Netrukus minėsime Baltijos kelio 30-metį. Ši unikali akcija, į gyvą rankų, širdžių ir protų grandinę sujungusi trijų Baltijos valstybių tautas, tapo akivaizdžiu įrodymu ir priesaku totalitarinės Sovietų sąjungos vadams: pakaks prievartos, represijų, melo, nebenorime gyventi už „geležinės uždangos“, mes norime būti laisvi. „Okupantai – lauk!“ – populiariausias tų laikų lozungas, reikalavęs laisvės.

Ir jie išsinešdino. Matyt, ta sistema buvo jau tokia išsigimusi, išsisėmusi, sugriuvusi, nusistekenusi, kad laisvę iškovojome su mažiausiais įmanomais nuostoliais. Be nuostolių, konfliktų, be ryškesnės priešpriešos sovietai gėdingai išsinešdino ir iš visų buvusių „socialistinių“ valstybių, tik viena buvusi Jugoslavija paskendo kruviniausiame po II Pasaulinio karo pabaigos konflikte.  

Paskutinis okupantų išsinešdinimo taškas buvo 1993 metų rugpjūčio 31-oji: keliolika minučių iki vidurnakčio Lietuvą paliko paskutinis sovietinės kariuomenės dalinys. Man kiek keista, kad Laisvės dienos mes nešvenčiame taip, kaip Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios. Okupacinė sovietų kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta net metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos, o šios kariuomenės buvimas Lietuvoje iki pat išvedimo pabaigos nebuvo net laikinai įteisintas, nebuvo pripažintos jokios Rusijos pretenzijos į okupacijos būdu tariamai įgytas teises Lietuvoje. Argi švenčiant Laisvės dieną nebūtų logiška greta tautinės trispalvės kelti ir NATO vėliavos? Europos Sąjunga, NATO – tai yra mūsų pasirinkimas, į kurį nuvedė Baltijos kelias.

Būtų galima ilgokai vardinti, į ką mus atvedė Baltijos kelias. Mes patys geriausiai žinome, kas mūsų pasirinkime gerai, kas – blogai, patys sprendžiame ir patys gyvename. Jokio „vyresniojo brolio“ patarimų neprašome, o savo laisvę pasiryžę ginti. Tą jau įrodėme.

Pakiliai minėdami trijų dešimtmečių senumo įvykį turime progą palyginti, iš kokios socialinės bedugnės mes ištrūkome, kas šiandien vyksta JAV prezidento Ronaldo Reagano įvardintoje „blogio imperijos“ teisių perėmėjoje Rusijoje, į kurią dabartinė jos valdžia bijo įsileisti net „Misija Sibiras“ keliolikos dalyvių grupes.

Nuo 2000-ųjų metų, į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, Rusijoje nužudyta šimtai opozicijos veikėjų, žurnalistų. Visos didžiausios masinės informacijos priemonės, visų pirma TV, perimti Kremliaus. Laisvas žodis, nuomonių laisvė ir galimybė laisvai reikšti savo įsitikinimus ar poziciją, susirinkimų, demonstracijų laisvė Rusijoje persekiojami griežčiau, nuožmiau nei paskutiniais Sovietų sąjungos egzistavimo dešimtmečiais. Valdžios korupcijos mastai mums sunkiai įsivaizduojami ir suvokiami: kažkokio generolo namo rūsyje nebeapsikentusi valdžia (gal jo asmeninių priešų nurodymu) suranda tiek grynųjų pinigų, kad jiems išvežti atvaromas sunkvežimis! O kur dar brangiausios jachtos, vilos, Putino draugų išslapstytos po visą pasaulį?

Rytų kaimyno valdžios supuvimą demonstruoja ne tik nesibaigiančios represijos, žudynės, bet kokių demokratijos laisvių smaugimas. Rusijos prezidentui „mieli ir brangūs“ KGB veiklos metodai be ceremonijų perkeliami ir į užsienį. Nuo jų bene labiausiai nukentėjo Jungtinė Karalystė, kur žiauriausiu būdu naikinami, nunuodijami Putino priešininkai. O kiek mažiau skambėjusių tarptautinio terorizmo aktų dar įvykdė Rusija?

Argi ne naivu būtų galvoti, kad Rusija, vadovaujama Putino, nebūtų visa jėga puolusi mažų ir silpnų Baltijos valstybių, kaip buvo pasielgta su Gruzija ar Ukraina, jeigu ne mūsų narystė NATO?

Mes nuėjome Baltijos keliu, už nugaros palikę „teroristinę valstybę“ (tariant prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais), kurioje šiandien Putino sukurta nacionalinė gvardija be pasirinkimo ir gailesčio talžo demonstrantus, reikalaujančius tokio paprasto, atrodytų, dalyko – kad valdžia leistų opozicijos atstovams dalyvauti rinkimuose! Tik leistų dalyvauti. Maskvoje prieš savaitę demonstrantams reikalaujant teisingų rinkimų, suimta beveik 1400 žmonių, dešimtys sužeistų, toks neadekvatus valdžios represijų mastas daug ką nustebino. Tai kas pasikeitė „blogio imperijoje“ nuo R. Reagano prezidentavimo laikų?

Šiuo metu ekologinę katastrofą išgyvena Sibiras. Ten nevaldomi ir negesinami (!) miškų gaisrai jau apėmė teritoriją, skaičiuojamą 3 mln. hektarų (30 tūkst. kv. km). Stebina Putino valdžios logika – gesinti degančius Graikijos miškus siunčiamos komandos ir specialūs lėktuvai, visiškai spjaunant ant savo pačių gamtos turtų, žmonių sveikatos. Šiomis dienomis valdžios „išminties“ ir pozicijos esmę geriausiai atskleidė Krasnojarsko krašto gubernatorius, katastrofinius gaisrus pavadinęs „įprastu gamtos reiškiniu“, su kuriuo „kovoti ne tik beprasmiška, bet neretai ir kenksminga“.

Susidūrę su tokia reakcija, socialinėje medijoje rusai karčiai juokauja, kad miškų gaisrų gesinti neapsimoka, žmonių gydyti taip pat neapsimoka, o ir gyventi neapsimoka, nes dar pensijos sulauksite, valdžiai bus papildoma našta… Kai 2000 m. Putinas buvo klausiamas apie povandeninio laivo „Kursk“ žūtį, jis tesugebėjo atsakyti, kad „laivas nuskendo“. Po 20 metų klausiamas apie Sibiro likimą, Putinas, matyt, atsakys: „O ką, Sibiras? Jis sudegė“. Apmaudu, jeigu taip atsitiktų su vienais didžiausių Žemės plaučių.

Baltijos kelias mus nuvedė nuo panašių valdžiažmogių. Tikime – galutinai.

 1,261 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes