Ketvirtadienį, minint Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakares, Darbėnų miestelyje įamžintas genocido aukų atminimas – atidengtas Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo dovanotas atminimo ženklas, žymintis buvusią Darbėnų žydų sinagogos vietą.
Dienoraščio vieta nežinoma
Taip pat darbėniškės Editos Gliožerienės iniciatyva buvo atidengti du „Atminimo akmenys“ – memorialinės plytelės, skirtos Holokausto aukoms atminti: profesionaliam prieškario Darbėnų fotografui Elijahu Bruckui ir nužudytai 16-metei žydaitei Esterai Kvelerytei. Abu jie buvo sušaudyti.
1941 m. naciams okupavus Darbėnus, ten gyvenę žydai buvo žiauriai išžudyti. Šį ketvirtadienį iškilmingame renginyje dalyvavo ir Stanislovas Japertas, kuris paskutinis bendravo su žydų mergaite Estera. Tuo metu Stanislovas buvo dešimties.
Prisiminimais dalijasi Stanislavas
Stanislavas dalijasi prisiminimais su „Švyturiu“: „Estera Krelerytė bendravo su mano vyresne sesute Birute Japertaite. Jos kartu lankė mokyklą. Gyveno numojamame kambaryje Kretingoje, į namus grįždavo traukiniu… Kai vyrus iššaudė, tą pačią dieną, už kelių kiemų surinko moteris ir vaikus į sinagogą, ją aptvėrė spygliuota tvora ir viduje buvusius žmones saugojo kaip kalinius“.
Darbėniškio Stanislovo Japerto tėvas daug dirbo, pasitaikius progai Esterą iš sinagogos atsivežė į vasarnamį, kur gyveno.
„Buvo toks laikas, kai iš sinagogos buvo leidžiama pasiimti žmones globon ar dirbti. Tiems, kas galėjo ir turėjo kur“, – pasakojo S. Japertas.
Gyvendama Japertų šeimoje Estera rašė dienoraštį. Kaip pats Stanislovas atsimena, tas dienoraštis gulėjo laisvai ant staliuko – net ir spalvą atsimenąs.
Esteros dienoraščio vieta vis dar nežinoma. Jis keliavo per keletą rankų, jį išsivežė Birutė Japertaitė, vėliau dienoraštis pateko į žurnalisto iš Palangos Pikturnos rankas, kuris sakęsis, kad kurs filmą. Filmas iš tiesų buvo sukurtas, aiškino Stanislovas, matęs kelias filmo ištraukas.
Pačios Esteros gyvenimas klostėsi tragiškai:
„Vieną gražią dieną iš Darbėnų dviračiu atvažiavo baltaraištis policininkas, aš jį prisiminiau. Laiškus kaime vežiodavo. Vladas Jašinskas atvažiavo, mat buvo kažkur su kažkuo išsikalbėjęs. Įsivaizdavo, kad šita Estera turi aukso paslėpus… Ir jis sodina ją ant dviračio… Bet ji ėmė šaukti ir spyriotis, kad nevažiuosianti viena, kad ji važiuos tik tada, jei ir brolis važiuosiąs kartu. Brolis Vytautas buvo 9 metais vyresnis. Tuomet jie išvažiavo su dviračiais. Policininkas su Estera ir iš paskos – brolis. Aišku, to aukso jie niekur nerado. Jašinskas apšaukė mergaitę baisiais žodžiais, kad ji esanti melagė ir visokia kitokia. O grįžtant stabtelėjo. Kadangi policininkas buvo ginkluotas, Estera suprato, kas čia bus, kad jau galas. Tuomet broliui tepasakė: „Dink iš čia“. Ir vaikinas pabūgęs pabėgo. O Esterą nušovė. Ką jis, brolis, būtų galėjęs padaryti? Juk būtų juodu abu nušovę. Bet vėliau vis tiek ir jį nušovė“.
