Aleksandras Sakas. Šeimos archyvo nuotr.

„Švyturio” redakcija sulaukė įdomaus laiško. Mums parašė Klaipėdoje gyvenantis senjoras Aleksandras Sakas jaunesnysis ir paprašė pasidalinti straipsniu apie jo tėvelį Aleksandrą Saką, 1927 m. iš Papilės išvykusį į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Publikuojame jo tekstą.
Į redakciją kreipęsis Aleksandras yra pensininkas, turi tinklaraštį „Res familiaris”, kuriame skelbia šeimos, giminės istorijas ir prisiminimus.
Klaipėdietis sakė norįs „Švyturio” skaitytojams pristatyti savo tėvą Aleksandrą Saką, kuris, jo teigimu, kretingiškiams nežinomas. Skelbiame skaitytojo laišką.

Svarstė apie vienuolio pašaukimą
Aleksandras Sakas (1908-1998 m.) – kultūros ir visuomenės veikėjas. Jaunystėje gyveno Papilėje ir Kaune, dalyvavo ateitininkų veikloje. Mokėsi Telšių ir Kauno kunigų seminarijose, bet kunigu netapo. Kaune dirbo laikraščio „Darbininkas” techniniu redaktoriumi. Nacių okupacijos metu leido pogrindinį laikraštėlį „Lietuvos Judas”. Po karo sovietinės okupacinės valdžios represuotas, kalėjo Vorkutos lageriuose, ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs gyveno Klaipėdoje, ten mirė, palaidotas Palangoje.

Aleksandras Sakas norėjo mokytis, bet ne staliaus amato, ką jau buvo išbandęs Papilėje. Lėšų mokslams, aukštesniems už pradžios mokyklą, nei jis pats, nei artimieji neturėjo. Tuo tarpu pas brolius pranciškonus išlaikymas ir mokslas nekainavo. Gal ir veikla pavasarininkuose įteigė mintį, kad turįs vienuolystei pašaukimą.
Brolio Igno vardu Aleksandras išbuvo Kretingos vienuolyne maždaug dvejus metus.
Be kita ko, ten bandė eiliuoti religine tematika. Jo eilėraščius ne kartą spausdino Kaune leistas mėnesinis tretininkų laikraštis „Šv. Pranciškaus varpelis“. Vieno eilėraščio „Pamylėkim“, skelbto Šv. Pranciškaus varpelyje 1928 m. Nr. 6, pirmieji posmeliai:
Sustiprėkim
Pamylėkim
Širdį Jėzaus
Atpirkėjo.
Jis atėjo
Čia kentėjo,
Mus gelbėdams
Išganydams.
Ir taip toliau, beveik Strazdelio stiliumi…

Ryšį su Kretinga atskleidė nuotrauka
Apie Kretingos laikotarpį Aleksandras Sakas vėliau nei pasakojo, nei kur nors rašė. Tiktai viena nuotrauka netiesiogiai liudija jo ryšį su Kretinga.

Šią nuotrauką 1928 m. rugsėjo 12 d. „mylimam Juozui“ užrašė A. Rusteika. Adreso pusėje: Jo Malonybei Juozui Ruškiui, Kretinga.

Nuotrauką 1928 m. rugsėjo 12 d. „mylimam Juozui“ užrašė A. Rusteika. Adreso pusėje: Jo Malonybei Juozui Ruškiui, Kretinga.

Kaip ši nuotrauka atiteko Aleksandrui Sakui? Bet pirmiau – apie tai, kas buvo pirmasis nuotraukos savininkas A. Rusteika? Manyčiau, tai – Kretingos vienuolyno pranciškonas brolis Antanas Kazimieras Rusteika. Aleksandro kartos – gimęs 1907 metų birželio 22 dieną. Kilęs iš Žemaičių Naumiesčio valsčiaus Tauragės apskrityje. Į pranciškonų ordiną įstojo 1929 metais. Vėliau gavo ir kunigo šventimus.
Pokariu už paramą Lietuvos partizanams kun. Rusteika buvo suimtas ir okupacinės valdžios 1946 metais nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkiems metams tremties. Vos keturiasdešimties sulaukęs, mirė 1947 metų spalio 16 dieną kažkuriame Rusijos kalėjime.
Tačiau grįžkime į 1928 metus, kai dar amžinųjų vienuolystės įžadų nedavęs Antanas Rusteika gražią nuotrauką su Žemaičių Kalvarijos vaizdu norėjo dovanoti „Jo Malonybei Juozui Ruškiui“.
Pagarbus kreipinys rodytų, kad dovanėlė buvo skirta ne sau lygiam asmeniui. Tuo metu Kretingoje gyveno, kiek anksčiau Kretingos progimnazijos direktoriumi dirbęs, teologijos mokslų daktaras, kunigas ir vienuolis Petras Ruškys (1876–1962). Spėju, kad Antanas būtent jam norėjo įteikti šią nuotrauką, bet suklydo, gerbiamą adresatą pavadindamas Juozu. Neliko nieko kito, kaip nuotrauką perleisti broliui Ignui – Aleksandrui.
Dar vienoje šeimos archyvo nuotraukoje – brolio Serafino portretas. Šios fotografijos ryšio su Kretinga nežinojau, kol internetas nepagelbėjo nustatyti brolio Serafino tapatybės.

