Įvažiuojant į Vaineikius nuo Darbėnų pusės keliautoją pasitinka senų beržų eilė. Sako, juos sodino Vaineikių ir Akmenalių pradinės mokyklos mokinukai prieš daugiau nei septyniasdešimt metų. Amželis nemenkas, o beržai nėra itin ilgaamžiai: ilgiausiai gyvena iki 160 metų, bet, suprantama, ne visi. Įsisuka ir vėtros, ir ligos, ir žmogaus ranka.
Amžinybėn išėjo daug anuomet medelius sodinusių mokinių, per tiek metų praretėjo Vaineikių beržai. Atsodinkim juos, tegu auga mūsų ir mūsų vaikų džiaugsmui, – pasiūlė Vaida Bružienė-Viskontaitė. Taip, reikia mums tų beržų, – pritarė vaineikiškiai.
Švietė šilta balandžio saulė, kai Vilija Moncevičiūtė-Gelžinienė kvietė kaimynus į talką. Sodinimo dieną oras subjuro, o į pavakarę ir visai pasiuto: šalta, lietus lyja, vėjas košia kaulus kaip giliausią rudenį. Bet ar gali prastas oras išgąsdinti medžius sodinti susiruošusį žemaitį?
Dėl gero noro nėra blogo oro, – juokėsi vaineikiškiai iš po užmaukšlintų kapišonų. Daug jų suėjo, dar ir jaunimas pasišūkaudamas atbėgo.
Nespėjo nė apsidairyti, kaip susodino liaunus berželius į senųjų tarpus. Mažokai tų medžių, – svarstė sodiečiai, bet kur dabar imsi? Teks dar kartą rinktis.
Ir tokia gera nuotaika visus talkininkus suėmė, kad nedaug trūko iki dainų, kaip anuomet. Tik dargana sulaikė – kas gi šauks į vėją, ne, kas tau savo noru ligos ieškos.
O mažieji medeliai įkibo į šalikelės žemę. Bus kada nors išlakūs beržai, išlydintys Vaineikių vaikus į tolimą kelią. Ir mojuos ilgomis šakomis sugrįžtantiems namo.
Vaiva Radikaitė
70,276 peržiūrų (-a)