Į 1600 m. prasidėjusį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą dėl ginčytinų Livonijos žemių aktyviai įsijungė ir Kretingos dvarininkas – Žemaičių seniūnas, Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, netrukus tapęs jungtinių lietuvių ir lenkų karinių pajėgų vadu ir Livonijos valdytoju.
Konfederacinę Livonijos valstybę XIII a. įkūrė vokiečių riteriai ir dvasininkai, kryžiaus žygių metu užkariavę šalia Lietuvos buvusias kuršių, žemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų žemes. Prasidėjus protestantiškajai reformacijai, šioje šalyje kilo susiskaldymas, į kurį įsikišo ir užsienio jėgos: Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karalystės. Taip 1558 m. prasidėjo Livonijos karas, pasibaigęs Livonijos konfederacijos žlugimu.
Karo nugalėtojams pasidalinus Livoniją, didžiausią jos dalį 1561 m. gavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šioje teritorijoje buvo įkurtos Dauguvos upės atskirtos dvi vasalinės kunigaikštystės: kairiajame krante – Kuršo, o dešiniajame – Livonijos arba Uždauguvio. Pagrindinį vaidmenį užkariaujant Livoniją suvaidino Lietuvos stalininkas Jonas Chodkevičius (Jono Karolio tėvas), kurį didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo paskyręs vyriausiuoju kariuomenės vadu Livonijoje. Įkūrus 1566 m. Livonijos kunigaikštystę, jos herbu tapo vienas iš grafų Chodkevičių giminės herbo ženklų – grifas su kalaviju, o Jonas Chodkevičius buvo paskirtas Livonijos valdytoju.
Švedų užimtoje šiaurinėje Livonijos dalyje buvo įkurta Švedijos karalystės provincija, pavadinta Estijos kunigaikštyste arba Estliandija.
Prasidėjus Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karui, Estliandijoje 1600 m. rugpjūčio 19 d. išsilaipino Švedijos kariuomenė, vadovaujama sosto regento, Siodermanlando kunigaikščio Karolio. Įsiveržusi į Livonijos (Uždauguvio) kunigaikštystę, ji užėmė lietuvių ir lenkų karinių įgulų saugotas Tartu, Pernu, Cėsių ir kitas pilis, o pasiekusi Dauguvos upę – apgulė Rygą. Tolesnį švedų veržimąsi sustabdė didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno ir lauko etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vedama Lietuvos kariuomenė, sutriuškinusi 1601 m. birželio 23 d. Kuoknesės mūšyje švedų karvedžio Karolio Julenjelmo kariuomenę. Tai leido lietuviams atsiimti Cėsių tvirtovę, o į pagalbą atskubėjus karūnos didžiojo etmono Jono Zamoiskio vedamiems lenkų, žemaičių bei Kuršo kunigaikštystės kariams, nutraukti ir Rygos apgultį. Šios pergalės privertė švedų vyriausiąjį kariuomenės vadą kunigaikštį Karolį trauktis atgal į Švediją.
1601–1602 m. lietuviams ir lenkams po ilgiau ar trumpiau trukusių apgulčių pavyko atsiimti iš švedų Valmieros, Viljandžio, Paidės ir kitas svarbias Livonijos kunigaikštystės pilis, o įsiveržus į Estliandiją – pasiekti pagrindinę švedų tvirtovę Taliną, prie kurio 1602 m. birželio 30 d. įvyko mūšis, pasibaigęs dar viena karūnos didžiojo etmono Jono Zamoiskio vedamos kariuomenės pergale. Tačiau užkariauti Estliandijos, dėl kurios ir prasidėjo šis karas, jiems nepavyko.
Jonui Zamoiskiui 1602 m. spalio pradžioje susirgus, vadovavimą jungtinėms lietuvių ir lenkų karinėms pajėgoms Livonijoje perėmė Žemaičių seniūnas, Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Jam pavyko suburti apie 4 tūkst. karių, su kuriais 1602 m. lapkričio mėnesį pradėjo naują karinę kampaniją prieš švedus. Pirmiausia jis nutarė atsiimti nuo karo pradžios švedų kontroliuojamą strategiškai svarbią ir vieną didžiausių Livonijos tvirtovių – Tartu, kurio apgultį pradėjo lapkričio 17 dieną. Švedų įgulai nesutinkant pasiduoti, apgultis užtruko, o kariams išlaikyti lėšos seko. Todėl etmono karių gretos smarkiai ėmė retėti ir 1603 m. sausio mėnesį jose tebuvo 700 raitelių ir 100 pėstininkų.
Tartu įgulai pagelbėti Švedijos regentas Karolis atsiuntė į Taliną ištikimą savo bendražygį, pulkininką Andersą Lenartsoną, kurį paskyrė Estliandijos valdytojo padėjėju ir vienu iš švedų kariuomenės Livonijoje vadų. Šis netruko surinkti apie 2 tūkst. karių, kurių daugumą sudarė vietiniai vokiečiai ir estai. Smogiamąja šios kariuomenės jėga buvo reitarai, t. y. raiteliai, vietoje iečių ir kitų kirstynių ginklų naudoję pistoletus ir kalaviją. Subūręs kariuomenę, A. Lenartsonas 1603 m. vasario 26 d. išžygiavo link Estliandijoje lietuvių ir lenkų karių neseniai užimtos Rakverės pilies, kurios įgula ėmėsi kontroliuoti šiaurinę Estijos dalį ir Talino–Narvos kelią.
Iš žvalgų gavęs žinią apie švedų užmačias, Jonas Karolis Chodkevičius nutarė sugriauti jų planus. Dalį karių palikęs Tartu apgulčiai toliau palaikyti, 1603 m. kovo 2 d. su 300 raitelių išjojo į Rakverę. Neužsibūdamas tvirtovėje ir papildęs savo dalinį 500 Rakverės įgulos karių, etmonas nutarė žygiuoti toliau, tikėdamasis netikėtai užklupti priešą.
Į šiaurę nuo Rakverės 1603 m. kovo 5 d. vidurnaktį Jono Karolio Chodkevičiaus kariai susidūrė su atžygiuojančios švedų kariuomenės avangardu, kuriame buvo apie 1 tūkst. karių, vadovaujamų pulkininko Kristerio Somės. Neleisdami priešui atsitokėti, etmono vedami husarai puolė reitarus, kurie iš netikėtumo pasileido bėgti atgal, palikę savo pėstininkus. Lietuviams ir lenkams talžant be priedangos likusius švedų pėstininkus, į pagalbą saviškiams su pastiprinimu netrukus sugrįžo atsitokėję reitarai, tačiau, spaudžiami grėsmingai nusiteikusių husarų, jie vėl buvo priversti sprukti iš susirėmimo vietos. Puolę persekioti sprunkančių reitarų, husarai susidūrė su atskubėjusiomis pagrindinėmis A. Lenartsono pajėgomis. Išvydęs žymiai skaitlingesnį priešą, Jonas Karolis Chodkevičius nedrįso neparankiomis jam aplinkybėmis stoti į atvirą kovą ir husarus atitraukė, laukdamas kol pastiprinimui atžygiuos atsilikę Rakverės įgulos pėstininkai. Pulkininkas A. Lenartsonas taip pat nedrįso pulti ir, siekdamas išvengti galimų priešo atakų, atsitraukė atgal.
Rakverės mūšyje lietuvių ir lenkų pajėgos prarado tik vieną karį, o du buvo sužeisti. Tuo tarpu švedų nuostoliai buvo ženklesni: žuvo apie 70 vokiečių samdinių ir 100 estų pėstininkų. Po šio mūšio praėjus porai metų, Joną Karolį Chodkevičių su Andersu Lenartsonu likimas antrąsyk akis į akį suvedė ir amžiams išskyrė Salaspilio mūšyje, kuriame lietuvių didysis etmonas šventė triuškinančią pergalę, o pagrindines savo pajėgas prieš jį vedęs švedų karvedys krito mūšio lauke.
Žemaičių seniūno ir Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė prie Rakverės nutraukė bet kokius bandymus padėti Tartu tvirtovėje apsuptiems švedams. Atnaujinęs apgultį, etmonas privertė švedų įgulą, kurią sudarė 1 050 karių, 1603 m. balandžio 13 d. pasiduoti. Švedams buvo leista pasitraukti į Taliną, tačiau virš 80 artilerijos pabūklų tapo lietuvių ir lenkų karo grobiu. Po šios pergalės Jonas Karolis Chodkevičius 1603 m. buvo paskirtas Livonijos (Uždauguvio) kunigaikštystės valdytoju ir Tartu seniūnu. Tartu pilis tapo viena pagrindinių tvirtovių, kurioje nuolat budėjo lietuvių ir lenkų karių įgula, saugojusi Livonijos kunigaikštystę nuo švedų puldinėjimų. Tapęs Tartu seniūnu, Jonas Karolis Chodkevičius rūpinosi pilies ir miesto gyventojų gerove, siekdamas sustiprinti šiame krašte katalikybės pozicijas rėmė jėzuitų vienuolyną, bažnyčią ir kolegiją, kuri vėliau peraugo į Tartu universitetą.
Tuo tarpu vienas iš Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karo iniciatorių, Švedijos karaliumi 1604 m. tapęs Karolis IX, nutarė suburti profesionalią samdinių kariuomenę, kurios vadais paskyrė švedą Arvyda Stolarmą ir ispaną Alonsą Kačą de Kanutą. Tų pačių metų vasarą kariuomenė buvo permesta į Estliandiją, o rugsėjo 11 d. iš Talino išžygiavę 7 tūkst. profesionalių samdinių pasiekė Paidės pilį, tikėdamiesi nesunkiai ją užimti.
Paidės pilies įgula pirmąjį šturmą atlaikė, o kol švedai ruošėsi naujam puolimui, jai į pagalbą rugsėjo 25 d. iš Tartu atskubėjo Jonas Karolis Chodkevičius su 2,3 tūkst. karių. Tokiu būdu abi pusės nutarė savo santykius išsiaiškinti atvirame mūšyje, kuriam pasirinko į rytus nuo pilies esantį lauką.
Atsižvelgdamas į ankstesnių mūšių patirtį, kai lietuviai ir lenkai iš pradžių sumušdavo priešo kavaleriją, o po to triuškindavo be priedangos likusius pėstininkus, Arvydas Stolarmas dešiniajame sparne išrikiavo stipriausias savo pajėgas – vokiečių samdinius, kuriems vadovavo Alonsas Kačas de Kanutas. Šio sparno smogiamąją jėgą sudarė šaunamaisiais ginklais ginkluoti reitarai, kuriuos rėmė užnugaryje išrikiuoti pėstininkai. Dešiniajame sparne atsidūrė silpniausios pajėgos – suomių kavalerija, kuriai nuo lietuvių ir lenkų netikėto smūgio padėjo apsisaugoti natūralios kliūtys. Centrinę pozicijų dalį užėmė išimtinai švedų kariai, vadovaujami paties A. Stolarmo.
Turėdamas tris kartus mažiau karių, etmonas Jonas Karolis Chodkevičius atidžiai išžvalgė priešininko pozicijas ir nutarė pagrindinį smūgį smogti kairiajam, t. y. stipriausiam švedų sparnui, kurį išvedus iš rikiuotės priešo kariuomenė subyrės. Todėl savo dešiniajame sparne jis išrikiavo husarus, kairiajame – totorius ir kazokus, o centre – pėstininkus, reitarus ir artileriją.
Husarai nesunkiai nušlavė vokiečių reitarus, bet tolesnį jų puolimą pristabdė pėstininkai. Tačiau mūšyje kritus Alonsui Kačui de Kanutui, priešo gynyba subyrėjo, o pėstininkai ėmė bėgti. Sunaikinę kairįjį priešo sparną, Jono Karolio Chodkevičiaus vedami kariai triuškinančiai užgriuvo švedų centrines pozicijas ir dešinįjį sparną. Šiame mūšyje švedai neteko beveik pusės kariuomenės – 3 tūkst. karių. Į nugalėtojų rankas pateko 6 artilerijos pabūklai ir 21 priešo vėliava. Lietuvių ir lenkų kariuomenė prarado 81 karį, o dar apie 100 žmonių buvo sunkiai sužeista.
Tartu tvirtovės išlaisvinimas iš švedų, Rakverės ir Paidės mūšiai buvo pirmosios ryškesnės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės, atskleidusios nepaprastą šio karvedžio talentą, kuris vėliau atneš jam pasaulinę šlovę.
214,265 peržiūrų (-a)