantys gydytojai sak?: ?Jus dabar pamatyt? ligonin?je, tuoj visiems invalidumus atimt??, ? trapiomis akimirkomis dalijasi stipri moteris.
Svarbu ?inoti krypt?
Metusios i???k? onkologinei ligai Aldonos mintys apie gyvenimo prasm? liudija patirties svor?: ?Da?nai mes, ?mon?s, gyvenimo prasm? sumai?om su priemon?mis. I? to prasideda l?kimas ir skub?jimas, nor?jimas pasipuikuoti savo pozicija ar laisve, bet tai n?ra prasm?. Tai t?ra priemon?s. Ir pinigai n?ra prasm?, jie ? tik priemon? geriau gyventi. O laim?? Dabar labai esame susikoncentrav? ? modernum? ir pa?ang?. Ir visi skuba tobul?ti. Bet ar ka?kas paklaus?, ar tas modernumas turi i?minties? O kaip toliau? Neai?ku. Nes krypties reikia, kad ta kelion? tur?t? tiksl?. Kiekvienas am?ius turi savo u?duotis, tikslus. Jaunyst?je atlieki t? pirm?j? u?duot? ? sukuri ?eim?, susilauki vaik?. V?liau ateina kitos u?duotys, su am?iumi ? branda. A? visai nebijau senatv?s ir mirties. Man patinka mano am?ius, a? jau?iu, k? turiu padaryti. Jau?iu, kaip br?stu, ?gyju i?minties, tad am?ius man?s neg?sdina. Ir man dar labai artimi A. Aleksej ?od?iai: ,,?mogaus gyvenimas yra skirtas, kad ?augtum ? am?inyb?.? ?mogus deda daug pastang?, prie sienos pasid?j?s kop??ias, kad u?lipt?. Lipa lipa, o u?lip?s pasi?i?ri, kad kop??ios pastatytos ne prie tos sienos… Tai puiki iliustracija to, kad svarbu ?inoti, kur eini?.
?mogus ? ne be?d?ion? ir ne laim?s kalvis
Onkologinio centro vadov? sako, kad pirmiausia kiekvienas ?mogus turi suprasti, kas jis yra: ?Kol to nesuprantame, ne?inome ir k? turim daryti. Juk da?nai girdime, kaip internetas mirga nuo skambi? ??ki? ?surask save? ir pana?i? frazi?, bet k? tai rodo? Kad ?mon?s labai bla?kosi, yra pasimet?. Ir nors gyvename psichologizuotoje visuomen?je, paprastai psichologi?kai ?io klausimo nei?spr?sime. Nes kas yra ?mogus? Kas esu a?? A? pirmiausia esu Dievo k?rinys, v?liau tampu Dievo vaiku. Esu Dievo k?rinys ir Dievo vaikas. Man ai?ku. k? a? turiu daryti. Privalau klausyti Dievo T?vo ?od?i?, gird?ti Jo bals?. Bet tam, kad gird?tum Dievo bals?, neu?tenka i?mokt poter?lius ir nueit ? ba?ny?i?, reikia augti?.
Ir tuoj pat paai?kina, apie kok? augim? kalba: ?Reikia auginti dvasi?. Tam reikalinga bendruomen? ir nuo?irdus gyvas bendravimas. ?iandien yra daug nuostabi? bendruomeni?. Pavyzd?iui, mam? mald? grup?, jaunimo grup?s, ?vairios palaikymo grup?s, maldos vakarai. A? pati priklausau pranci?kon? pasaulie?i? ordinui. Tokiose vietose ?mon?s realizuoja savo pa?aukim??.
Aldona pabr??ia, kad turime myl?ti savo artim? kaip patys save. Deja, tuoj pat priduria, kad m?s? visuomen? per daug narcizi?ka: ?Pasaulyje matau daug tokio individualizmo, kad kiekvienas sau. Kaip ank??iau sakydavo, kad ?mogus atsirado i? be?d?ion?s. Ir kai kurie save laikydavo kilusiais i? be?d?ion?s. Gerai, kad net mokslas jau seniai paneig? ?i? teorij?. Na, o kita grup? ?moni? laiko patys save dievais. Kaip ten sakoma, ?a? pats esu savo gyvenimo kalvis?. Na, ir kala jie t? laim?, kala kala, kol nebeturi j?g? arba pamato, kad toji laim? niekaip nenusikala?.
?mog? moko krik??ionyb?
?Kad ir koks beb?tum ?mogus, tam tikru metu tau i?kyla egzistencini? klausim?, nes ?mogus yra dvasin? b?tyb?. Kas mus moko tos brandos? Kas moko ?mog? gyventi? Moko krik??ionyb?. I? ties? mes kiekvien? dien? stovim sode po tuo gyvyb?s med?iu ir renkam?s ? imti u?draust? vaisi? ar ne, o ne Ieva su Adomu prie? t?kstan?ius met??, – sako moteris.
Paklausta, ar tik?jimas j? lyd?jo vis? gyvenim?, ?inoma kretingi?k? atsako, kad tik?jim? perdavusi mo?iut?. ?Ji taip ?domiai man visk? pasakojo, ai?kino ir mok?. Ne sausai, bet su tokiu gyvu tik?jimu. Mok? mane melstis. O v?liau, kadangi per tas ligas teko patirti daug ir vieni?umo, tad anksti pa?inau Diev?. Ir Jis tikrai mane palaik?. Be tik?jimo a? neb??iau atsilaikiusi?, – atveria jautrius i?gyvenimus pa?nekov?.
Ir tuojau Aldona paai?kina: ?A? vis pra?ydavau Dievo, padaryk tu man t? an?, duok man to, i?spr?sk t?. Man, man, man. Mes kartais ?darbinam Diev?, tarsi Jis b?t? mus aptarnaujantis personalas. Bet v?liau ka?kas pasikeit?, a? ?miau ir paklausiau: ?Pala, Dieve. O dabar gal tu nori, kad a? ka?k? d?l tav?s padary?iau??
Prad?jo studijuoti
Pokalbiui einant ? pabaig? Aldona pasid?iaugia: ?Neseniai ?miau v?l mokytis. Vasar? labai u?simaniau pastudijuoti ir ?stojau ? Klaip?dos universitet? ? dvasin? konsultavim?. I? prad?i? ?iek tiek kaust? baim?, nes ?inau, kad mokysiuosi ne d?l diplomo, ne d?l lapelio ar auk?tesnio balo, o d?l sav?s. Diplom? jau turiu. Tad ?inojau, kad man?s laukia daug darbo, kad tai bus tikras darbas. Daug rimto skaitymo ir nam? darb?.?
Jubiliat? paskutin? egzamin? laik? sausio m?nes? ir dabar ruo?iasi ateinan?iai sesijai: ?U?sienyje gana ?prasta studijuoti tokio am?iaus, tik Lietuvoje dar labai nedr?su. Vos 5-6 procentai mano am?iaus student?, tad ir nusprend?iau prisid?ti prie to procento didinimo?, ? juokiasi ?avioji Aldona.
