Boriso Šatzo laiškas.

Minėdami Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, prisiminkime, kokį pėdsaką pasaulio politikoje ir kultūroje paliko iš šios, taip žiauriai naikintos tautos, kilusios asmenybės, gimusios žemaičių žemėje. Ir niekada nepamirškime to, kas buvo, kad niekada jokios tautos genocidas nebepasikartotų.  

Izraelio vėliavos kūrėjas Dovydas Volfsonas gimė Darbėnuose

Izraelio vėliavos autorius – darbėniškis Dovydas Volsfonas.
Dovydas Volfsonas.

Kalbėti apie garsiausius iš garsiausiųjų žydų galima pradėti nuo Dovydo Volfsono (David Wolffsohn, 1856-1914). D. Volfsonas – neabejotinai vienas iš pačių žymiausių sionizmo veikėjų – litvakų, sukūręs Izraelio vėliavą.

D. Volfsonas gimė ir augo Darbėnuose, kuriame gyveno vos 300 žydų, o miestelis tada priklausė Rusijos imperijai. Atėjus laikas tarnauti caro kariuomenėje, Dovydas pabėgo pas brolį į Klaipėdą, priklausiusią Rytų Prūsijai. Čia sutiko rabiną Isaką Rulfą (Isaac Rülf), išmokiusį išmokė vokiečių kalbos ir matematikos bei įtraukusį į sionistinę veiklą. Baigęs mokslus D. Volfsonas tapo prekybininku ir daug keliavo po Vokietiją, kur likimas jam lėmė susipažinti su Teodoru Hercliu, būsimuoju sionistų kongreso įkūrėju.

D. Volfsonas buvo artimiausias T. Herclio bendražygis ir draugas, o po jo mirties tapo Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentu, kuriai nuo 1905 m. vadovavo šešerius metus. Darbėniškis, vykdydamas velionio valią, taip pat rūpinosi ir auklėjo jo dukrą.

Dar T. Hercliui gyvam esant D. Volfsonas pasiūlė sionistinio sąjūdžio vėliavą sukurti pagal talitą, tradicinio judėjų maldininkų apsiausto, spalvas: mėlyną ir baltą. Žemaičio pasiūlyta Izraelio vėliava nuo 1948 m. tapo valstybine. Darbėniškis pasiūlė ir Izraelio valiutos – šekelio – pavadinimą.

Bezalel meno centro Jeruzalėje įkūrėjas Borisas Šacas – iš Varnių

Borisas Šacas.

Dar vieno Žemaitijos žydo – Varniuose gimusio Boriso Šaco (Boris Schatz, 1867-1932) – keliai susikirto su T. Herzliu.

Religingi tėvai Borisą dar vaikystėje išsiuntė į ješivą, judaizmo dvasinė seminariją, Vilniuje, kur jis pirmą kartą susidūrė su sionistiniu judėjimu. Tačiau greitai metė mokslus, nutraukė santykius su tėvais ir nusprendė studijuoti tapybą ir skulptūrą – iš pradžių Vilniuje, vėliau Varšuvoje.

Neužsibuvęs Varšuvoje 1889 m. persikėlė į Paryžių, kur mokslus tęsė Académie Cormon. Gyvenimo vingiai 1895 m. nukreipė jaunąjį menininką į Bulgariją. Ten gavęs Bulgarijos princo Ferdinando I pakvietimą, B. Šacas tapo valdovo dvaro skulptoriumi bei įkūrė Karališkąją menų akademiją. 1900 m. pelnė aukso medalį už skulptūrą „Pagyvenusios moters biustas“.

1903 m. B. Šacas sutiko Teodorą Herzlį ir jau po dvejų metų Sionistiniame kongrese iškėlė mintį įkurti žydų amatų ir meno mokyklą. Savo projektą iš dalies įgyvendino 1906 m., įsteigdamas pirmąjį meno centrą Jeruzalėje, vėliau pavadintą Bezalel.

Žemaitijos žydas organizavo savo studentų darbų parodas Europoje ir JAV, rinko lėšas centrui išlaikyti. Turėjo planų įkurti Bezalel muziejų, tačiau dėl finansinių sunkumų to įgyvendinti nepavyko. Tikėdamasis rasti lėšų centro veiklai atnaujinti, jis 1932 m. išvyko į JAV. Tačiau tai buvo paskutinė jo kelionė – jos metu menininkas netikėtai mirė.

 Žydų ir lenkų tautų didvyris Berekas Joselevičius – kretingiškis

Berekas Joselevičius.

 Vargu, ar rasime kitą žmogų Lietuvoje, turintį tiek aukščiausių regalijų kitose Europos valstybėse, nei Kretingoje gimusį Bereką Joselevičių (Berek Joselewicz, 1764-1809). Šis kovotojas už laisvę apdovanotas aukščiausiais Lenkijos ir Prancūzijos apdovanojimais bei titulais.

B. Joselevičius mokėsi Kretingos žydų pradinėje mokykloje, vėliau mokslus tęsė Telšiuose. Gabų jaunuolį pastebėjo tuo metu Kretingos dvarą valdęs Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Berekas tapo jo reikalų patikėtiniu, rūpinosi prekybos reikalais. Daug keliaudamas po Europą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas. Proteguojamas Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio reikalų patikėtinio A. Hiršovičiaus, 1788 m. apsigyveno Varšuvos priemiestyje Pragoje, kur tradiciškai gyveno žydų bendruomenė.

1789 metais B. Joselevičių, prekybos reikalais viešintį Paryžiuje, užklupo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Jį užvaldžiusios revoliucijos skelbiamos laisvės, lygybės ir brolybės idėjos tapo jo viso gyvenimo siekiu ir tikslu. Kai 1794 m. Lenkijoje prasidėjo generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę su šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę“, B. Joselevičius kartu su savo bendraminčiu J. Aronovičiumi kreipėsi į Lenkijos žydus, ragindami juos prisidėti prie sukilėlių ir kartu kovoti už laisvę.

Kretingiškis vadovavo suformuotam apie 500 karių turinčiam lengvosios kavalerijos žydų pulkui. Stodami į sukilėlių gretas žydai išsireikalavo sąlygą – per šabą nekariauti. Kiek vėliau sąlyga buvo koreguota: nekariauti per šabą, jeigu yra galimybė. Kretingiškio vadovaujami kariai laikėsi ir kito žydų reikalavimo – augino barzdas.

Sukilimas patyrė nesėkmę, bet kretingiškis išvengė žūties ir 1795 m. su šeima pasitraukė į tuo metu Austrijai priklausiusį Lvovo miestą. Iš ten 1798 m. persikėlė į Italiją, kur įstojo į Lenkų legiono gretas, kovojusio Prancūzijos armijos gretose. Tarp legionierių populiarią 1797 m. sukurta „Lenkų legionierių daina”, tada simbolizavusią prieš dvejus metus prarastą Lenkijos valstybės nepriklausomybę, kartu su lenkų tauta traukė ir karžygys iš Žemaitijos. Ši daina 1926 m. pripažinta oficialiu Lenkijos himnu, išlikusiu iki šių dienų.

1803 m. B. Joselevičius tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose. Tais pačiais metais už karinius nuopelnus ir drąsą jis vienas iš pirmųjų buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį 1802 m. įsteigė Napoleonas Bonapartas.

1807 m., sudarius garsiąją Tilžės taikos sutartį tarp Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos bei įsteigus Varšuvos kunigaikštystę, vėl atgijo Lenkijos, kaip suverenios valstybės, atkūrimo idėja. Jos teritorijai tada priklausė ir dalis Dzūkijos bei Suvalkijos. B. Joselevičius įsiliejo į lenkų armiją, kur jam suteiktas pulkininko laipsnis. Vadovaudamas ulonų eskadronui, dalyvavo įvairiuose mūšiuose su Rusijos ir Prūsijos kariuomene, juose išsiskirdamas ypatinga drąsa. Už karinius nuopelnus 1808 m. apdovanotas aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu, karinės šlovės ordinu – Virtuti Militari.

B. Joselevičius žuvo 1809 m. gegužės 5 d. mūšyje prie Kocko miesto, ten ir palaidotas.

Kretingiškis B. Joselevičius tapo Lenkijos nacionaliniu didvyriu, pelnė Garbės legiono ordiną, o žydai jį laiko savo tautos didvyriu.

Garsiausias visų laikų komikas gimė Seredžiuje prie Nemuno

Elas Džolsonas.

Jurbarko rajone, Seredžiuje prieš daugiau nei 100 metų gimė Elas Džolsonas (Al Jolson, 1886 – 1950), tapęs garsiausiu komiku pasaulyje, iš kurio įkvėpimo sėmėsi net Čarlis Čaplinas.

Elas Džolsonas kaip Asa Yoelsonas gimė Mozės Rubeno Džolsono ir Naomės Etos Kantor šeimoje. Būdamas aštuonerių, su tėvais emigravo į Ameriką.

Šešiolikos metų Asa tapo populiariu dainininku Niujorke, dainavo Brodvėjaus miuzikle „La Belle Paree“. Pakeitęs savo vardą į Elo, savo pasirodymais padarė didelį perversmą muzikiniame pasaulyje. Jis pirmasis pradėjo scenoje judėti bei savo pasirodymų metu kurti tikrus šou.

Norėdamas atkreipti dėmesį į tuo metu Amerikoje itin paplitusias antirasistines idėjas, dainininkas pasirodymų metu veidą išsitepdavo juodai ir vaidindavo juodaodį. Toks jis buvo ir garsiausiame savo filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer). Tai buvo pirmasis filmas, kuriame grojo ne taperis, o gramofono plokštelėse įrašyta muzika, sinchronizuota su vaizdu. Garsinio kino erą atvėrusi iš Žemaitijos kilusio Elo replika „To jūs dar negirdėjote!“ (You ain’t heard nothin’ yet!) buvo nuolat kartojama.

E. žolsonas per gyvenimą suvaidino 26 filmuose, pelnė Oskarą, vaidino 13 spektaklių, sukūrė apie 30 labai populiarių dainų bei buvo pirmasis dainininkas, pardavęs daugiau nei 10 milijonų įrašų.

Asos iš Seredžiaus portretas puikuojasi ant JAV pašto ženklelių, Holivudo šaligatviuose jam skirtos net trys vardinės purpurinės žvaigždės, apie jį prirašyta knygų, Niujorke galime rasti Al Jolson gatvę.

Ištikimiausi Mahatmos Gandžio pasekėjai  buvo Plungės ir Žemaičių Naumiesčio žydai  

Dvi iš Žemaitijos kilusių žydų pavardės siejamos su Mahatma Gandžiu – bene garsiausiu Indijos politiku, kovojusiu prieš kolonijinę priespaudą ir išnaudojimą, taikiomis protesto akcijomis ryškiai pakeitusiu viso pasaulio politiką XX amžiuje.

Pirmasis iš jų – Žemaičių Naumiestyje gimęs Hermanas Kalenbachas (Hermann Kallenbach, 1871-1945), netrukus po gimimo su tėvais persikėlęs į Rusnę.

H. Kalenbachas baigė Tilžės gimnaziją, pasirinko architekto profesiją, studijavo Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene. 1896 m. atvyko į Pietų Afriką ir iki 1906 m. sėkmingai dirbo architektu Durbane ir Johanesburge. Anglų–būrų karo metu išvyko į Europą pagilinti architektūros žinių. 1904 m. H. Kalenbachas susipažino su Mahatma Gandžiu, o po kelerių metų ėmė nuosekliai remti jo veiklą: tapo pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas bei jose dalyvavo pirmosiose gretose.

H. Kalenbachas ne tik finansavo M. Gandžio veiklą, bet ir tapo jo pasaulėžiūros pasekėju. Už savo lėšas nupirko nemažą žemės sklypą netoli Johanesburgo, ten 1910 m. pats pastatė kelis namus, pasodino apie tūkstantį vaismedžių, išpuoselėjo visą aplinką. Sodyba veikė trejus metus kaip savotiška mokykla, įvairiausių konfesijų piligrimų svečių namai. Vėliau ši sodyba Gandžio tyrinėtojų bus pavadinta ašramų Indijoje pirmtake.

Mahatma Gandis, Sonia Šleisin ir Hermanas Kalenbachas. 

Gyvendamas savotiškoje komunoje, H. Kalenbachas atsisakė vakarietiško gyvenimo stiliaus, kaip ir Gandis savo poreikius sumažino iki minimumo, atsisakė alkoholio, iki gyvenimo pabaigos išliko vegetaru. Be išlygų pritarė neprievartiniam pasipriešinimui.

H. Kalenbachui jo kilmės klausimas neiškilo, kol Vokietijoje valdžios nepaėmė Hitleris. Su visišku atsidavimu gynęs indų pilietines teises, jis stojo į Europoje persekiojamos žydų tautos pusę. Dar 1923 m. sugebėjo įtikinti visus savo artimuosius emigruoti į Pietų Afriką. 1937 m. apsilankė Palestinoje, kur jį sužavėjo kibucų, savotiškų žemės ūkio komunų, steigimasis. Tais pačiais metais aplankė Indiją, turėdamas sionistų įgaliojimus prašyti Gandžio, kad šis viešai paremtų jų siekį apsigyventi Palestinoje.

Gandžiui Johanesburge įkūrus savo advokato kontorą, H. Kalebachas jam pasiūlė sekretorę – puikią stenografininkę, itin kruopščią Sonią Šlesin (Sonja Schlesin, 1888-1956), taip pat gimusią žemaičių šeimoje.

Plungiškių Izidoriaus ir Helenos Šlesinų duktė tapo asmenine Indijos veikėjo sekretore, vėliau tapusia viena garsiausių Pietų Afrikos Respublikos pedagogių.

M. Gandis yra sakęs, kad sąžiningesnės, protingesnės, energingesnės padėjėjos jis nė negalėtų įsivaizduoti. Apie S. Šlesin atsidavimą M. Gandžiui byloja faktas, kad ji atsisakė jai siūlomo 20 svarų atlygio ir pasitenkino šešiais, paaiškinusi: „Aš esu čia ne todėl, kad viliočiau iš jūsų pinigus, o todėl, kad man patinka dirbti su jumis ir pritariu jūsų idėjoms.“

M. Gandžiui išvažiavus į Indiją, S. Šlesin daug metų mokė vaikus nedideliame miestelyje, naudodamasi iš M. Gandžio perimtais netradiciniais būdais ir pati nuolat besimokiusi. Net būdama 65-erių įstojo į universitetą studijuoti teisės, tačiau dėl ligos mokslų nebaigė.

Straipsniui parengti medžiagą padėjo iš Plungės kilęs žurnalistas kraštotyrininkas Eugenijus Bunka.

Kokioms naujienoms teikiate pirmenybę?

View Results

Loading ... Loading ...

 

 66,652 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes