Prieš pat atšylant orams Palangoje gyvenantis menininkas Vytautas Kusas, mėgstantis nustebinti savo kūryba, pribloškė ir šį kartą. To dar nebuvo – varveklius išliejo ant medžio.
Laistė po 30 kartų per dieną
Kūriniui palangiškis net nesugalvojo pavadinimo. Mat tai – laikinas kūrinys, kuris tuoj išnyks. Ir išnyko praėjus vos kelioms dienoms po pokalbio.
Tačiau prieš tai liepa apaugusi ledo varvekliais.
Paklausus Vytauto, kaip gi jam kilo mintis, atsako: „Labai paprastai. Kai prasidėjo šalčiai, norėjosi kažkuo užsiimti. O štai žiūriu, šalia mano dirbtuvių – liepa. Graži liepa, apkarpyta. Aš įsitikinęs, kad šakoms nieko neatsitiks. Suformavau kelis varveklius.“
O kaip? „Iš namų išsitraukiau vandens šlangą ir paliejau medį. Pamatęs, kad varvekliai pamažu formuojasi, ėmiau be perstojo tris dienas lieti vandenį. Aplieju, grįžtu į dirbtuves. Medis turi nuvarvėti, apšalti, tuomet vėl lieju. Ir net vakare, man jau buvo vis viena, kojos šlapios, bet gi vakare – daug šalčiau ir varvekliai greičiau formuojasi. Laksčiau iš namų, striukę užsimetęs ir laisčiau medį. Man buvo svarbu sukurti kažką šilto žmonėms, kad nuotaiką pakeltų kažkam.“
Taip vandenį ant medžio V. Kusas liejo mažiausiai 30 kartų per dieną.
Vienus pradžugino, kitus papiktino
„Pagrindinis noras buvo žmonėms suteikti gerą nuotaiką. Jei neklystu, per tą laiką, kol darbavausi, prie medžio stojo nusifotografuoti mažiausiai penkiasdešimt žmonių! – džiaugiasi kūrėjas. – To piktumo ir taip per akis, o man norėjosi sukurti kažką tokio šilto žiemai“.
Tačiau jau parengus straipsnį V. Kusas prasitarė, kad jo kūrinys ne visus pradžiugino. Viena kaimynė kūrėja menininką apskundė žudant medį. Skundas palangiškį pasiekė, kai varvekliai jau buvo ištirpę.
Vytautas laukia pavasario, tikėdamasis, lad liepa gyvybingumo tikrai neprarado ir savo pumpurais tą įrodys.
Varvekliais V. Kusas padabino ir akmeninę skulptūrą, turinčią daug smulkių detalių, dėl ko varvekliai įgavo savitų kone mistinių formų.
12,647 peržiūrų (-a)