Stanislovas atsidūsta: „Juk tuo laiku jokių ten teisių nebuvo. Karo lauko teismas, o kas gi? Žydai tuo metu išvis beteisiai buvo“.
Iš Danutės prisiminimų
Kiek toliau, prie Laukžemės, gyveno eigulys Juozapas Pakalniškis. Jis matęs, kad Jašinskas Esterą su dviračiu vežioja miškan. Ir savo vaikams liepęs žiūrėti, sekti jį.
Toliau savo atsiminimus laikraščiui pasakoja šio eigulio dukra Danutė: „Mums tėvelis liepė Jašinską sekti, nes mes vaikai lakstydavom ir žaisdavom laukuose. Mes su broliu pora dienų pastebėjom, o vėliau pamiršom. Tik vėliau prisiminiau. Tuomet tėčiui pasakiau: „Žinok, tėveli, mes nebematom to Jašinsko, nežinom, kur jis nuvažiavo“… O mano tėvelis – buvęs karininkas, nuovokus žmogus, jau tuomet suprato, kad kažkas negerai.
Kažkada jau vėliau, jis mus išsiuntė uogų rinkti. Man tuo metu gal nė 10 metų nebuvo, renkam su broliu uogas ir kažkas tiek smirda miške. Mes, vaikai tiek ir tenusimanėm. Kalbamės, kad gal koks šuniukas ar kačiukas negyvas. Taip mes grįžom namo ir pasakom tėčiui „Tėti, uogų yra daug, bet mes nerinkom, nes ten labai smirda“.
Tuomet tėtis iškart suprato, užsidarė, kažką pjaustė, kalė. Mama taip pat užsiėmė, skalbė marškas, tvarkėsi. O po savaitės atsikirpo gal 10 metrų marškos. Mes su broliu galvojom, kur jie ruošiasi, kad tiek tos medžiagos atkirpo. Mums paaiškino, kad kaimynas sunkiai sergąs ir reikia jam padėti. Tuomet mus uždarė namuose, kad niekur neišeitume ir grįžo vėlai vakare. Antrą rytą mums atsikėlus, prie pusryčių stalo besėdint, tėtis nukabino Mergelės Marijos paveikslą, o mumis suklupdė ir prisaikdino, kad niekam nepasakotume šitos istorijos. Tiesiog ją pamirštume, nes kitaip Jašinskai ateis ir mus visus iššaudys. Tuomet pasakė: „Vaikai, ten miške buvo ne kačiukas ar šuniukas, o Esterikė nužudyta“. Bet dabar mes ją palaidojom ir jai virš galvos auga berželis, o aplink čiulba paukšteliai. Taip po šiai dienai nežinau, kur mergaitė palaidota“.
Pasakojime padariusi pauzę moteris priduria: „Taip mes tada gyvenom. Paslaptys. Paslaptys. Paslaptys“.
Tuo pačiu laikotarpiu Darbėnuose taip pat gyveno Elijahas Bruckus, tuometės taip vadinamos „grietinėlės“, miestelio inteligentijos fotografas.
S. Japerto tėvas vedė dramos būrelį, režisuodavo spektaklius ir pats vaidindavo, tad aplink jį burdavosi visa inteligentija. Todėl ir senose fotografijose atsispindi darbėniškių gyvenimo akimirkos.
Vėliau atėjo įstatymas visus grąžinti į sinagogą.
„Mes gyvenome netoliese. Tai vyko spalio mėnesį, naktį. Tėvus naktį prikėlė prislopintas verksmas. Visi sutilom, puolėm prie langų. O ten – kolona priešais sinagogą, visus iššaudė. Net atpažinau žudiką, nes ryte kruvinom baltom marškom, visas girtas po miestą „plavinėjo“. Žinojau tik, kad buvo vietinis, vienišas. Visi jie. Valkatas surinko, mėgstančius pagert. Juk kas normalus eitų tokiam darban, o čia – pinigai. Juk ką nušaudavo, iš tų viską susirinkdavo“, – prisimena Stanislovas.
135,525 peržiūrų (-a)