NORAS GYVENTI
Taip norisi kažką priglaust,
Užjaust, suprast…
Ir išsiliet, tarytum upė iš kalnų…
Sakyt žodžius, kurių dar niekad nesakiau…
Kažkam suteikt vilčių gyvent…
Kažką pastumt mylėt…
Taip skaisčiai šviečia saulė,
Nors šalčio nemažai.
Ant balto sniego šoka mažyčiai spinduliai.
Ir man taip norisi pašokt
Ant balto sniego kojomis basom.
Nuo eglių purtyti sidabrą
Ir gaudyti rieškučiomis pilnom.
Ir nesvarbu, kad pučia kiek šiaurys,
Kad glamonėja skruostus, kojas
Ir rankas nuogas.
Aš noriu dūkt su vėju,
Tarytum ta neklaužada maža.
Ir nesvarbu, ką pagalvos kiti.
Lyg vėjas, lyg audra virš jūros…
Kaip niekad daužosi širdis,
Nes norisi gyvent.

Šios eilės – iš žvainiškės Daivos Valužytės-Stonkuvienės, vadovaujančios Imbariečių draugijai, eilėraščių knygos „Mintys tartum paukštės“.

Eiles rašyti Daiva pradėjo dvyliktoje klasėje. „Visai netikėtai, per literatūros pamoką. Nežinau, gal tai jaunatviškas veržlumas, o gal tyli pirmoji meilė… Kad išleisiu eilėraščių knygą tada net negalvojau, o rankraščių nesaugojau. Todėl pirmųjų minčių neišsaugojau“, – „Švyturiui“ pasakojo žvainiškė.

Apie knygos leidybą mintis pradėjo kirbėti, kai eilėraščių susirikiavo per 200. O didžiausias spyris Daivai buvo kolegės Salantų vyriausios bibliotekininkės Jūratės Maciuvienės raginimai.

„Tad mano minčių paukštės, skraidžiusios be savo namų daugiau nei 30 metų, pagaliau nutūpė į vieną knygą. Tikiuosi, kad mano eilėraščiai ras kelią į skaitytojų širdis, – sako autorė. – Kai vartau dažais kvepiančią knygą, širdis spurda lyg paukštukas pakliuvęs į tinklus, bet taip gera, kad nemoku net žodžiais apsakyti“.

 

 15,368 peržiūrų (-a)

92% LikesVS
8% Dislikes