Esu pateikęs savo hipotezę apie žodžių, vardų, pavardžių, vietovardžių kilmę, remdamasis tuo, kad pirmykščiai žmonės garsus, skiemenis, o vėliau jų pagrindu – žodžius, kūrė dažniausiai pagauti kokios nors emocijos.
Tad pabandžiau paanalizuoti ir Kuršo bei Mėguvos rinkiminių apygardų kandidatų į Seimą pavardes. Ši analizė – tik išvardintų pavardžių kilmės hipotezė. Jokiu būdu nekalbu apie dabartinius šių pavardžių nešiotojus.
Tomas Abelkis. Žmonės sakydavo: „abelis nugrubnagis“. Buvo tokia pravardė „kis kis“ – katinus šaukė.
Audronė Balnionienė. Tikriausiai pirmieji jos protėviai, įgiję tokią pravardę, bijojo balų: „Bal! Nio, nie!“. „Bal“ – bala. „Nio“, „Nie“ – nelįsiu, dar prasmegsiu, nuskęsiu.
Remigijus Buožius. „Bū ožius“ buvo turtingas, gal pirmasis gyvulių augintojas. Laikė „bū“ – jaučius ir ožius. O gal ir patys pasiožiuodavo ir gavo tokią pravardę?
Jonas Drungilas. „Drun gil“ – ilgai, kietai miegojo. Taip ir pradėjo Drungilu vadinti šio kandidato proproprosenį.
Vaidievutis Ipolitas Geralavičius. Įdomus ir vardas. „Ipol I tą“ – vis kur nors įpuola. Arba reiškia, kad neatiduos. O pavardė, matyt, bajoriška. „Gera lai vič“. Matyt, protėviai dažnai sakydavo „gerai“. Su žemaitišku humoru: „vyrs gers i bus gers“. Supraskite – jei vyras išgers ko stipresnio, bus geras. Žinoma, ir vandens išgėręs gaus gėrio (naudos) – suskystins kraują.
Svetlana Grigorian. Turbūt armėniška pavardė, bet žemaičiams asocijuosis su priežodžiu, „kaip Grigo bitės“.
Romualdas Jablonskis. Jei ne ano bendravardis, kurs žemaitiškus žodžius rusicizmais laikė, dabar literatūriškai liežuvių nelaužytume. O pavardės kilmė – rusiška. Ir, manau, ne nuo obels „jablo“. Ir neduok Dieve kokiai moteriškei kokioj atokioj „lon“ (lonoje) tokį sutikti.
Genoveita Krasauskienė. „K“ rodo kryptį. „Au“ – šuo. „Ras au“ – medžiotojas, kuris medžioja su pėdsekiu šunimi, suranda žvėries guolį.
Jonas Kubilius. Jei pavardės kilmė lietuviška, pirminė reikšmė gali byloti, kad kubiliumi vadino tą, kuris gali kitus į kubilą suvaryti. O gal čia rusiška pavardė? Jos kilmė galėjo prasidėti nuo frazės „kub bil“. Suprask – buvo kubas malkų ir nebėra.
Raimundas Latakas. Lataku nubėga vanduo. Gal prosenelis buvo latako išradėjas? Asociacija ir su taku. O gal sugalvojo, kad iškasus griovį galima nukreipti vandenį nuo aukštesnės vietos iki namų?
Edgaras Maščinskas. Ar žinote, kas buvo Čičinskas? Jo „veto“ – ir Lenkijos–Lietuvos valstybės nebeliko. „M, as či“ – nori atkreipti visų dėmesį, kas aiškiai ir parašyta pavardėje „Masčinkas“.
Vilius Martusevičius. „M, ar tu, visi či?“ – proprotėviai, matyt, šaukdavo bajorus į vietos seimelį.
Juozas Mažeika. „Maž, ei ką“. Ano prosenelės be proto vaikus mylėjo. „Maž“ (mažiuk), „ei ką” – vis pakviesdavo, pavaišindavo.
Dovydas Petrošius. Buvo žmogus, vardu Petras, turėjo vargšelį šunelį. Šį ir taip, ir kitaip baudė. O kiti šeimininkui grūmojo ir jį vis tildė, kad neskriaustų keturkojo: „Petro, ššši, ū ū s!“.
Nijolė Požarskienė. „Pažar“ rusiškai – gaisras. Gal tie slavų protėviai padeginėjo kaimynų namus arba, priešingai, juos gesindavo. O galbūt turėjo labai karštą temperamentą, greitai užsiplieksdavo kaip ugnis.
Mindaugas Skritulskas. „S krit, ul s, kas“ – tykojantis medžiotojas. Jo proproseniui būdavo nesvarbu, kas per žvėris krito. Svarbu – nukauti.
Vytautas Šaduikis. „Ša, dui!“. Proseniai visus tildė ir vijo „dui“ (rusiškai – dink). Tad Šaduikis ir buvo jų pravardė. Gal su žmonėmis bendrauti nemokėjo, gal dideli ponai buvo.
Jolita Vaickienė. Tai – ne jos protėvių, o vyro pavardė, kaip ir kitų moterų, nešiojančių vyrų pavardes. „Vai“ – dejonė. „Kus“ – skonis. Matyt, kažko negero užragavo.
Antanas Vinkus. Slavų kilmės pavardė „vin“ – vynas, „kus“ – skonis. Gal jo proproproseniai vyną skanaudavo: „O kakoi kus vin, kus vin!”.
Inga Visgirdienė. Nuo pirmykščių žmonių laikų jos proseniai, matyt, viską girdėdavo ir apkalbėdavo – „vis gird“.
Romandas Žiubrys. „Žiu b rys“. Medžiotojas, kuris palieka žvėriui jauką, kad šis patektų į spąstus.
45,163 peržiūrų (-a)