Aldona Kerpytė, lygiai prieš 60 metų, vasario 6 d., gimusi Kretingoje keturių vaikų šeimoje, turinti tris brolius ir augusi šiame gimtajame mieste, gyvena čia kupiną pakilimų ir ne kiekvienam pakeliamų iššūkių gyvenimą, spinduliuoja nuoširdžia meile ir šiltu rūpesčiu miesto žmonėms. O belaukdama šešiasdešimtojo jubiliejaus Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė vėl tapo studente.
Gyvenimas vis laimi
„Pirmiausia džiaugiuosi, kad sulaukiau tiek metų, – atvirauja Aldona. – Kai pirmą kartą mane ištiko onkologinė liga, buvau 39-erių. Supratau, kokia brangi Dievo dovana yra gyvenimas. Ir nors nuo mažens mane lydėjo ligos ir dažnai būdavau tarp gyvenimo ir mirties, tas noras gyventi manyje šaukė labai stipriai. Ir kažkaip vis gyvenimas laimėdavo“.
Koks yra gyvenimas, kai kiekviena diena – tarsi paskutinė? „Svarbiausia yra, kas yra su tavimi, kad nebūtum tame vienišas. Tuomet nejučiomis ir pats susimąstai, o kiek tu buvai geras kitiems… Manau, svarbiausia mylėti vieniems kitus. Liga mane užklupo, kai nesitikėjau, pačiam jėgų žydėjime. Iš tiesų visi gyvenime išgyvenam sunkų laiką, bet arba gali likti toj duobėj, niurkdytis, arba gali priimti pagalbą, kibtis, spirtis ir lipti lauk. Yra labai taiklus posakis, kad žmogus kartais stovi ant sąvaržėlės ar smeigtuko ir cypia iš skausmo, bet nenulipa. Kodėl tu kenti? Turi nulipti nuo to smeigtuko, išsigydyti žaizdas ir eiti pirmyn. Tačiau tai yra žmogaus pasirinkimas – užsisėdėti ar išlipti iš duobės“.
Aldona, net ir turėdama daug baimių dėl ligos, baigė Vilniaus universitete bibliotekininkystės studijas. Po studijų 25-erius metus dirbo savo miesto bibliotekoje.
„Taigi, aš gimiau ir gyvenu Kretingoje, tik 5 metus pragyvenau Vilniuje, besimokydama ir grįžau, – šypsosi pašnekovė. – Tai buvo saugus pastovus darbas, viskas buvo man artima, dirbant bibliotekoje. Turėjau daug laisvės kūrybai ir daug ko išmokau, bet širdyje gimė noras daryti kai ką daugiau“.
Svajojo pastatyti biblioteką
„Turėjau tokią svajonę – pastatyti biblioteką. Buvo toks vienas labai aukštas tų laikų pareigūnas. Sužinojome, kad jis ilsisi Palangoje. Tuomet paklausiau tuometės muziejaus direktorės, ar galiu važiuoti su juo pašnekėti, ji juokais atsakė: „Važiuok“. O aš tik ką baigusi studijas, man kokie 25-eri, jauna idealistė. Ir nuvažiavau. Atėjau pas tą pareigūną ir išdėsčiau, kodėl Kretingai būtinai reikia bibliotekos ir kaip tai svarbu. Jis taip žiūri į mane. Atsimenu, kad buvo labai nustebęs. Bet kaip ir nesupyko, vis dėlto tuo metu atostogavo. Ir atsakė: „Pagalvosim“. Kai grįžau atgal į muziejų, manęs direktorė paklausė: „Na kaip, ar tu dar gyva? Gyva grįžai?“ Aš drąsiai atsakiau, kad „Taip“, bet po to mes daug daug juokėmės“, – prisimena drąsesnius savo jaunystės poelgius A. Kerpytė…
„Ir paskui, jau vėliau atsimenu, kaip su tuomečiu meru Valerijonu Kubiliumi atsisėdę rimtai galvojom, kaip tą biblioteką pastatyti. O dar vėliau supratau, kad gal biblioteką pastatys kas nors kitas. Juokais galima sakyti, kad aš pradėjau, bet pabaigė kiti. Tad kai atsidarė ši nauja biblioteka, jūs net neįsivaizduojat, kiek džiaugsmo tai man sukėlė. Juk tai buvo mano svajonė! Mano svajonė, kuri išsipildė!“ – neslepia emocijų pašnekovė.
Tačiau tada palikusi bibliotekos idėją kitiems, taip pat – ir savo darbą, Aldona išėjo į nežinią: „Užsidegiau troškimu padėti žmonėms. Tai buvo tarsi vidinis balsas. Tiesiog negalėjau likti vietoje, turėjau imtis savo idėjos. Tuo metu neturėjome jokio onkologinio centro. Ir apskritai tai buvo labai įdomus laikas. Dabar, kai atsigręžiu atgal, kiek buvo nežinios… Kiek reikėjo drąsos iš įprasto gyvenimo žengti praktiškai į tuščią vietą ir viską pradėti nuo nulio. Juk darbą turėjau palikti, o ar bus pastovių pajamų, aš tikrai nežinojau. Gyvenimas buvo įstatęs mane į naują vagą. Praktiškai reikėjo eiti tartum vandeniu. Ir Dievas vedė, nes aš supratau, kad nieks tos rizikos nesiims. Tai buvo darbas man“.
Taigi, Aldona nuėjo pas vienuolius pranciškonus. „Pirmiausia pakalbėjau su broliu Benediktu ir rizikavom. Aš nenoriu nieko nuo savęs pridėti. Supratau, kad esu tik įrankis. Ir tą kelionę vedė daug liudijimų, kai nežinai ką daryti, bet kai jau laikas – atsiranda pinigai, viskas atsirasdavo“, – prisiminimais dalijasi moteris.
Taip Kretingoje buvo įkurtas Šv. Pranciškaus onkologijos centras. „Nuo 2000-ųjų iki 2013 m. augome Kretingoje, kol atsidarėme Klaipėdoje“, – prisimena moteris.
„Ši bendruomenė man davė įkvėpimo ir viltį. Prisimenu, kiek keliavome. Atsimenu kelionę į Italiją, kiek kilometrų nuėjome. Kiek buvo juoko ir bendravimo. Mes visi galvojome, kad tai paskutinė mūsų kelionė. Kopdami į kalną vieni dar nešėsi chemoterapines tabletes, mes vykome su lydinčiais daktarais, bet visi atrodė sveiki ir laimingi. Net su mumis keliaujantys gydytojai sakė: „Jus dabar pamatytų ligoninėje, tuoj visiems invalidumus atimtų“, – trapiomis akimirkomis dalijasi stipri moteris.
Svarbu žinoti kryptį
Metusios iššūkį onkologinei ligai Aldonos mintys apie gyvenimo prasmę liudija patirties svorį: „Dažnai mes, žmonės, gyvenimo prasmę sumaišom su priemonėmis. Iš to prasideda lėkimas ir skubėjimas, norėjimas pasipuikuoti savo pozicija ar laisve, bet tai nėra prasmė. Tai tėra priemonės. Ir pinigai nėra prasmė, jie – tik priemonė geriau gyventi. O laimė? Dabar labai esame susikoncentravę į modernumą ir pažangą. Ir visi skuba tobulėti. Bet ar kažkas paklausė, ar tas modernumas turi išminties? O kaip toliau? Neaišku. Nes krypties reikia, kad ta kelionė turėtų tikslą. Kiekvienas amžius turi savo užduotis, tikslus. Jaunystėje atlieki tą pirmąją užduotį – sukuri šeimą, susilauki vaikų. Vėliau ateina kitos užduotys, su amžiumi – branda. Aš visai nebijau senatvės ir mirties. Man patinka mano amžius, aš jaučiu, ką turiu padaryti. Jaučiu, kaip bręstu, įgyju išminties, tad amžius manęs negąsdina. Ir man dar labai artimi A. Aleksej žodžiai: ,,Žmogaus gyvenimas yra skirtas, kad įaugtum į amžinybę.“ Žmogus deda daug pastangų, prie sienos pasidėjęs kopėčias, kad užliptų. Lipa lipa, o užlipęs pasižiūri, kad kopėčios pastatytos ne prie tos sienos… Tai puiki iliustracija to, kad svarbu žinoti, kur eini“.
Žmogus – ne beždžionė ir ne laimės kalvis
Onkologinio centro vadovė sako, kad pirmiausia kiekvienas žmogus turi suprasti, kas jis yra: „Kol to nesuprantame, nežinome ir ką turim daryti. Juk dažnai girdime, kaip internetas mirga nuo skambių šūkių „surask save“ ir panašių frazių, bet ką tai rodo? Kad žmonės labai blaškosi, yra pasimetę. Ir nors gyvename psichologizuotoje visuomenėje, paprastai psichologiškai šio klausimo neišspręsime. Nes kas yra žmogus? Kas esu aš? Aš pirmiausia esu Dievo kūrinys, vėliau tampu Dievo vaiku. Esu Dievo kūrinys ir Dievo vaikas. Man aišku. ką aš turiu daryti. Privalau klausyti Dievo Tėvo žodžių, girdėti Jo balsą. Bet tam, kad girdėtum Dievo balsą, neužtenka išmokt poterėlius ir nueit į bažnyčią, reikia augti“.
Ir tuoj pat paaiškina, apie kokį augimą kalba: „Reikia auginti dvasią. Tam reikalinga bendruomenė ir nuoširdus gyvas bendravimas. Šiandien yra daug nuostabių bendruomenių. Pavyzdžiui, mamų maldų grupė, jaunimo grupės, įvairios palaikymo grupės, maldos vakarai. Aš pati priklausau pranciškonų pasauliečių ordinui. Tokiose vietose žmonės realizuoja savo pašaukimą“.
Aldona pabrėžia, kad turime mylėti savo artimą kaip patys save. Deja, tuoj pat priduria, kad mūsų visuomenė per daug narciziška: „Pasaulyje matau daug tokio individualizmo, kad kiekvienas sau. Kaip ankščiau sakydavo, kad žmogus atsirado iš beždžionės. Ir kai kurie save laikydavo kilusiais iš beždžionės. Gerai, kad net mokslas jau seniai paneigė šią teoriją. Na, o kita grupė žmonių laiko patys save dievais. Kaip ten sakoma, „aš pats esu savo gyvenimo kalvis“. Na, ir kala jie tą laimę, kala kala, kol nebeturi jėgų arba pamato, kad toji laimė niekaip nenusikala“.
Žmogų moko krikščionybė
„Kad ir koks bebūtum žmogus, tam tikru metu tau iškyla egzistencinių klausimų, nes žmogus yra dvasinė būtybė. Kas mus moko tos brandos? Kas moko žmogų gyventi? Moko krikščionybė. Iš tiesų mes kiekvieną dieną stovim sode po tuo gyvybės medžiu ir renkamės – imti uždraustą vaisių ar ne, o ne Ieva su Adomu prieš tūkstančius metų“, – sako moteris.
Paklausta, ar tikėjimas ją lydėjo visą gyvenimą, žinoma kretingiškė atsako, kad tikėjimą perdavusi močiutė. „Ji taip įdomiai man viską pasakojo, aiškino ir mokė. Ne sausai, bet su tokiu gyvu tikėjimu. Mokė mane melstis. O vėliau, kadangi per tas ligas teko patirti daug ir vienišumo, tad anksti pažinau Dievą. Ir Jis tikrai mane palaikė. Be tikėjimo aš nebūčiau atsilaikiusi“, – atveria jautrius išgyvenimus pašnekovė.
Ir tuojau Aldona paaiškina: „Aš vis prašydavau Dievo, padaryk tu man tą aną, duok man to, išspręsk tą. Man, man, man. Mes kartais įdarbinam Dievą, tarsi Jis būtų mus aptarnaujantis personalas. Bet vėliau kažkas pasikeitė, aš ėmiau ir paklausiau: „Pala, Dieve. O dabar gal tu nori, kad aš kažką dėl tavęs padaryčiau?“
Pradėjo studijuoti
Pokalbiui einant į pabaigą Aldona pasidžiaugia: „Neseniai ėmiau vėl mokytis. Vasarą labai užsimaniau pastudijuoti ir įstojau į Klaipėdos universitetą – dvasinį konsultavimą. Iš pradžių šiek tiek kaustė baimė, nes žinau, kad mokysiuosi ne dėl diplomo, ne dėl lapelio ar aukštesnio balo, o dėl savęs. Diplomą jau turiu. Tad žinojau, kad manęs laukia daug darbo, kad tai bus tikras darbas. Daug rimto skaitymo ir namų darbų.“
Jubiliatė paskutinį egzaminą laikė sausio mėnesį ir dabar ruošiasi ateinančiai sesijai: „Užsienyje gana įprasta studijuoti tokio amžiaus, tik Lietuvoje dar labai nedrąsu. Vos 5-6 procentai mano amžiaus studentų, tad ir nusprendžiau prisidėti prie to procento didinimo“, – juokiasi žavioji Aldona.
62,995 peržiūrų (-a)