Vienuolis pranciškonas Serafinas Bikulčius, gimęs 1895 metais, nuo 1922 metų – Kretingos vienuolyno sodininkas. Panevėžio fotografo A. Gutnero nuotr.

Tai – vienuolis pranciškonas Serafinas Bikulčius, gimęs 1895 metais, nuo 1922 metų – Kretingos vienuolyno sodininkas.
Kitoje nuotraukos pusėje ranka, pratusia darbuotis sode, o ne raštinėje, parašyta: dėl atminties mylimam A. Sakui br. Serafinas.
Apie brolį Serafiną Bikulčių daug žinių neturiu. 1934 metais jis buvo Šv. Antano kolegijos klierikų bendrabučio auklėtojas… Mirė Lietuvoje 1979 m. rugsėjo 9 d.

Trečioji nuotrauka susiejo pranciškonus
Trečioji nuotrauka, rasta interneto platybėse ir priklausanti Kretingos muziejui, netikėtai susiejo du čia paminėtus brolius pranciškonus.

Fotografuota 1934 metų gegužės 10 d. – Vyskupas Teofilius Matulionis pranciškono tėvo Alfonso Marijos Macaičio primicijose.
Nuotrauka įspūdinga. Vienuolyno sode – daug žinomų žmonių. Antros eilės viduryje sėdi vyskupas Teofilius Matulionis, į kairę nuo jo – primicijanto motina Macaitienė ir primicijantas Alfonsas Marija Macaitis (1901–1965).

Štai ši nuotrauka susiejo du brolius pranciškonus. Kretingos muziejaus nuotr.

Trečioje eilėje trečias iš dešinės sėdi Vasario 16-osios akto signataras, buvęs valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969).
Į kairę nuo Stulginskio, už nežinomo kunigo, sėdi Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945).
Dar vieną žmogų praleidus, toje pačioje eilėje – trečias iš kairės – sėdi grafo Aleksandro sūnus grafas Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius (1896–1941), Nepriklausomybės kovų ir Birželio sukilimo dalyvis, vadovavęs Židikų sukilėlių būriui ir pirmomis sukilimo dienomis žuvęs prie Skuodo.
Už grafo Kazimiero Tiškevičiaus kairėje pusėje plika galva stovi pranciškonų gimnazijos mokytojas lituanistas Juozas Tarvydas (1900–1973). Netrukus jis išvažiavo mokytojauti į Rokiškį, į Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją, kur buvo mano mamos Elenos Dobregaitės lietuvių kalbos mokytoju.
Tos pačios – jau ketvirtos – eilės dešiniajame krašte stovi čia minėtas kun. Petras Ruškys, tais 1934 metais jau ne progimnazijos direktorius, bet Kretingos bažnyčios altarista.
O priekyje ant žemės sėdi broliai pranciškonai. Ten pat – ir abu šiame straipsnelyje prisimintieji, vienas šalia kito. Iš dešinės antras – brolis Antanas Kazimieras Rusteika, trečias – brolis Serafinas Bikulčius.

Vienuoliu netapo, bet ryšius su vienuolynu išsaugojo
Nors vienuoliu Aleksandras Sakas netapo, bet jo ryšiai su Kretingos pranciškonų vienuolynu išliko. Per vokiečių okupaciją Aleksandras buvo pogrindinio antinacistinio leidinio „Lietuvos Judas“ redaktorius ir leidėjas.
Kai 1943 metais prireikė spaustuvinio šrifto „Lietuvos Judo“ antrajam numeriui, Aleksandras važiavo į Kretingą pas pažįstamus brolius pranciškonus – vienuolynas turėjo savo spaustuvę. Šriftą gavo, laimingai parsivežė, ir laikraštėlis trijų tūkstančių egzempliorių tiražu slapta išspausdintas Kaune Aleksandro draugų Juozo Gražio ir Povilo Malinausko, buvo išplatintas visoje Lietuvoje.
Aleksandras Sakas jaunesnysis

 131,119 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes